– Kiek laiko praleidote „Aistrų pakrantėje“ Turkijoje?
– Ketinau ten pabūti dešimt dienų, tačiau užsilikau dviem savaitėms.
– Kas jums paliko didžiausią įspūdį?
– Psichologiniai, moraliniai dalykai. Atrodo, nuotaika liejasi per kraštus, žodžiai tiesiog veržiasi savaime, o atsistoji prieš kamerą ir... pasitikėjimas savimi kaipmat dingsta. Nesu televizijos senbuvis. Iš pradžių drebėjo rankos. Pirmieji filmavimai buvo tarsi savęs ieškojimas. Buvo baimės dėl to, ką sakyti, kad nenusišnekėtum. TV erdvė – išties kitokia. Gerai, kad šalia buvo eterio vilkas Jurijus Smoriginas. Jis davė nemažai televizinių pamokų.
– Darbas šou projekte – atostogos ar kažkas daugiau?
– Kai mane kvietė, klausė, ar nenoriu paatostogauti. Sakė, kad reikės vakarais pašnekėti. O iš tikrųjų viskas buvo daug sudėtingiau – reikėjo nemažai pasistengti, kad psichologiškai nuteiktum dalyvius, be to, ir šokių teko pastatyti. Buvo įdomu. Labai džiaugiuosi, kad pasirodžiau reikalingas TV šou kūrėjams.
– Kaip jums sekėsi sutarti su ekscentriškuoju Jurijumi?
– Negaliu sakyti, kad buvo visko. Mūsų santykiai klojosi sklandžiai ir padoriai. Mes nuo seno esame pažįstami. Nebuvo jis toks ekscentriškas, kaip būtų galima įtarti. Kai važiavau į šį projektą, mintyse vis galvojau: „Ot, dabar tai dėsiu Jurkai – nukausiu jį pirmiausia žodžiais, o paskui darbais.“ Maniau, kad Jurijus – vienintelis priešininkas, prieš kurį reikia stengtis pasirodyti. Tačiau suvokiau, kad TV erdvė – labai specifinė: versdamasis per galvą gali tik prisidirbti...
– Neprofesionalių šokėjų gebėjimas šokti jus labiau nuvylė ar nudžiugino?
– Žmonės dažniau moka dainuoti nei šokti. O tas, kuris nemoka šokti, neįkanda ir sportinių šokių. Kai kurie į projektą atvyko neturėdami koordinacijos, tad bandėme su jais kažką padaryti. Su Jurijumi esame kitokio žanro atstovai. Mums svarbu – jausminis pradas: šokėjai turėtų pavergti ne judesiu, o emocijomis ir jausmais.
– Kas, jūsų nuomone, dalyvius labiau paviliojo – galimybė šokti ar pasimėgauti egzotika?
– Galimybė „įkąsti“ Jurijui Smoriginui. Nejuokauju. Visi ateina pasiryžę pakovoti su Jurijumi ir mano, kad jam „įkandę“ taps pranašesni. Deja, nė vienam nepavyko. Nemanau, kad dalyvius labiau viliojo Viduržemio jūra nei šokiai. Greičiau – noras patekti į televiziją, išbandyti save kitokiu amplua. Aš – ne išimtis. Dalyviai iš tikrųjų daug dirbo – kasdien turėjo pastatyti po naują šokį, filmavimai baigdavosi vėlai naktį. Iš merginų tik kelioms pavyko atsiskleisti. Ir įdomiausia, kad toms, iš kurių šito mažiausiai tikėjausi. Su vaikinais – sunkiau, vieną net „psichu“ pavadinom. Jie – sutrikę, susikaustę, atsiranda kamera – nežinia, ką nori pasakyti.
– „Aistrų pakrantė“ – jums ne pirmasis bandymas išmėginti jėgas televizijoje?
