Režisierių Saulių Vosylių šiuo metu nesunku rasti. Jis kiekvieną dieną po kelias valandas praleidžia LRT montažinėje. Naujos skaitmeninės technologijos padeda ne tik sparčiai dirbti, bet ir pagerinti tai, ko nepavyko padaryti filmavimo metu.
Režisieriaus dalia
Montažo režisierė Janina Sabeckienė šiame „Giminių“ kūrimo etape – svarbiausias žmogus. Jei reikia sudėtingesnių efektų, padeda gretimoje montažinėje dirbanti Gražina Marozienė. S.Vosylius įdėmiai klauso jų patarimų. Tokia jau režisieriaus dalia – už viską atsakingas, bet visada priklausomas nuo kitų kūrybinės grupės narių. Tad sėkmė garantuota tik sėkmingai pasirinkus komandą. O pradėjus filmuoti „Gimines. Po dvidešimties metų“ norinčiųjų dirbti nereikėjo ieškoti, susirinko visi, kas dar gyvas, kas dar Lietuvoje, kas kūrė pirmąsias „Gimines“. Tačiau praėjus dešimčiai metų daug kas pasikeitė.
Iš pusės žodžio
„Jei pirmąsias „Gimines“ filmuodami dirbome keletą metų, tai dabar per tris mėnesius turėjome nufilmuoti 12 serijų. Todėl šį kartą žiūrovai nematys sezonų kaitos, kas visada suteikia daugiau žavesio. Pradėjome birželio pradžioje, o baigėme rugpjūčio pabaigoje. Spėjome laiku, nes buvome labai kruopščiai pasirengę“, – pasakojo S.Vosylius.
Pasak jo, nesunku buvo dirbti ir su aktoriais, nes dauguma jų puikiai žinojo savo herojų linijas. Tad sutaupyta nemažai laiko, kai kūrybinės grupės nariai iš pusės žodžio ar žvilgsnio suprasdavo vienas kitą. Šiek tiek sudėtingiau buvo su jaunąja karta. Tačiau Muzikos akademijos Aktoriaus meistriškumo katedros studentai nenuvylė.
Pavykęs debiutas
Vienas dažniausių pradėjus filmuoti ir dabar užduodamas klausimas, kodėl vaidinti vietoj Jurgos Kurauskaitės buvo pakviesta žinoma dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. „Tai darėme tikrai ne dėl serialo reitingų. Kažkada, prieš šešerius metus, susitikome vienoje muzikinėje laidoje. Rūta tada pasakė, kad labai norėtų vaidinti. O kai išaiškėjo, kad J.Kurauskaitė negali iš Norvegijos atvažiuoti filmuotis, pati pasiūlė: juk yra puiki dublerė. Rūta labai panaši į mane. Jei tik ji sutiks, problemos nebus“, – prisiminė režisierius.
Puikiai pavyko išspręsti ir kitą problemą: Rūtos personažui – Virginijai – apie penkiasdešimt metų. Ji turi devyniolikmetę dukrą. Specialiu grimu aktorė buvo pasendinta.
Įrodydamas, kad ne tuščiai kalba, S.Vosylius parodo vieną pirmosios serijos epizodą. Išraiškingos aktorės akys neleidžia abejoti – R.Ščiogolevaitė ne tik puiki dainininkė, šokėja, bet ir aktorė. Tačiau niekas kitas taip, kaip ji, nesijaudina artėjant premjerai. „Gali miegoti ramiai. Personažas įdomus, o tu vaidini puikiai“, – ne sykį guodė Rūtą S.Vosylius.
Ezopo kalba
Tačiau kol kas gana apie serialą. Pakalbėkime apie S.Vosylių, šiais metais švęsiantį 60 metų jubiliejų. Tiesa, jam ši tema ne prie širdies. Bet yra, kaip yra. Režisierius iš savo biografijos neišbrauktų nė vienų metų, nė vieno sukurto filmo. Sovietmečiu jis, kaip ir kiti kūrėjai, negalėjo išvengti cenzūros ir primesto ideologizavimo.
„Teko eiti į kompromisą. Tačiau kinas, kaip ir literatūra, tuo metu vartojo Ezopo kalbą, kai daug ką galima paslėpti tarp eilučių. Kine dažniausiai tai buvo daroma parenkant aktorius. Antisovietinius personažus pavykdavo tiek sužmoginti, kad iš „blogiečių“ jie tapdavo „geriečiais“. Pamenu, kartą griežtai buvau perspėtas dėl tokio gudravimo. Tada išgirdau, kad jie (partiniai ideologai) nekvaili ir puikiai supranta, ką taip darydamas noriu pasakyti“, – prisiminimais dalijosi režisierius.
Neužmiršta nuoskauda
Paklaustas, kokia didžiausia nuoskauda, S.Vosylius prisiminė ne okupantų tankus, kurie privertė išeiti iš TV pastato, o savus lietuvių reformatorius, kurie prieš dešimt metų atliko negailestingą LRT kadrų valymą. „Buvo labai apmaudu. Tada atėjusieji vadovauti turėjo vieną tikslą – pasiekti tam tikrų finansinių rodiklių. Jie nematė žmonių. Aš irgi buvau atleistas, nes kaip aukščiausios kategorijos režisierius gaudavau nemažą algą. Tada buvo labai skaudu. Tačiau neprapuoliau. Teko padirbėti ir užsienyje. Įgijau vertingos patirties“, – pasakojo režisierius.
