Toks panevėžiečių pasiekimas atrodo neįtikėtinas, žinant, kad atranką į televizijos projektą lydėjo skandalas. „Chorų karus“ turėjo palikti pirmasis chormeisteris Gendrius Jakubėnas, dar prieš atranką subūręs savo kolektyvą, o pati atranka tada pasirodė esanti apgaulė. Išaiškėjus šiems faktams, choro likimas buvo perduotas vokalinės grupės „Camerata“ atlikėjoms. Jos iš naujo subūrė šešiolikos žmonių grupę ir ėmė repetuoti prieš pat prasidedant televizijos projektui.
Viena iš chorui padedančių rengtis atlikėjų – „Camerata“ projektų vadovė Rita Storastienė – pasakoja, kad pradžia nebuvusi tokia graži, kaip būtų galima įsivaizduoti.
„Pirmoji repeticijų savaitė buvo šalta. Jie mūsų nepažinojom, o mes – jų. Natūralu, kad tokiu atveju žmonių santykiai būna šaltoki. Pasakėme jaunimui, kad nieko nebus – turi „susicementuoti“, pabūti kartu, pabendrauti, išgerti arbatos. Po tokio pabendravimo atėjome į rytinę repeticija ir pajutome, kad įvyko stebuklas. Atsirado kolektyvas“, – pirmąsias choro gyvavimo dienas prisiminė R.Storastienė.
„Iš pradžių atrodė, kad nieko nebus: čia – atskiri žmonės, bet vėliau susidraugavom“, – teigė chorui atstovaujantis septyniolikmetis Arminas Skirvainis.
Idėjine choro vadove laikoma atlikėja Mia. Ji į Panevėžį atvyksta keletą kartų per savaitę. Nors choristai su Lietuvos popžvaigžde laikoma atlikėja bendrauja retai, tačiau teigia, kad ji sudarė paprastos ir nuoširdžios dainininkės įspūdį.
Visi už vieną
Į Panevėžio chorą surinkta šešiolika žmonių nuo 14 iki 24 metų. Daugelis jų gyvena Panevėžyje, tačiau šeši mokosi Vilniuje ir į repeticijas miesto Muzikos mokykloje važiuoja kasdien. Visi atlikėjai arba studijuoja muzikos specialybes arba turi gerus muzikinius duomenis. Į repeticijas choras renkasi kiekvieną darbo dieną ir kūrinius repetuoja nuo 18 iki 22 valandos. Tokie miesto garbę televizijos ekrane ginančio kolektyvo statistiniai duomenys. Tačiau jie apie chorą pasako ne viską.
Klasė, į kurią kas vakarą renkasi choras, yra nedidelė ir išdažyta geltona spalva. Patalpa primena šimtus Lietuvos muzikos mokyklų klasių. Prie sienos stovi lenta su penkline, netoli – pianinas, o priešais esantys suolai pritaikyti natų sąsiuviniams. Tačiau šią klasę iš kitų išskiria ant lentos kamputyje prikabintas nedidelis, bet daug reiškiantis užrašas „Visi už vieną“.
„Mūsų chorui buvo sunkiausia, nes susirinkome vėliausiai, kai buvo išsiaiškinti nesusipratimai su buvusiu vadovu. Susiėjome likus dešimčiai dienų iki pirmos laidos. Kadangi taip nutiko, dirbom juodą darbą. Patys siūlėme dainas, ką galėtume ir norėtume atlikti. Buvom išsikvietė Mią, ginčijomės su prodiuseriais. Nesulaukdavome jokio atsakymo. Po šių išbandymų mūsų chore gimė šūkis „Visi už vieną“, – sunkią pradžią prisiminė chorui atstovaujanti Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė.
Panevėžiečiai pasakojo, kad po patirtų iššūkių ir išbandymų jie patikėjo, kad gali tapti vienu stipriausiu trijų mėnesių televizijos projekto choru.
Nematyta pusė
Daugeliui Panevėžio choristų pasirodymas televizijos eteryje buvo nauja patirtis. Repeticijoje sutikti atlikėjai pasakojo, kad po pirmojo pasirodymo liko nusivylę, tačiau visai kita reakcija buvo pasibaigus antrajai laidai, kai juos puikiai įvertino ne tik žiūrovai, bet ir komisija.
„Per antrąjį pasirodymą mes atidavėm daug jėgų ir verkėm iš laimės. Mes esam choras, kuris žaidžia pagal visas taisykles. Nedarom papildomų fonogramų, neįsirašom orkestro, papildomų pritariamųjų vokalų – taip elgiasi kiti chorai. Tarp prodiuserių sklando nuomonė, kad mūsų pasirodymas buvo pats švariausia, tad manau, kad būsime finalininkai“, – džiaugėsi T.Razmislavičiūtė.
„Kai pamatėm žiūrovų reakcija ir jų balsavimo rezultatus, labai džiaugėmės“, – pritarė projekte dalyvaujantis Justas Čekatauskas.
Studijoje pirmą kartą dainavę ir šokę Panevėžio choristai teigė, kad pasirodyti televizijoje buvo ne taip baisu, kaip manė.
Skirtingi potyriai
Viena iš nedaugelio, kuriai televizijos patirtis nebuvo baisi ir nekėlė papildomų klausimų – panevėžietė Gina Kazlauskaitė. Mergina ne vieną kartą yra dalyvavusi vaikams ir jaunimui skirtuose televizijos projektuose, tokiuose kaip „Dainų dainelė“ ar „Mažoji žvaigždžių valanda“.
