Kelionės maršrutą ir filmavimo grupės dienotvarkę sudarė projekto vadovė Gražina Sviderskytė; „kemperio turo“ idėjos autorius yra filmui scenarijų kuriantis Rytis Zemkauskas. Rytis šį unikalų televizinį eksperimentą ironiškai praminė Camper TV Productions European Tour (į lietuvių kalbą neverčiama).
Kaip sekasi „televizijai ant ratų“ – skaitykite naujienų portale DELFI.
Dešimtoji diena
Kiaulystės dėsnis suveikė nepriekaištingai: vakar, vienintelę poilsiui skirtą dieną, lijo; šiandien, kai turime tęsti kelionę, vėjas baigia išvaikyti lietaus debesis. Dar nuo pat ryto slegia atsisveikinimas su Honfleur miesteliu, kuris paliko itin šiltą įspūdį.
Jis garsus dėl įstabaus grožio seno uosto, impresionistų mokyklos ir... Claude Monet įmintų pėdsakų. Taip taip, to paties tapybos genijaus Monet, kurį šio dienoraščio III dalyje mokėmės atskirti nuo vieningos Europos krikštatėvio Jean Monnet.
Kai pajudame, mūsų kemperis tilindžiuoja Normandijos pievose šimtmečius sklidusiu skambesiu: dilin-dilin.. Nupirkome savo namui ant ratų suvenyrinį varpelį: jei prancūzai panašiais puošia savo žalmarges, tai mūsų ištvermingasis Fiatas irgi tokio nusipelno.
Sūpuojami savo tilindžiuojančio namo ant ratų, artėjame į Calais. Tiems, kas vaikystėje „persirgo“ A. Diuma romanais, šis uostas pažįstamas iš muškietininko d‘Artanjano nuotykių – iš čia jis keliaudavo į Angliją vykdyti Jos Didenybės užduočių. Mūsų užduotis romantika nekvepia: užsimojome nufilmuoti visais laikais čia klestėjusį uostą ir bent apžiūrėti Prancūziją ir Didžiąją Britaniją jungiančio tunelio žiotis.
Žinia, jog ir vienas, ir kitas yra strateginiai objektai. Tad ar verta stebėtis, kad vos stabtelėjusius mus suskubo pasitikti du apsaugininkų ekipažai? Nieko tokio, ką reikėjo – nufilmavome. Tik aprėpti milžiniškos teritorijos niekaip nebūtume sugebėję, nė mūsų kranas nepadėtų. Reikėtų filmuoti iš sraigtasparnio, bet... tai padarysime kitą kartą, gerai?
Kalė mieste yra gamyklų, fabrikų, bet, žinoma, svarbiausia čia - laivyba. Uostas įsikūręs siauriausioje Lamanšo sąsiaurio vietoje: giedrą dieną gali plika akimi įžiūrėti už 34 kilometrų boluojančius Didžiosios Britanijos krantus. Atstumas mažas, o mokesčių skirtumai – pavyzdžiui, tabako ir alkoholio prekybai - žymūs. Prekių pilni nuo britų krantų atliulantys laivai čia ne šiaip sau praminti „girtuokliais keliauninkais“.
Na, o be šių „girtuoklių“ sangrūdų Kalė nedaug ką tepamatysi – Antrasis pasaulinis karas nušlavė senamiestį, tepaliko kyšoti miesto rotušę. Dabar daugeliui keliautojų Kalė tėra po sąsiauriu tuneliu šaunančio greitojo traukinio Eurostar stotelė. Bet kone ranka pasiekiamas Londonas mūsų dokumentiniam filmui jau nufilmuotas, ir mes valingai sukame savo maršrutu. Į Briuselį.
Ir kelio ženklų nereikia – matome ir jaučiame, kada priartėjame prie Belgijos sostinės. Ką čia Belgijos – Briuselis de facto yra Europos Sąjungos sostinė. Be to, jame veikia ir NATO būstinė. Na, ir dar keli tūkstančiai tarptautinių organizacijų bei korporacijų būstinių. Taigi Briuselis yra vienas svarbiausių administracinių centrų... pasaulyje. Ir kuo arčiau jo - tuo į tirštesnę spūstį įsilieji.
Pirmą gaišaties valandą atrodo, kad taip ir turi būti. Bet ilgėliau įklimpę jau garsiai stebimės: po galais, juk sekmadienis! Netrukus paaiškėja, kad šįkart kalta avarija. Lėtai praslenkame dramos vietą: kelios mašinos susidūrę, viena apsivertusi, aplink zuja gelbėjimo tarnybos. Tuo pat metu mintyse iškyla apgailėtina paralelė: mūsų kelionės grafikas sudreba it kortų namelis.
