Keliautojų ketvertas (redaktorė Rūta Laukaitytė, operatorius Audrius Gudeliūnas, antrasis operatorius Rytmantas Stanaitis ir vairuotojas Darius Burokas) leidosi maršrutu Lietuva-Lenkija-Čekija-Vokietija-Prancūzija-Liuksemburgas-Prancūzija-Belgija-Olandija-Vokietija-Danija-Lietuva.

Kelionės maršrutą ir filmavimo grupės dienotvarkę sudarė projekto vadovė Gražina Sviderskytė; „kemperio turo“ idėjos autorius yra filmui scenarijų kuriantis Rytis Zemkauskas. Rytis šį unikalų televizinį eksperimentą ironiškai praminė Camper TV Productions European Tour (į lietuvių kalbą neverčiama).

Kaip sekasi „televizijai ant ratų“ – skaitykite naujienų portale DELFI.

Septintoji diena

Nors kempinge prie Paryžiaus, kaip ir kituose, stabtelime tik pernakvoti, galėtume varžytis jaukiausios stovyklavietės rinkimuose: ant lauko staliuko iš nušveisto prancūziško vyno butelaičio stiebiasi ryškiaspalvės lauko gėlės, kurių vyrai kone kasryt priskina vienintelei filmavimo grupės damai - Rūtai. Beje, jie dar Rūtą pamalonina pakviesdami prie padengto pusryčių stalo, o įkyrųjį „Kas plaus indus?“, Rūtos džiaugsmui, išmetė iš kasdienio leksikono.

Reikia pripažinti, kad ir mūsų naujutėlaitis namas ant ratų neprastas. Antai Paryžiaus spūstyje ausį paglostė pro vienos mašinos pravirą langą atskriejęs komplimentas: „Kokia graži jūsų mašina!“. Et, jei nereikėtų dirbti – sakytum, rojus...

Foto: LNK

Į išpuoselėtą „rojų“, beje, mes ir vykstame iškart po pusryčių. Tai - Rambujė (pranc. Rambouillet) pilis, kaip ir vakar aplankytoji Fontainebleau esanti netoli Paryžiaus. Filmuojame nuostabiuose rūmuose, kuriuos supa išpuoselėti parkai su tvenkiniais.

Čia 1975 m. pasaulio galingieji įsteigė vadinamą Didįjį šešetą, žinomą kaip G6 (dabar tai – jau G8). Pilis pritaikyta vietinių poilsiui ir atvykėlių pramogai, parkuose pritūpę iškylaujančių kompanijų. Deja, tingūs rafinuoti priešpiečiai šįkart – ne mūsų nosiai.

Toliau sukame ratu Paryžiaus priemiesčiais – atokios sodybos link. Joje kukliai gyvenęs prancūzas vadinamas paprastai: Europos Sąjungos krikštatėvis, arba trumpiau – tiesiog genijus. Jean Omer Marie Gabriel Monnet gimė ir augo gerokai piečiau - Konjako (Cognac) regione, garsių konjako namų savininkų šeimoje. Panėręs į politiką, jis įsikūrė nedidelėje sodyboje prie sostinės ir čia brandino kitokį derlių nei jo protėviai – idėjas, tapusias vieningos Europos pamatu.

Foto: LNK

Netoli Montfor l‘Amaury miestelio pro dailius kalto metalo vartus įriedame į erdvų sodą. Kai kurie medžiai – seni, kiti – jaunesni, pasodinti ES garsenybių. Pastebime išbujojusį sodinuką, kurį kadais įkasė vakar mūsų kalbintas J. Delors. Kaimiškoje sodyboje, kurioje gaivina tyras oras ir vos kelių turistų bei paukščių tedrumsčiama tyla, statome filmavimo kraną.