„Turiu patirties mažiausiai šešiuose televizijos projektuose, todėl šoko nebuvo. Žinojau, kur kišu galvą, ir manęs visai tai nenuvylė. Žinojau, kad reikės įdėti daug darbo, pralieti nemažai prakaito“, – įspūdžiais dalijosi G.Kazlauskaitė.
Visai kitokia patirtį prisiminė jos pašnekovė T.Razmislavičiūtė.
„Streso ir nervų daug. Nemiegojau nei prieš pirmą, nei prieš antrą laidą. Nors maniau, kad užmigsiu, bet nesisekė – mintys vis sukosi. Dalyvaudamas chore prisiimi didelę atsakomybę. Kai esi vienas, gali bandyti išsisukti ir nepataikyti į ritmą“, – pasakojo mergina.
T.Razmislavičiūtę televizijos projekte sužavėjo tai, kad daugelis dalykų vyksta labai greitai ir iš karto juntamas rezultatas. Tai visai kitaip nei teatre.
„Nors dainą ir šokį tenka ruošti visą savaitę, tačiau vizualioji pasirodymo pusė, kostiumai, lieka neaiški. Man patiko, kad nuvažiavusi ryte pamatai, kokia bus scena, apšvietimas. Tik tada repetuoji su grupe. Per vieną dieną gimsta stebuklas, o žiūrovai jį pamato vakare“, – stebėjosi T.Razmislavičiūtė.
Veda optimizmas
Kokie žmonės atstovauja miestui ir kokie tikslai juos atvedė į chorą? Visi pašnekovai įvardijo skirtingas priežastis, tačiau viena iš jų yra meilė savo gimtajam miestui.
„Pati visą gyvenimą atstovavau sau, buvo labai įdomu pabandyti būti kolektyvo dalimi. Tai – labai gera patirtis, nes jautiesi ne vienas, tave palaiko. Su tokia jėga eiti į priekį yra daug lengviau nei kapstytis vienam. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau chorą, ta, kad labai myliu savo miestą. Pavyzdys – gyvenantys Vilniuje studentai panevėžiečiai, jie beveik kasdien atvažiuoja į repeticijas, nors be vargo galėtų atstovauti sostinei. Čia yra dėl ko atvažiuoti“, – įsitikinusi G.Kazlauskaitė.
„Palaidojau keletą artimų žmonių ir ieškojau, kas galėtų padėti pasveikti nuo liūdesio. Pradėjau dainuoti. Mergaitės, su kuriomis dainavau, atėjo į atranką. Maniau, kad esu aktorė ir man reklama nebūtina, bet vėliau pamaniau, kad reikia ir man eiti. Patekau į šį chorą ir tuo džiaugiuosi“, – apie priežastis, lėmusias dainuoti, pasakojo T.Razmislavičiūtė.
Su „Sekundės“ žurnalistais bendravę choristai neslėpė savo ambicijų ne tik išsilaikyti „Chorų karuose“, bet ir iškopti į finalą.
„Mes esame finalininkai vien dėl choro stiprybės. Svarbiausia – kolektyvas, jei jis bus, bus ir pergalė. Vien todėl labai tikiu. Pirmą savaitė buvo daug abejonių visiems“, – ambicijų neslėpė G.Kazlauskaitė.
Choristai pasakojo, kad pastaruoju laiku dainavimas jiems yra tapęs toks svarbus, jog kartais nepavyksta pasimatyti su savo šeimos nariais net po keletą dienų.
Ginklas – jaunystė
Planams kovoti „Chorų karuose“ pritaria ir vadovai. Jie teigia, kad pagrindinis panevėžiečių ginklas – entuziazmas ir jaunystė.
„Tai matydami žiūrovai atleidžia atlikėjams jų klaidas. Emocijos ir jaunatviškas žavesys, kompensuoja kuklesnį pasirodymą. Nebijau pasakyti, kad ir iš jų mes daug ko išmokstame. Kūrybingas jaunimas pasiūlo puikių idėjų, ir jos pasitvirtina. Tokių idėjų realizuoti mes galbūt nesiryžtume, o jie eina vis galva ir laimi“, – Panevėžio choristais žavėjosi R.Storastienė.
Panevėžio chorui dainavimo ir choreografijos moko keturi mokytojai. Tačiau mokytojo vardo R.Storastienė kratosi ir teigia, kad prašo choristų į ją taip nesikreipti. Dainininkė pasakojo, kad kiekvieną šeštadienį kartu su choristais vyksta į televizijos studiją. Kai šie išeina į sceną, moteris išgyvena labiau nei tada, kai ji pati dainuoja.
„Išgyventi už kitus yra daug sunkiau, nei pačiam eiti į sceną. Kai pats dainuoji, palieki baimę užkulisyje, o kai tris minutes stebi choristus, šiurpuliukai po kūną bėgioja. Mes esame visos už vieną“, – pasakojo R.Storastienė
Ji mano, kad visi „Chorų karų“ kolektyvai yra gabūs, todėl pasakyti, kuris laimės, yra sunku.
„Visi stiprūs. Nors televizija rodė, kad važinėjo po miestus ir rinko chorus, bet mes matome, kad ten jau sudaryti kolektyvai. Per kelias savaites pasiekti tokio rezultato neįmanoma. Mes matome, kad kolektyvai susidraugavę, susidainavę. Jiems viskas paprasčiau. Muzikinė medžiagą jie lengviau įsisavina, nes tai – sistemingas darbas“, – apie laidos užkulisius pasakojo R.Starostienė.
„Cameratos“ atlikėja tikisi, kad choristams patekti į finalą padės ir panevėžiečiai, kurie laidos metu balsuos už saviškius.