Ko šįkart teks atsisakyti, kad neleistume jam visai subyrėti? Ar pakaks eilinį kartą darbo šlovei atnašauti savo užtarnautus pietus? Tiesa, vienas dalykas ramina: kitaip nei karštakošiai paryžiečiai, čia žmonės nesiunta, nerėkauja, nemanevruoja ir kumščiais nedaužo automobilių garsinių signalų, bet kantriai juda darnia vorele. Kertame lažybų, kad ir jums išsprūstų: „ramūs kaip belgai“.
Šitaip iš lėto krutėdami susivėliname, į patį didmiestį nebeužsukame ir priemiestyje sukame į kempingą. Ši stovyklavietė galėtų vadintis Piktojo belgo kempingu. Mat griežtas kaip reta savininkas iš Rūtos be ceremonijų atima pasą ir pareiškia, kad taip jis elgiasi jau 26 metus ir jei lietuvaičiams nepatinka, tai jie gali turėtis tą savo pasą ir važiuoti iš čia sveiki kur tik ratai neša. Oj, mesjė, nenorime, nebegalime važiuoti toliau, trokštame čia pasilikti – darykite ką norite! Eeee... bet ar tikrai jums reikia to paso?
Mūsų papilkėję veidai ir kelionėje dažnai praverčiančios naivių neišmanėlių kaukės Piktojo belgo nepalaužia. Leidžia mums likti, bet prisako, kad nusiprausę po dušu ar vakarodami prie savo kemperio turime būtinai aplink iškuopti ir kruopščiai viską sutvarkyti, mat kempingas garsėja ypatinga švara ir taip toliau, ir panašiai. Merci beaucoup, bonne nuit – linksime galvas ir mirksime didelėmis apvaliomis akimis, kol jis dingsta vakaro prieblandoje.
Pasisotinę kelioniniu maistu, kurį sutartinai praminėme sintetiniu, pasidžiaugiame aptikę kažką tokio, ko nebesitikėjome šioje kelionėje išvysti: mūsų mobilusis internetas rodo gyvybės ženklus, dar gyvas. Nebereikės pirkti Interneto kortelių, valio! Bet – ša, tyliau. Garsiau džiūgauti nevalia. Ypatingai švariame Piktojo belgo kempinge nuotaika – irgi ypatingai išgryninta. Visokiais čia jausmais trykšti nepatartina. Labanakt.
Vienuoliktoji diena
Nors keliaujame birželio pabaigoje, tai - pirmas toks gražus, šiltas ir saulėtas rytas. Tiesa, įdienojus gaivi šiluma virto svilinančia kaitra. Bet kol kas nuo gaivios vasariškos šviesos tiesiog keroja giedra sekmadieninė nuotaika, juolab kad pabundame kažkur netoliese gaudžiant bažnytėlės varpams. Kaip ir priklauso damai, Rūta sekmą dieną velkasi suknelę: tikra šventė išsinerti iš džinsų, marškinėlių ir sportinių batelių.
Taigi, Briuselis. Tūkstantmetį atgalios - mažytė gyvenvietė su tvirtove. Dabar – milijoninis megapolis su mus ypač dominančia Europos Komisija, Europos Parlamentu ir Europos Taryba. Kaip Strasbūre ir Liuksemburge - vėl kilometrai geležies, betono ir stiklo. Kadangi be olandų, Briuselyje lygia greta kalbama prancūzų kalba, nepalieka įspūdis, kad mes – vis dar Prancūzijoje. Bet amžinai turistų apgulta Manneken Pis, arba paprastai lietuviškai tariant, Sisiojančio berniuko skulptūrėlė ir daugybė jo figūrėlių suvenyrų krautuvėlėse primena, kad čia – Briuselis.
Mažasis nuogalius apnarpliotas viduramžių karų legendomis, o pastaruoju metu itin išgarsėjo ir dėl to, kad yra rengiamas ES narių nacionaliniais kostiumais. Akivaizdu, kad paika jo figūrėlė turistus traukia labiau nei mūsų Didysis kunigaikštis Gediminas su geležiniu vilku Vilniaus širdyje. Ar Gediminą irgi apgultų turistai, jei jį perrenginėtume?.. Visi Briuselio svečiai to belgų plikšiaus ieško kaip pamišę, o kai randa - pyškina iš fotoaparatų negailėdami kadrų. Su šiuo srautu prie žymiosios nepaliaujančios čiurkšlės neišvengiamai atsiiriame ir mes.
