-Papasakokit apie save – kokia yra ne visiems žinoma jūsų kasdienybė?
– Esu žurnalistas jau daugiau nei dešimt metų, todėl man labai sunku apie save kalbėti. Daug smagiau ką nors kalbinti. Į kalbas apie asmeninius dalykus išvis nesileidžiu. Paskui sakys – va, sužvaigždėjo, apie savo gyvenimą visiems pasakoja. Na, turiu aš vaikų... Ir mūsų šeimos nariai, galima sakyti, yra gamtos vaikai. Bent jau stengiamės tokie būti.
- Kaip jus patraukė televizija?
– Nebuvo nieko ypatingo. Kai atėjo laikas, ieškojausi darbo ir atsitiktinai TV ekrane pamačiau bėgančią skelbimo eilutę, kad reikalingi darbuotojai. Teko dirbti ir eteryje, ir už kadro. Už ekrano daugiau jauduliuko – kokie 95 procentai kūrybinio krūvio ir juodo darbo. Dabar iš tiesų jaudinuosi mažiau nei anksčiau.
- Kam teiktumėte pirmenybę, jei būtų pasirinkimas – ar Lietuvos televizijai, ar komerciniams, bet populiaresniems kanalams?
– Oi ne, tikrai ne komerciniams. Dirbame ne dėl populiarumo. Darbas yra mėgstamas ir skirtas visų mūsų televizijai – nacionalinei. Nors iš esmės labai didelio skirtumo nėra, tačiau LTV yra labiausiai nepriklausoma televizija, apsaugota nuo įvairiausių verslininkų ar politikų įtakų. LTV nebūtų taip, kad ką nors pakalbinai, kažką užkabinai, o į eterį laida neišeina – mat užsakytą reklamą reikia leisti.
- Kam kilo laidos „Gamtos patruliai“ idėja ir kodėl?
– Tiesiog pamatėme, kad yra daugybė su ekologija susijusių problemų, o tokios televizijos laidos nėra. Dirbame antrą sezoną, parodėme daugiau nei keturiasdešimt laidų, vadinasi, esame reikalingi ir įdomūs. Ačiū Dievui, ekologija tampa madinga. Nes kito kelio žmonės ir neturi: viskas brangsta, esame priversti ieškoti kitų gyvenimo kokybę galinčių užtikrinti šaltinių. Tik gaila, kad ta mada šiek tiek į kitą pusę išversta – ne nuo to galo tampame ekologiškais. Pavyzdžiui, dažnai girdžiu, kaip koks pasiturintis pilietis visiems garsiai šaukia, koks jis šaunus – nuvažiavęs į parduotuvę perka ekologiškus produktus. Puiku, kad žmogus turtingas ir sau gali leisti įsigyti brangesnių prekių. Bet kodėl iki parduotuvės važiuoja prabangia, daug kuro ryjančia mašina, o ne dviračiu? Tai tuo ekologija ir baigiasi...
- Vedėte laidą „Tarp miesto ir kaimo“. Kuo praverčia laidoje įgyta patirtis kuriant „Gamtos patrulius“?
– Kurdami „Tarp miesto ir kaimo“ išnaršėme įvairiausius šalies kampelius, kaimų užkaborius. Todėl dabar visiškai nesudėtinga nuvykti į vieną ar kitą vietovę, net nereikia tų šiuolaikinių priemonių, navigacinės sistemos. Ir žmonių nemažai pažįstame.
- Kokiu būdu jus pasiekia informacija apie kokiame nors šalies kampelyje reikalingą pagalbą?
– Daugiausia apie įvairias problemas mums praneša gyventojai, patiems jų ieškoti tikrai nereikia. Laidos kūrėjų telefonai skelbiami viešai. Žmonės dažnai skambina, tad, manau, kad dauguma lietuvių nėra abejingi ekologijai, jiems rūpi, kas dedasi aplinkui. Pastebėjau, kad su ekologija susijusias problemas ir žiniasklaida plačiau gvildenti pradėjo, internetiniai portalai daugiau rašo. Ir iš komentarų matosi, kad kyla didžiulis triukšmas atsitikus kokiai nelaimei, pavyzdžiui, kai degė Kuršių nerijos miškas.
- Su kokiu įžūliausiu ar neįtikinamiausiu pažeidimu teko susidurti ir kovoti?