Mesjė Žiuljenas (J. Monnet asociacijos lektorius Jacques Gascard) taikliai pasako, kokia čia gyvenusio išmintingojo technokrato reikšmė: „Monnet yra turbūt garsiausias Europos nežinomasis – būtent toks, kokiu siekė būti. Pats jis neturėjo politinių sprendimų galios, tačiau darė milžinišką įtaką tiems, kurie ją turi.“

J.Monnet, po Pirmojo pasaulinio karo dirbęs nepasiteisinusioje Tautų lygoje suprato, kad geriau jau darnus suinteresuotų valstybių kooperatyvas nei iliuzinė visų tautų draugystė. Po Antrojo pasaulinio karo jis įkvėpė garsiąją Šumano deklaraciją, kurios esmė – genialiai paprasta: jei negalime sutarti dėl karo ir taikos, tai derėkimės dėl anglies ir plieno tarifų.

Tokia buvo jo taktika: sutelkti dėmesį į techninius sprendimus ir teikti konkrečius pasiūlymus, o ne veltis į debatus ir šūkauti antraščių vertus lozungus. Todėl nėra kuo stebėtis neseniai atliktos apklausos duomenimis: apie J. Monnet teisingai atsakė vos keli nuošimčiai europiečių. Žmonės gyvena J. Monnet idėjomis išugdytoje ES, tačiau daugelis jį painioja su garsiuoju tapytoju Claude Monnet.

Kaip vis dėlto atskirti bendrapavardžius genijus? Hm. Galbūt pakaktų prisiminti, kad jei menininkas Klodas tapė peizažus, tai išminčius Žanas... nepiešė jokios vizijos. Patyręs, kad jokios aukštos idėjos ir joks generalinis planas negali priversti Europos liautis peštis, jis siūlė jos šalis pamažu susaistyti konkrečių reikmių ir pasiekimų saitais - kad peštis... nebebūtų naudinga.

Taip ES iki šiol gyvuoja be aiškaus galutinio tikslo, be „generalinio plano“. Ir užuot kariavusi – vienijasi kaip niekada. Įdomu, tiesa? Iš tiesų gaila, kad dabartinėje ES J. Monnet idėjos apaugo 80 000 teisės aktų puslapių ir kad jos šalių piliečius antai labiau jaudina (ir skaldo, ir erzina) Lisabonos sutartis nei tie pradžioje buvę pamąstymai.

Išmindžioję didžiojo intelektualo kiemą ir pasimėgavę J. Monnet namų-muziejaus prižiūrėtojų pasiūlyta karšta kava su prancūziškos konditerijos gardėsiais, krauname filmavimo techniką ant ratų ir – vėl į kelionę. Laikas spaudžia, tad pakeičiame planą: negrįžtame į kempingą prie Paryžiaus, bet lekiame į kitą, esantį pakeliui į Havro uostą. Šilta, saulė žeme ritinėjasi...

Foto: LNK

Dar nėkart šioje ekspedicijoje taip anksti nebaigėme darbų, todėl ir nesivarginame įspėti apie vėlyvą atvykimą. Pasirodo, be reikalo: apie devintą vakaro nuostabiai jaukiame Honfleur miestelyje oriai įsukę į kempingą „pabučiuojame“ nuleistą užtvarą bei užrakintas administracijos duris. Kempingas nuo aštuntos vakaro nedirba! Kol suglumę mindžiukuojame, kažkas iš kempingo gyventojų susipratęs iškviečia vieną iš šeimininkų. Išvydę jį atšlepsintį su raktais, džiūgaujame. Šįkart mes išgelbėti.

Aštuntoji diena

Rytą pabundame nuo trenksmo. Žvilgsnis pro langą, ir perveria neviltis: audra! Sklaidydami sinoptikų tinklalapius kompiuteryje nusiteikiame blogiausiam ir, deja, neišvengiamam scenarijui. Le Havre teks dirbti ekstremaliomis sąlygomis: stebėti dangų, praretėjus lietaus debesims šokti filmuoti, prapliupus vėl spėti paslėpti kameras ir budriai laukti kitos properšos.

Foto: LNK

Šaltoka. Teisybę pasakius, kiūtoti su kameromis vėjo košiamiems, tarkime, ant didžiojo Normandijos tilto nėra be galo miela. Juolab, kad be lietaus pertraukų dar reikia ištaikyti akimirkas tarp vėjo gūsių ir sugrubusiais pirštais spėti spustelėti įrašo mygtukus, - antraip net prie stovo pritvirtinta keliolikos kilogramų svorio kamera vaizdus fiksuoja seniokiškai kretėdama.

