– Su serialu „Garbės kuopa“ įžengėte į televiziją. Dabar jau antrąjį sezoną sėkmingai darbuojatės seriale „Moterys meluoja geriau“. Ar prieš kamerą jaučiatės geriau nei teatro scenoje?
– Tikrai ne. Mano kūrybos namai – teatras. Nesvarbu, kur jis gimsta – kieme, gatvėje, kavinėje, repeticijų salėje ar filmavimo aikštelėje.
– Kaip jūs manote, kodėl šis serialas toks populiarus?
– Net nežinau... Galiu tik spėlioti... Pirma – gera scenaristo ir prodiuserių idėja, antra – profesionali aktorių komanda. Be to, prie šio serialo dirba geri režisieriai. Tačiau garantuoti populiarumą – labai slidus reikalas. Prie serialo dirba būrys žmonių, kurių TV žiūrovai nemato. Manau, tai jų išmonės ir nenuilstamo darbo rezultatas. Tai žmonės, kuriems svarbus ne tik serialo populiarumas, aukšti reitingai, bet ir gera kūrybinė atmosfera. Žiūrovai, matyt, tai junta.
– Kuri Ugnė jums labiau patinka – vulgari chuliganė, vagišė, kokią matėme serialo pradžioje, ar jausmų blaškoma mergina, kokia yra dabar?
– Man labiau patiko Ugnė chuliganė. Praėjusį sezoną jos gyvenimas buvo gerokai audringesnis ir įvairesnis.
– Ar manote, kad merginų, tokių kaip Ugnė, šiandien gausu Lietuvoje?
– Pilnos gatvės tokių vaikų. Suluošintomis širdimis, augančių be tėvų meilės, namų šilumos. Iš to kyla tų vaikų pasipriešinimas tvarkingam pasauliui. Agresija ir pyktis tampa jų apsauga.
– Jūsų kuriama Ugnė yra vagilė, stačiokė, vulgari mergina... Iš kur semiatės patirties atskleisdama pačius blogiausius Ugnės polinkius?
– Stebėdama žmones, skaitydama knygas, klausydama muzikos ir fantazuodama. Juk nebūtina viską patirti, kad galėtum suvaidinti. Vaizduotės pasaulis daug galingesnis ir įdomesnis nei tikrovė.
– Žiūrėdama iš šalies į savo heroję, labiau ją smerkiate ar ja žavitės?
– Nei smerkiu, nei žaviuosi. Matote, man serialo žiūrėjimas – dar viena mano darbo dalis. Analizuoju vaidmenį ir situacijas, į kurias patenka mano personažas.
– Koks ryškiausias bruožas vienija jus ir jūsų heroję?
– Aukšta temperatūra. Aiškiau sakant – mums abiem netrūksta emocingumo. Esu toks pat degtukas kaip ir Ugnė.
– Ar pati jaučiatės turinti tokių bruožų, kurių labai norėtumėte atsikratyti?
– Nieko nenorėčiau atsikratyti. Dievas mane sukūrė tokią. Ir kiekvienas mano trūkumas arba blogybė – tai valia ir pastangos juos įveikti.
– Ar turite savo svajonių vaidmenį? Koks vaidmuo galėtų labiausiai atitikti jūsų charakterį?
– Man visi vaidmenys yra svajonių. Tad kuriant norisi būti tuo juvelyru, kuris kruopščiai veria vėrinį. Jeigu sugebėsi – sukursi savo svajonių vaidmenį.
– Kas jums sunkiau – pravirkti ar juoktis iš „dūšios“?
– Jeigu tiki tuo, ką darai, nesunku nei tas, nei anas.
– Kokia veikla šiuo metu užima didžiausią jūsų dienos dalį?
– Repeticijos teatre.
– Esate sakiusi, kad baigusi mokyklą rinkotės iš trijų kelių. Jeigu dabar tektų rinktis iš naujo, ar keistumėte nuomonę?
– Baigusi mokyklą padaviau prašymus stoti ne tik į aktorystės studijas, teatro režisūrą, bet ir į žurnalistiką, tačiau į stojamuosius egzaminus universitete taip ir neatvažiavau. Įstojau ir į aktorystę, ir į režisūrą, bet kažkaip atsidūriau pastarojoje. Abi grupes rinko Rimas Tuminas, todėl didelio skirtumo ką studijuoti nebuvo – juk daugelis paskaitų vyko kartu. Vis dėlto po dvejų metų perėjau į aktorystės studijas. Supratau, kad tapti režisiere man dar per anksti, be to, ir scena be galo traukė – pajutau, kad labiau norisi gilinti aktorystės žinias.
– Apie kokią ateitį svajojote nuo vaikystės?
– Kadangi mano mama dirbo Aukštaitijos radijo laidų vedėja, norėjau sekti jos pėdomis. Vaikystėje daug laiko praleisdavau prie įsivaizduojamo mikrofono, į kasetinį magnetofoną įrašydavau laidas, sesuo pianinu įgrodavo „džinglus“ ir muzikines pertraukėles.
– Radijo laidų vedėjos darbą ir pati esate išbandžiusi Aukštaitijos radijuje gimtajame Panevėžyje, vėliau – „Jazz FM“ Vilniuje. Ar džiazas jums yra ta muzika, kurios ir šiandien dažniausiai klausotės laisvalaikiu?
– Dabar jau ne tik... Muziką renkuosi pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, jau visą savaitę negaliu sustoti klausyti kompozitoriaus Zbignevo Preisnerio muzikos, o vakar vakare pajutau, kad ilgiuosi Madonos, tad įsijungiau jos geriausių dainų plokštelę. Kartais einu iš proto kartu su Džeimso Brauno „I Feel Good“. Rytoj norėsiu užmigti su Tricky, poryt mane žadins Dajanos Krol melodijos... Per Kalėdas klausysiu „Beirut“, o Naujųjų metų išvakarėse verksiu klausydama Džuli Kruz...
– Ar sunkus pasirodė darbas radijo stotyje?
– Tikrai sunkus. Turi turėti ilgą liežuvį ir polėkio bendrauti su savimi. Sėdėdamas studijoje tu gali tik įsivaizduoti savo klausytojus, nėra gyvų akių. Įdomi patirtis.
– Kam šiandien pirmiausia stengiatės skirti laisvalaikio valandas?
– Geram kinui, knygoms, rusų kalbos pamokoms, pokalbiams su draugais.
– Lapkričio 19-ąją švęsite savo 24-ąjį gimtadienį... O ką norėtumėte nuveikti iki 30-ojo gimtadienio, kad galėtumėte pasakyti: „Esu labai laiminga“?
– Kad pasakyčiau, jog esu laiminga, turiu padaryti ir labai daug, ir kartu labai mažai. Svarbiausia, kad sulaukusi trisdešimties ir toliau neščiausi viltį bei tikėjimą tuo, ką darau ir kur einu.
– Jeigu kada nors tektų rinktis – darni šeima ar svaiginanti karjera, – kam atiduotumėte pirmenybę?
– Nesirinksiu. Esu vienodai godi savo gyvenimo ir savo profesijos.
– Kokia šeima jums yra ideali?
– Mano šeima man yra ideali. Tėvai, seneliai, brolis, seserys. Mes esame vienas kumštis. Mano šeima – tai ir meilės šaltinis, ir šilumos oazė, ir pasiaukojimo vandenynas.
– Kokie vyrų bruožai jums labiausiai imponuoja?
– Protas ir charizma, polėkis.
– Ar įsivaizduojate save visą gyvenimą šalia tokio žmogaus, koks yra Donatas iš serialo „Moterys meluoja geriau“?
– Nežinau...