– Labai daug tų įžūlių pažeidimų, vieną kokį sunku ir išskirti. Mane labai glumina ir skaudžiausia būna tuomet, kai atvyksti pas kokį kaimo žmogelį ir, pradėjus aiškintis, kodėl jis elgiasi netinkamai, sulauki priekaištų – esą kodėl nežiūrim, kas dedasi Vilniuj, kur Valdovų rūmus be leidimų stato. Tokia pričiupto žmogaus logika, gamtosaugininkai prie to jau įpratę. Pagautas pažeidėjas pradeda įtikinėti, kad nieko tokio, jei akumuliatorių įkišo, nes tik vieną žuvelę nukepė. Bet juk dideli dalykai nuo mažų ir prasideda. Pirmiausia reikia pačiam keistis, o ne į kaimyną pirštais badyti.
- Ar supyktumėte, jeigu jūsų laidą kas palygintų su išsibarsčiusiais TV3 „gelbėtojais“?
– Esu tokių palyginimų ir girdėjęs, net ne kartą. O pykti dėl to tikrai nepykstu, nes laidos formatas iš tiesų panašus – jos kūrėjai įvykius ne tik komentuoja, bet ir juose dalyvauja. Tačiau pradininkai nebuvo „TV pagalba“, šis formatas gyvuoja tikrai seniau.
- Ar būna, kad į „Gamtos patrulius“ kreipiasi koks piktybinis, apgauti, patikrinti norintis žmogus?
– Tikrai būna ir melagingų, ir perdėtų pranešimų. Gal iš pavydo žmonės taip elgiasi? Kartą, pamenu, per pačius Naujuosius metus skambina vyras ir sako: stoviu savo balkone ir matau, kad kaimyno kambary yra sidabrinė eglė, atvažiuokit, pažiūrėkit. Aš klausiu: ar tikrai jis tą eglę kirto? Ne, nemačiau, atsako skambintojas. Tai, sakau, gal pirko, gal ji net netikra? Taip ir nesupratau, kodėl skambino, gal tiesiog per šventes pavaikyti norėjo.
-Ar buvote patekę į kokias kuriozines situacijas?
– Buvome, visų net neatsiminsiu. Paskutinį kartą – kai nuvykome į Kauno rajone esantį Raudondvario miestelį. Ten žmonės pasiskundė, kad kanalizacijos nuotekomis smirdi. Nuvažiuojame pas seniūną, jis ir turėtų tokiomis problemomis pasirūpinti. O šis, baisiai nepatenkintas mūsų dėmesiu, pasisiūlė gyventojams apie save apsiuostyti ir juos išvadino skundikais. O kai nuvežėm seniūną į tą smirdinčią vietą, iš ten paspruko. Aišku, sutinku, kad kartais tas pirmas, pagadinęs orą, pirmas ir pragysta. Bet ten situacija buvo kitokia, tad seniūnui derėjo kitaip reaguoti. Tačiau toks valdžios požiūris labai nestebina, Lietuvoje jis yra madingas.
-Ar vėliau pasidomite surastų istorijų tęsiniais ir pažeidėjų išpildytais ar ne pažadais?
– Būtinai, jei istorija yra įdomesnė, svarbesnė. Tuomet jos tęsinį ir nufilmuojame. Pavyzdžiui, dabar labai įdomu, kuo baigsis tyrimai dėl Nevėžyje nugaišusių ežerų. Juk išsiaiškinta, kad vanduo geras, prie žuvų kažkokia liga neprikibo. Tiesa, dabar į laboratoriją buvo atvežtas gyvas ešerys, galbūt kas nors ir paaiškės. Žuvis tyrinėjantis gamtos mokslų daktaras Vytautas Kesminas iškėlė hipotezę, kad ešeriams pakenkė momentinė tarša: pavyzdžiui, į upę buvo išpilti chemikalai, nuo jų kitos žuvys pabėgo, o sėslūs ešeriai nugaišo. O kol mėginį paėmė, teršalai ir išsiskirstyti spėjo. Pati gamta taip bausti ešerių negali. Tikiuosi, kaltininkas bus surastas, nes istorija kvepia tarptautiniu skandalu – jau ir latviai kažką kalba. Kartą tokia iš pradžių nepaaiškinama istorija ir Bebrūsų ežere buvo, kai unguriai gaišti pradėjo. Iš pradžių niekas nesuprato dėl ko. Pasirodo, dėl globalinio atšilimo buvo karštesnė vasara ir suaktyvėjo toks vienas parazitas, jis puolė ungurių žiaunas. Dėl to jie pradėjo dusti.