Foto: LNK

Itin nesvetingas oras mus atgraso nuo Havro - antrojo pagal užimtumą Prancūzijos uosto. Per karą nusiaubtas miestas atrodo lėkštas ir nykus. Tik nutviekstas šykštaus saulės spindulio, subaltuodamas šimtais prieplaukose besisupančių jachtų, rodosi bent jau pakenčiamas. O dar aplink žaidžiantys įvairiausių gymių vaikai solidžiai paprašo jų nefilmuoti, nes jiems, matote, dar nėra aštuoniolikos.

Ak, merci, madmuazele, mažieji mesjė, patys žinome „žaidimo“ taisykles. Bet negi su jais aiškinsies – toliau filmuojame uostą bežmogį, šaltą. Smagiau tampa tik kai leidžiamės ieškoti gamyklų, fabrikų, ūkių ir kitų iš anksto numatytų „taikinių“.

Foto: LNK

Nors žvyrkeliu pavažiuoti tenka vos minutę ar dvi, vairuotojas Darius atsigauna, ir visos grupės pareigos našta taip nebegniuždo. Bekraštėse ganyklose sutiktos prancūzų karvės abejingai spokso ir noriai pozuoja. Na ir diena, po paraliais.

Guodžia tik viena: didžiulis prekybos mazgas, Havro uostas yra tolimiausias mūsų maršruto taškas vakarų Europoje, todėl vos iš jo pajudėję mes jau ne tolsime nuo namų, bet artėsime jų link. Be to, rytoj - mūsų ekspedicijos pusiaukelė ir vienintelis šiame 18 dienų maratone suplanuotas laisvadienis. Griežtai sutariame: kas benutiktų, rytoj į rankas neimsime jokios kameros, neatsakysime į jokius telefonų skambučius ir net nesikalbėsime apie darbą.

Vakaras vilioja paikomis viltimis apie vasarišką poilsį. Pajūry oras šiltas, saulėtas ir... apgaulingas.

Devintoji diena

MEDIUMAS

POILSIS NEDIRBAM NERAŠOM

P.S. VISĄ DIENĄ LYJA (!!!)

Pavakare, kai mintimis vėl grįžtame į kelionę ir rytojaus filmavimus, nevalingai ima „važiuoti stogai“, todėl norėdami užsimiršti vyrai konstruoja „tiuningus“ mūsų namui ant ratų. Rūta bando dalytis keistu jausmu – sako, kad nors išilgai pervažiuotos Europos vaizdai atmintyje mirga lyg kaleidoskope, ji neatsikrato pojūčio, kad tų tūkstančių kilometrų tarsi nenuvažiuota.

Pasaulis atrodo kaip niekad susitraukęs: tarsi iškėlęs kamerą ant didėlesnio krano nei mūsiškis imtum ir nufilmuotum visą vienu moju. Nerūpi Rūtai liaupsės apie Europą be sienų, be frankų ir be doičmarkių, nė velnio. Tik kelionė namu ant ratų tarytum atriboja ne tik nuo visų 27 Europos Sąjungos valstybių erdvių; ne tik atitveria nuo pusės milijardo ES gyventojų, bet izoliuoja net nuo asmeninių kasdienių minčių ir pojūčių.

Foto: LNK

Pats kemperis čia niekuo dėtas. Veikiau vargina maksimalus kelionės tempas, kaip visad plačiausias darbų užmojis. Mes - tarsi tarpininkai tarp šio projekto autorių ir būsimų žiūrovų. Turime sugerti į save ir užfiksuoti vaizdajuostėse ar kietajame kompiuterio diske visa, kas reikalinga būsimai televizijos programai, todėl negalime sau leisti persismelkti akimirkos grožiu ir privalome mintimis nuolat bėgti toliau už horizonto – ten, kur akis neaprėpia.

Po galais, juk stovėjome visą šią dieną tikrai gražioje vietoje. Bet šito lyg nepastebime. Mūsų mintys – jau pakeliui į Belgiją... Et voila! Antroji dekada prasideda.