Paskui prie NATO būstinės filmuojame Atomiumo monumentą – žymiąją 103 metrų aukščio konstrukciją. O čia pat pavinguriavę atriedame pas mesjė Philippe Steenbergen į Mini Europos parką, kuriame greta didžiausių Europos miestų įžymybių antai atsirado ir Vilniaus universiteto maketas. Mini parko eksponatai – tai 25 kartus sumažintų architektūros šedevrų kopijos. Jei rimtai jomis domėtumėtės – tyrinėjimams prireiktų kelių dienų, nes tektų apžiūrėti 350 modelių iš 80 miestų.
Mini Europos parką per 20 metų aplankė 4,5 milijono lankytojų. Dešimtys turistų vaikštinėja aplink, kai iškeliame savo filmavimo kamerą ant krano. Kol abu operatoriai pluša – Rūta ir Darius lydimi parko rinkodaros direktoriaus Philippe šiek tiek pasmalsauja: antai Paryžiaus Triumfo arkos modelis atkartoja visus 750 karininkų ir kareivių vardus, iškaltus originale; svyrantis Pizzos bokštas iškaltas iš tikro marmuro; Sevilijos koridos arenoje sutupdyti 6000 „žiūrovų“ paspaudus mygtuką entuziastingai sušunka „olė!“, o įspūdingajai Briuselio Didžiajai aikštei sukurti prireikė 19 tūkstančių valandų.
Per parką pūkši traukinukas „Thalys“, per metus sukardamas 10 tūkstančių kilometrų, aplink zuja krovininiai automobiliai, plaukioja laivai, pakilimo takais rieda lėktuvai. Nykštukinė „Europa iki kelių“ daro įspūdį.
Diena Briuselyje pralėkė šuoliais, vakarėjo. Kol riedame iš parko ir Briuselio centro, akį patraukia miškai gėjų vėliavų. Vaivorykštės spalvos kone mirguliuoja ant kiekvieno namo langų. O čia pat, po vadinamosios netradicinės orientacijos simboliais šaligatvius mina visai tradiciški musulmonai. Ypač išsiskiria jų moterys, kurios spiečiasi į skarotus pulkelius, aplink zujant vaikams ir klykaujant kūdikiams. Europietiškas liberalizmas?..
Popietės kaitroje dangus ėmė grasinti audros debesimis, o vakare prapliupo liūtimi. Miegas nelaužia, nes šioje kelionėje nuovargis kažkodėl veikia lyg kofeinas. Labiausiai per dieną nusiplūkęs pagrindinis operatorius Audrius ryžtingai pareiškia žiūrėsiąs futbolo rungtynes ir pats vienas patraukia į Piktojo belgo namelį. Šis nurodo artimiausią barą, kur, sako, vietiniai sirgs prie televizorių.
Įsivaizdavome, kad grįžęs Audrius papasakos apie sausakimšą barą, sirgalių aistras ir kaupinus alaus bokalus. Bet nė velnio. Pasirodo, į futbolo apeigas atėję gal septyni vyrai po pusvalandžio besikaunančioms rinktinėms atsuko nugaras. O didžiuma baro lankytojų apskritai nepakėlė galvų į televizorius, nes tai buvo... senutės, žiedais ir apyrankėmis apkarstytomis rankomis mikliai maišančios ir ant žalio stalo metančios kortas.
Ir alų čia gėrė kitaip: barmenė išpilstydavo į 200 gramų stiklines, kad neatšiltų, kas 15 minučių be skrupulų jas nurinkdavo nuo visų stalų (net ir neištuštintas) ir vėl atnešdavo po du šimtus. Neįsivaizduojate alaus baro be bokalų? Tuomet mielai prašom į Briuselį.
Dvyliktoji diena
Išaušo judrus pirmadienio rytas, o mūsų kemperis - ne koks nykštukas iš Mini Europos parko, todėl šiandieniniam žygiui į Briuselio centrą nusiteikiame kovingai. Netikėtai Piktasis belgas parodo mums savo gerąją pusę ir lyg senas bičiulis kantriai pasakoja, kaip pasiekti ES institucijas, kurių vakar nespėjome aplėkti. Deja, po belgo nuorodų nebesusišnekame su savo globalios pozicionavimo sistemos (GPS) balsu - „elektroniniu Vladu“. Kai pastebime, kad pro tuos pačius pastatus važiuojame trečią kartą, Vladą išjungiame. Be GPS‘ų užaugę, be jų neprapulsim: naudojamės Briuselio planu, kurį apdairiai įsigijome išvakarėse, ir atidardame prie didžiųjų įstaigų kvartalų.