- Kokie žmonės ir jų vykdomi negeri darbai jus labiausiai supykdo?
– Norintieji nusimesti kaltę nuo savęs, nusikratantieji atsakomybės. Dažnai susiduriame su tokiais, kurie sako: taip, blogai darau, bet jau kaip mano kaimynas elgiasi... Kartą nuvykome į vieną skalbyklėlę, kurios nuotekos bėgo upėn, pateko į Nemuną. Mums pradėjo įrodinėti, kad milteliai – tai nieko baisaus, į upes išleidžiama daug blogesnių dalykų. Toks požiūris labai glumina.
-O koks žmogaus poelgis sukelia jums pasigėrėjimą ir simpatiją?
– Sveikinu jaunus žmones, kurie kuriasi į bendruomenes ir organizuoja talkas, ir ne tik pavasarines. Pagaliau baigiasi tas sovietinis supratimas, kad aplinką turi sutvarkyti valdžia, o pačiam užtenka tik apie save apsičiupinėti.
- Ar jūs visuomet sąžiningas gamtai? Kokią didžiausią nuodėmę už gamtai padarytą žalą prisipažintumėt?
– Seniau iš tiesų mažiau sąžiningas buvau. Bet didžiausios žmogaus klaidos kyla iš nežinojimo. Didelės žalos tikrai nesu padaręs. Gamtą nuo pat vaikystės mylėjau ir gerbiau, taip senelis ir tėvas auklėjo. Gal dabar prisipažinčiau tai, kad per daug važinėju automobiliu, reikėtų dažniau dviračiu trumpesnius atstumus įveikti.
- O kokia žala jau yra didelė?
– Pavyzdžiui, vienos Pasvalio rajone esančios mėsos perdirbimo įmonės šeimininkas nesmulkintas gyvulių atliekas pildavo laukuose, nors to daryti negalima. Nenoriu įvardinti kokios, nes galbūt žmogus jau susitvarkė.
- Ką rekomenduotumėt žmonėms, kas visiškai nereikalauja daug pastangų, bet labai naudinga aplinkai?
– Žinodamas, kokia brangi elektra, patarčiau vieną paprastą dalyką – įsigyti elektros energiją taupančias lemputes. Apskaičiuokite išlaidas ir įsitikinkite, kad elektros sąnaudų bus penkis kartus mažiau. Tai naudinga ir žmogui, ir gamtai. Atrodo materialu? Bet būtent tokiu būdu į žmogaus sąmonę reikia belstis, kad vis daugiau dėmesio būtų atkreipta į ekologiją. Pavyzdžiui, jei žmogui pasakai, kad globalinis klimato atšilimas yra blogai, tai jokios reakcijos. O jei ištari, kad tavo ekologija leis sutaupyti, iškart suklūsta. Gaila, kad Lietuvoje apeinamas alternatyvios energijos vystymas – saulės kolektorius, vėjo jėgaines įsirengę vokiečiai ir olandai mums galėtų būti pavyzdys. Deja, pas mus per daug biurokratinių slenksčių, nuo jų seniai darosi bloga.
-Ar skiriasi gamtos žmogus ir nuo jos atitolusysis?
– Labai skiriasi. Gamtos žmonių daugiau kaime – jie keliasi ir gulasi su saule, bet niekur neskuba, turi tokios pagarbios gyvenimiškos išminties. Pastebėdavau, kad nuvykstu pas kokį pašnekovą, skubu laidą nufilmuoti ir nejučia tarsi sustoju. Gamtos žmonės atviresni, nuoširdesni. Visiems nuo miesto ritmo pavargusiesiems patarčiau: eikit ne į soliariumą, bet nors į parką, tikrai daugiau energijos pasisemsit.
- Ką įvardintumėt kaip pavyzdinį, iš tiesų ekologiškai gyvenantį žmogų?
– Vilniuje yra tokie jauni, šiaudiniame name gyvenantys žmonės, apie juos ir laidą rodėme. Iš pradžių juokiausi – kaip įmanoma namą pasistatyti iš karvės išmatų, gyventi be elektros ir dar vaikus auginti. Dabar esu pagarbiai įsitikinęs – įmanoma. Toji šeima tikrai yra ekologiškiausia Lietuvoje.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Kadangi jo beveik neturiu, tai ir nieko neveikiu – tiesiog tingiu, miegu. Kartais ir televizorių pažiūriu. Beje, dėl poilsio trūkumo skųstis negaliu – mano darbas man yra malonumas.