– Kai vyko TV3 projektas „Chorų karai“, dirbau su Klaipėdos choru. Kai Deivis man ir režisieriui Ramūnui Kaubriui pasiūlė, kažkaip susigūžėm... Išvadino mus „locheliais“, sako: „Skundžiatės, kad niekur nedalyvaujate, o kai pasiūlo – neinat.“ Kai ryžomės, gavome didelį impulsą. Buvo labai įdomu suvokti televizijos specifiką – pasiekėme tikrą adrenalino viršūnę. Viliuosi, kad ne vienas žiūrovas įsitikino, kad talentingi žmonės ne tik Vilniuje gyvena. Televizija – galinga. Ji tikrai nepadarė meškos paslaugos ir Jurkai – padėjo jam į viešumą išlįsti.
– Dabar televizijose – daug dainų ir šokių. Kam jaučiate didesnį prielankumą?
– Man įdomu viskas, kas padaryta su mintimi. O jos yra ir dainų, ir šokių projektuose. Negalėdavai nesistebėti, kai šokių aikštelėje pasirodydavo Deividas Meškauskas su Šorena, pasivertę samurajumi ir geiša. Kiek buvo minties, kiek judesio! O kokie buvo Mariaus Jampolskio ir Irūnos pasirodymai duetų projekte – žiūri ir negali atitraukti akių! Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šokėjus Gytį Ivanauską ar Andrių Butkų, dainininką Leonardą Pobedonoscevą, radijo laidų vedėją Aistį Mickevičių. Kai tokių dalykų imasi aktoriai, jiems tai puikiai pavyksta, nes jie turi mintį. Be minties bet koks pasirodymas būtų neįdomus ir lėkštas. Dirbdami su Klaipėdos choru, mes taip pat norėjome ieškoti įdomių sprendimų, o ne eiti tiesiu keliu.
– Esate sportinių šokių pedagogas, Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose atliekate choreografines partijas, dirbate įvairių projektų choreografu...
– Iš tikrųjų Klaipėdos universitete pas Idzelevičius studijavau sportinius šokius. Nesu baleto žmogus, nes čia pradėjau reikštis tik nuo aštuoniolikos, o sportinius šokius Ukmergėje šokau nuo dvylikos. Nesu ir Klaipėdos muzikinio teatro choreografas, kaip kartais būnu pristatomas, nes šis teatras neturi tokio etato – esu laisvai samdomas. Dar galiu pasigirti, kad už geriausią darbą teatro vaikams srityje (Antano Kučinsko operą „Bulvinė pasaka“) 2008-aisiais buvome apdovanoti „Auksiniu kryžiumi“. Aš – šio spektaklio choreografas ir režisieriaus asistentas.
– O kokia veikla jums teikia didžiausią malonumą?
– Mano siela – labai charizmatiška. Man prie širdies viskas, kas turi mintį, kas yra susiję su menu, šokiu, režisūriniu sprendimu. Beveik visi Klaipėdos choro pasirodymai „Chorų karuose“ buvo mano režisūrinis sprendimas.
– Ar jums patinka sportiniai šokiai?
– Iš tikrųjų negaliu sakyti, kad nepatinka, nes būtent per juos „išlindau“ iš Ukmergės į Klaipėdą ir dabar čia esu jau vienuolika metų. Tačiau, atvirai sakant, jie man didelių sentimentų nekelia. Todėl ir nuėjau į teatrą – vaidinti įdomiau nei šokti. Sportiniai šokiai vis dėlto yra sportas, kur labai svarbu technika. Tokie rėmai smarkiai spaudžia.
– Be choreografijos ir režisūros, kokios dar veiklos turite?
– Statausi namą Klaipėdoje netoli jūros. Pats betonuoju, pats mūriju ir darau įvairius kitokius darbus.
– Tad į Vilnių, kur darbų galbūt būtų daugiau, neketinate keltis?
– Buvau gavęs pasiūlymą, bet nesusigundžiau. Čia jau esu įsikūręs su žmona, auginame puspenktų dukrelę Ilzę.
– Su kokia veikla siejate didžiausias svajones?
– Su režisūra – šokio ar operos, ar operetės, tik ne dramos. Žodžiu, man patiktų viskas, kas susiję su muzikiniais spektakliais. Televizija? Didelių vilčių nededu, nes manau, kad ten jau visos vietos užimtos. Aišku, būtų smagu, jei kas manytų, kad ir ten mano paslaugos būtų reikalingos.