Kas galėjo pagalvoti, kad prieš dešimt metų A. Valinsko, G. Ruplėno, H. Mackevičiaus ir V. Šerėno sugalvotas politinis-agitbrigadinis žiburėlis „Auksiniai svogūnai“ ne tik išsilaikys TV eteryje dešimt metų, bet ir bus klonuotas „Dviračio žvaigždės“ pavidalu, o dainuojančių politikų virusas paplis į kitus TV projektus.
Politikai tapo ne tik „Teisė žinoti“, bet ir „Gyvenimas nuo iki yra gražus pagal moteris“ laidų herojais. Galų gale, viena gudruolė kreipėsi į prieštaringai vertinamą popkultūros pagimdytą „stiliaus guru“, kad performuotų jos beviltišką įvaizdį ir naujuoju puikavosi prieš TV kameras...
Arba kitas gyvenimo būdo laidai gyrėsi, kad garaže tupi kuklutis „Hummer“, kuriam vien benzinas (už 100 km) kainuoja daugiau nei vidutinės lietuvių šeimos maistas (per 24 h). „Daug turbūt benzino ryja...“, - provokavo prabangią mašiną glostinėjanti gyvenimo būdo žurnalistė. „Ryja...bet nuvažiuoju į degalinę ir užsipilu“, - klausimo klastos nevertino laidos herojus parlamentaras.
Žmonės, atsipeikėkit! Lietuvoje bedarbiai jau šokinėja nuo tiltų, įvesti mokesčiai už orą, dažnas gyventojas vien už šildymą sumoka pusę savo atlyginimo, o tie (kurie turėtų naktimis nemiegoti, kad sugalvotų būdus, kaip išspręsti šias ir daugybę kitų valstybę užgriuvusių problemų) ramiausiai vaidenasi TV ekranuose ir ....dainuoja.
Kam politikams lįsti į jiems iš esmės svetimą daržą? Kam drebinti kinkas ir nesvietiškai pergyventi, bet vis tiek ropštis į TV projektų sceną ir dainuoti? Plika akimi matosi, kad laisvai jaustis ir geriau nei vidutiniškai dainuoti Jūs, ponai, NEMOKATE!
Spėju, kad patys suprantate ir visa tai darote tik dėl vienos šventos priežasties – magiškųjų viešųjų ryšių. Būtent dėl jų visą dešimtmetį politikai balandžio 1-ąją lipo į „svogūnų“ sceną ir traukė „častuškas“ drauge su aktoriais ir dainininkais. Žiūrėkite, kokie mes paprasti! Žiūrėkite, kokie nuoširdūs! Mes nepasikėlę, oi ne, ne! Galime padainuoti ir pajuokauti su tauta, galime ateiti į didžiausius reitingus turinčią TV laidą ir tik, prašau, parodykite mus stambiu planu. Labai prašom, labai norim, ar pakviesit, tikrai nepasididžiuosim... Taip, žingsnis po žingsnio, Seimas ėjo į televiziją.
O tuo metu televizija skubiai susikraustė į Seimą: Arūnas Valinskas, Inga Valinskienė, Donalda Meiželytė, Linas Karalius, Asta Baukutė, Antanas Nedzinskas. Šuo ir kariamas pripranta, teko ir mums priprasti, kad jie - Seimo nariai. Tik jie patys, atrodo, prie to nepriprato ir nepripras.
Antanas, nors ir kostiumuotas, vis tiek - amžinas „fontanas ir šampanas“. A. Baukutė labiausiai garsėja tuo, kad ją parodijuoja ta pati laida, kurioje ji anksčiau parodijuodavo kitus. L. Karalius išrado ypatingą kelionių rūšį: dalykinį turizmą. I. Valinskienė kaip gulbė kedena plunksneles plaukdama iš vieno kanalo į kitą. D. Meiželytė skundžiasi, kad Seimo narės alga, palyginus su dainuškų traukėjos honoraru – katino ašaros...
O A. Valinskas? Pats užvirė visą šitą jovalą, atrodo, dabar turėtų būti patenkintas. Tik, deja.. Traukia jį atgal į televiziją, nes ten buvo įtakingas prodiuseris, kurį visi gerbė ir prisibijojo. Aštrialiežuvis tiesioginio eterio virtuozas, darantis neabejotiną įtaką visam TV kanalui, kuriame dirbdavo. Nėra to Seime: pinigų mažiau, įtakos mažiau, pagarbos mažiau. Gal todėl ir matome A. Valinską vaidinantį Leniną, su žmona toje pačioje televizijoje, už to paties stalo sėdintį, savo „Auksiniuose svogūnuose“ pokštaujantį.
Ši balandžio 1-oji - ta diena, kai vakare įsijungę TV turite unikalią progą pamatyti du humoristinius politikų apdovanojimus, per du kanalus, juose sėdinčius ir abejotinos vertės reklamą sau besidarančius tuos pačius politikierių veidus.
Viename kanale galite balsuoti už tai, kad A. Valinskas paliktų Seimą bei grįžtų į šou verslą... Jei tai būtų rimta, aš balsuočiau „už“. Ir A. Valinskui pasiūlyčiau padaryti tą patį.