Žvelgiant į jį sunku įsivaizduoti, kaip šis žmogus pyksta. Visada visus pasitinkantis su šypsena, S.Vosylius pelnė vieno iš žmogiškiausių Lietuvos režisierių vardą. Tolerancija, gebėjimas prie kiekvieno aktoriaus rasti atskirą priėjimą, pagarba, subtilus humoras – S.Vosyliaus savybės, kurias galėtų išvardyti ne vienas su juo dirbęs aktorius. Todėl nieko keisto, kad šiam režisieriui yra iš ko rinktis, o kūrybinė grupė tampa šeimos nariais.
Dvidešimt prie vieno stalo
Apie artėjantį (liepos 23 d.) jubiliejų S.Vosylius kol kas negalvoja. Yra svarbesnių reikalų. Per Velykas bus pradėtos rodyti „Giminės. Po dvidešimties metų“. Anot jo, jos netaps paskutiniu biografijos akordu. Ne vieną gimtadienį režisierius šventė filmuodamas „Gimines“. Prieš dešimt metų, kai buvo baigtas pirmasis serialas, kūrybinė grupė padovanojo obelaitę, kurią Saulius pavadino „Giminių“ medeliu. Kiekvieną vasarą ji džiugina skaniais ir sultingais raudonais obuoliais. Medis tapo ir savotišku talismanu. Jis padėjo subrandinti vaizdo pasakojimo tęsinį.
„Gerai, kad esu gimęs vasarą ir kad turime sodybą. Ten telpame visi – bemaž 20 šeimos narių. Su žmona Aušra kartu esame jau keturiasdešimt metų. Vaikai: Rasa, Rytis, Eglė seniai savarankiški. Turiu penkis anūkus. Du vaidino seriale. Penkiametė Ieva pirmoje serijoje ištarė tik vieną žodį, tačiau padarė tai puikiai. Tad nieko nuostabaus, kad jau pasijuto žvaigžde“, – linksmai pasakojo Saulius. Tačiau tuoj pat labai rimtai pridūrė esąs laimingas, kad apsaugojo savo vaikus nuo režisūros ar aktorystės. Anot jo, kūrybiškai galima dirbti bet kokį darbą, nebūtina rinktis menines profesijas. Tik ar pavyks anūkams tai įrodyti. Pabuvęs filmavimo aikštelėje dešimtmetis Mikas Vosylius liko sužavėtas: „O čia tai darbas. Sėdi, žiūri į ekraną, o visi tik laksto, tik dirba, komandas vykdo.“
Režisūra – mokslas
Tačiau, matęs ir šilto, ir šalto, S.Vosylius savo profesijos nemainytų į jokią kitą. „Kur kitur galėjau sutikti tiek daug įdomių žmonių, pabūti sudėtingose ir įdomiose situacijose. Gaila ir skaudu, kad dabar režisieriaus profesija nuvertinta. Visagaliais ir pirmaisiais asmenimis tampa prodiuseriai. Spektakliai, laidos, koncertai dabar vadinami projektais. Man šitas žodis reiškia visiškai ką kita. Kai per TV sezono atidarymą žvelgdamas į ta proga degantį laužą pasakiau: „koks gražus laužas“, šalia esantys patikslino: „ne laužas, Sauliau, o projektas“.
„Aš visada sakiau, kad režisūra – mokslas, ir mokiausi jos penkerius metus aukštojoje mokykloje. Turiu kelių dešimčių metų patirtį, tačiau filmavimo aikštelėje būna situacijų, kai tenka pasukti galvą, nes standartinių sprendimų visiems atvejams nėra. Todėl labai skaudu, kai atėjusieji į televiziją daryti pinigų (verslininkais jų nepavadinsi) ima mokyti, kaip režisuoti. Tada netenku kantrybės. Prieš dešimt metų buvau atleistas, nes vienam visažiniui pasakiau, kad režisūra – mokslas. Vietoj tokių kaip aš labai greitai atsirado tokie, kurie nešoka į akis“, – savo įsitikinimus dėstė S.Vosylius.
Tikėk ir šypsokis
Sakoma, kad niekas kitas, tik visagalis laikas viską sudėlioja į savo vietas, parodo, kas yra kas. Netruks ateiti Velykos, o tada pamatysime, kuo Lietuvą nustebins „Giminės. Po dvidešimties metų“. Iš pokalbio su režisieriumi sužinojau, kad vaizdo filme (žodžio serialas jis nemėgsta) bus daug humoro ir vilties. Būtent šių dviejų dalykų, anot S.Vosyliaus, dabar labiausiai reikia. „Mano patirtis sako: atsidūręs beviltiškiausioje situacijoje rask jėgų šypsotis ir tikėti. Tada išgyvensi“, – tarė Saulius ir pakvietė pasižiūrėti dar kelių sumontuotų scenų.
Saulius Vosylius baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, 1970–1975 m. studijavo režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1975–1979 m. ir nuo 1982 m. – LTV režisierius, 1979–1982 m. – LTV Muzikos redakcijos vyriausiasis režisierius. LRT tarybos narys.
Filmografija:
1982 m. – „Berniūkščiai“.
1984 m. – „Čia mūsų namai“.
1987 m. – „Priešaušrio broliai“.
1989 m. – „Chameleonas“.
1992–1997 m. – „Giminės“.
1998–2000 m. – „Atžalos“.
„Laisvės prospektas“
(dokumentinių filmų ciklas).
2008 m. – „Pilotas“.
2010 m. – „Giminės. Po 20 metų“.