Briuselyje Europos Sąjungos įstaigos sumaniai įkomponuotos senosios architektūros fone ir iš tolo neatrodo baisiai gremėzdiškos. Bet po kelių valandų filmavimo įskaudusios kojos liudija apie pėsčiomis sukartus kilometrus. Grįžę į savo namą ant ratų „elektroniniam Vladui“ liepiame lydėti mus nauja kryptimi – į Roterdamą. Vladas roboto balsu bendrais bruožais apsako padėtį, bet mes jį vėl nutildome. Imamės vairuotojui Dariui vadovauti patys ir... beveik dviems valandoms įsigrūdame į spūstis.
Praleidę progą nufilmuoti, kaip kertame Belgijos ir Olandijos sieną (pravažiuojant lentelę ją lyg tyčia užstojo vilkikas), pasiekiame Nyderlandus. Atvykstame tuo metu, kai šalies monarchės svita baigia styguoti jos pirmąjį vizitą į Lietuvą: karalienė Beatričė poryt, per Jonines kaip tik bus Vilniuje... Roterdame vėl pastebime: kuo giliau į ES senbuves, tuo daugiau gatvėse musulmonų: tarytum važinėtumės kažkur gerokai piečiau, musulmoniškuose kraštuose, tik vietiniai akivaizdžiai simpatizuotų europietiškam architektūros stiliui. Antrame pagal dydį Nyderlandų mieste Roterdame net pusė gyventojų – emigrantai, kas ketvirtas - musulmonas. Antai pravažiuojame didelę mečetę su dviem minaretais.
Apgailestaujame, kad Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinimo suerzinti vokiečiai nesugalvojo nieko išmintingesnio, kaip pagrasinti subombarduoti visą šalį. Olandai parklupo, kai Roterdamas buvo sulygintas su žeme, ir jame irgi bemaž tik senoji Rotušė teišliko. Bet miestas atgijo visai kitu žaviu pavidalu: dar 1898-aisiais paveikti JAV dangoraižių statybų protrūkio Roterdame pastatė tokį ir sau - praminė jį Baltaisiais rūmais; 45 metrų aukščio pastatas buvo aukščiausias Europoje biurų pastatas (sunku patikėti!). O atkutęs po karo Roterdamas tapo tikra architektų Meka. Dėl grakštaus miesto silueto jis prilyginamas Paryžiui ar Frankfurtui. Greta tviskančių ir dar dygstančių dangoraižių, kurie stiebiasi jau 200 metrų aukščio link, Baltieji rūmai – it susitraukęs seneliukas.
Įtariai dairomės Roterdamo uosto link. Jis - vienas didžiausių Europoje ir iki 2004-ųjų buvo antrasis pasaulyje pagal užimtumą, kol neaplenkė prakutęs Šanchajus. Uostas driekiasi net 40 kilometrų, tad prisimindami patirtį Kalė į jo gilumą nesiveržiame. Verčiau stebime vaizdus aplinkui ir toliau stebimės olandų veržlumu. Antai upė Rotte, nuo kurios kilo miesto pavadinimas. 1980-aisiais tiesdami metro inžinieriai susidūrė su Rotte vaga ir nusprendė... „sukišti“ ją į vamzdį.
Dabar Rotte pati nebeįteka į didesnę upę, o atmarma į ją vamzdžiu. Nieko sau. Europos Sąjungoje traukiniai (kaip prancūzų TGV) laksto rekordiniais 575 km/h greičiais, netgi nardo po sąsiauriais, po jūrų vandenimis driekiasi tuneliai ir gula energetikų vamzdynai, upės nutekinamos, kad netrukdytų dar plėtoti bendrą rinką, o jei ir paliekamos tekėti savo vagose – tai apkaustomos gigantiškais tiltais. Pašėlęs tempas, milžiniški užmojai, sielą atbukinantys skaičiai ir perspektyvos.
Dar valanda svaiginančioje didmiesčio plieno bei stiklo karuselėje ir aplink mus jau visiška priešingybė: tyla, žaliuojančios ganyklos, sodrios žiedų spalvos, jaukios trobos. Akys išsiilgę meiliai glosto senus medinukus. Atvykome į Kinderdijką.
Jūs, be abejo, matėte kokį nors olandišką suvenyrą, - kad ir saldainių dėžutę, bičiulių parskraidintą iš tarptautinio Amsterdamo oro uosto? Ant bet kurio jų suvenyro - tulpės, klumpės, o dažniausiai - vėjo malūnai. Taigi Kinderdijkas yra tiesiog gyvas Olandijos atvirukas: čia išlikusi autentiška senų drenažinių malūnų sistema. Nutvieksta besileidžiančios saulės, idiliška panorama veikia stebuklingai: nuovargis išgaruoja akimirksniu. Nakvosime lyg pasakoje.