Kino karalius Žanas Liukas Godaras
Šis dokumentinis filmas pasakoja apie gyvą legendą – kino režisierių Žaną Liuką Godarą (Jean-Luc Godard) - vieną prancūzų Naujosios bangos pradininkų, dažnai vadinamą didžiausiu savo kartos eksperimentatoriumi. Filmais Godaras dažnai išreikšdavo savo politinius įsitikinimus, o tai beveik visada sukeldavo nemenką atgarsį. Dauguma Godaro pasisakymų įtraukta į šiuolaikinės kultūros aukso fondą. Kaip antai: „Norint sukurti filmą, pakanka merginos ir šautuvo“ arba „Kinas – gražiausia apgavystė pasaulyje“. Neveltui sakoma, kad jis pakeitė Prancūzijos ir viso pasaulio kinematografiją, gyvenimą ir darbą.
Ištraukomis iš filmų lydima laida tiria, kaip Godaras pasirodė viešumoje 1950-aisiais, taip pat jo dar labiau radikalų ir eksperimentinį, nors ir ne tokį populiarų vėlesnį kūrybinį darbą. Godaro mūza ir pirmoji žmona, aktorė Ana Karina pasakoja apie jų susitikimą ir įsimylėjimą, pojūčius dirbant jam, taip pat sudėtingą sugyvenimą kartu. Kiti veikėjai yra Žanas Mišelis Frodo, pagrindinis žurnalo „Cahiers du Cinema“ redaktorius, kuriam rašė Godaras ir Triufo 1950-aisiais; Londono Beno Gibsono Kino mokyklos direktorius, Oskarui nominuotas anglų kino kūrėjas Maikas Leičas ir Britų kino kritikas ir istorikas Derekas Malkolmas.
Triufo beieškant
Fransua Triufo (François Truffaut) – vienas iškiliausių visų laikų kino režisierių, kartu su Žanu Liuku Godaru tapęs prancūzų Naujosios kino bangos pradininku. 1958-aisiais dėl aršios kritikos Prancūzijos kino pramonei Triufo nebuvo įleistas į Kanų kino festivalį. Tačiau jau po metų Kanai nusilenkė režisieriaus talentui ir jo debiutinį filmą „400 smūgių“ įvertino Auksine palmės šakele. Verta paminėti, kad asmeninis Triufo gyvenimas buvo ne mažiau intriguojantis nei jo sukurti filmai.
Filmas apie Triufo – tai kelionė, atskleidžianti jo būdą nuo Pigalio iki Eifelio bokšto. Pokalbiai su prancūzų kinematografijos direktoriumi Seržu Tubiana, pagrindiniu „Cahiers du Cinema“ redaktoriumi Žanu-Mišeliu Frodonu ir kitais šviesuliais atskleidžia daug įdomių detalių apie garsųjį prancūzų kino veteraną.
Daugiau apie Naujosios bangos (pranc. Nouvelle Vague) judėjimą
Naujosios bangos judėjimą šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo jaunieji kino entuziastai, nutarę, kad prancūzų filmai kuriami pagal tą patį šabloną – išsikvėpė ir tapo senamadiški, neįdomūs. Žymiajame prancūziškajame „Cahiers du cinéma“ buvo spausdinamos filosofinės kino entuziastų, tarp kurių buvo ir Fransua Triufo, Žanas Liukas Godaras, diskusijos apie kino teoriją. Tuo tarpu pačiam Naujosios bangos kino stiliui būdingi rankine kamera nufilmuoti šokinėjantys greiti kadrai, natūralus apšvietimas, autentiškos vietos, improvizuoti dialogai, tiesiogiai įrašomas garsas.
1959-ieji laikomi Naujosios bangos proveržio metais – būtent tais metais pasirodė debiutiniai: Fransua Triufo „400 smūgių“ (Les 400 coups), Alano Resnaiso „Hirosima, mano meile“ (Hiroshima mon amour) ir Žano Luko Godaro „Iki paskutinio atodūsio“ (À bout de Souffe) filmai.
Filmas „Kino karalius Žanas Liukas Godaras“ bus rodomas sausio 23 d., o „Triufo beieškant“ – sausio 29 d. per „Viasat History“.
