Penktadienio vakarą į mūsų namus atkeliauja linksma šventė. Ją liaudiškos muzikos gerbėjams dovanoja Lietuvos televizijos laida „Gero ūpo!“ kartu su Loreta Sungailiene ir Stanislovu Kavaliausku. Nuotaikinga televizijos vakaronė net didžiausius niūruolius priverčia nusišypsoti ir linksmą dainą drauge užtraukti.

Dalija gerą nuotaiką

Vos pasirodžiusi žydruosiuose ekranuose, laida „Gero ūpo!“ tapo savotišku reiškiniu, mažu nemokamu koncertu smagios liaudiškos muzikos pasiilgusių žiūrovų namuose. Eidama dirbti į televiziją, mokslininkė, Liaudies kultūros centro darbuotoja Loreta nesitikėjo, kad muzikinės varžytuvės taps tokios populiarios. „Matyt, atsirado poreikis ir muzikantams konkuruoti, varžytis, ir žiūrovams - smagiai praleisti vakarą visa tai stebint“, - laidos sėkme džiaugiasi laidos vedėja.

Septynerius metus iš televizijos ekranų nedingstanti laida – geriausias įrodymas, kad liaudies muzika lietuviams reikalinga. Loreta itin džiaugiasi, kad „Gero ūpo!“ vakaronė įdomi ne tik vyresnio amžiaus žiūrovams, bet ir jaunimui.

Kiekvienos laidos metu studijoje verda tikros muzikinių varžybų aistros. Į studiją susirenka ne tik muzikantai, bet ir jų palaikymo komandos, tad geros nuotaikos, šypsenų, smagių dainų ir šokių čia nestinga. „Smagios nuotaikos ir gero ūpo kapelijų varžytuvėse - nors vežimu vežk. Įsikrauname visai savaitei", - šypsosi Loreta.

Sutraukia tūkstančius žiūrovų

Į televiziją Loreta pateko, nurungusi keliolika pretendenčių. Ji nesibaimino, kad atėjo neturėdama panašaus darbo patirties. Spinduliuodama gera nuotaika kiekvieną penktadienio vakarą ji su laidos partneriu Stanislovu prie ekranų sutraukia tūkstančius žiūrovų. „Juk nebūtinai turime būti diktoriais ar žurnalistai, svarbiausia puikiai išmanyti liaudies muziką ir gebėti nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis“, - įsitikinusi ji.

Laisvai jaustis prieš kameras Loreta pradėjo ne iš karto. Prisijaukinti prožektorių šviesas ir nesibaiminti tūkstančių akių laidos jai padėjo įvairių renginių vedėjos patirtis. „Reikėjo peržengti savotišką barjerą ir įsivaizduoti, kad ten, prie televizorių, sėdi daugybė žmonių“, - aiškina „Gero ūpo!“ vedėja.

Tiesioginis eteris nervų negadina

Tiesioginis eteris – tai išbandymas net šalčiausių nervų televizijos profesionalams, tačiau ekrano naujokei Loretai jis nepatogumų nesukėlė. Aišku, kartais ne vietoje išsprūsdavo koks nereikalingas žodelis ar ne visai laiku būdavo įjungiama reklama, tačiau jeigu žiūrovai to nepastebi, viskas gerai.

Juk prieš kameras ne visi patogiai jaučiasi. Loreta kartais ramina ir drąsina kai kuriuos pirmą kartą į filmavimą atvykusius muzikantus. „Jeigu matome, kad muzikantai jaudinasi, per repeticijas pasikalbame, padrąsiname juos nesibaiminti. Įtikiname žmones, kad susirinkome vieni kitiems padovanoti dainą, džiaugsmą“, - pasakoja laidos vedėja.

Susižavėjo mokykloje

Loreta – tikra žemaitė, gimusi ir vaikystę praleidusi Skuode, o vėliau su tėvais persikrausčiusi gyventi į Palangą. Šiame mieste ir prasidėjo jos pažintis su folkloru bei liaudies muzika. Vos atvykusi Loreta praėjo lankyti vietos folklorinį ansamblį „Mėguva“. Atsakymas į tai, kodėl anuomet paauglės akys ir širdis nukrypo būtent į tokią muziką, labai paprastas. Liaudies dainas jai sekėsi ne tik puikiai atlikti, ji suprato gilią jų prasmę.

„Mane folkloras patraukė dar ir tuo, kad suteikė galimybę ieškoti, susipažinti su tam tikrais istoriniais dalykais, atrasti mūsų tautos šaknis“, - pasakoja etnografė. Loreta taip pat suprato būtinybę rūpintis tuo, kad mūsų šalies liaudies muzika, dainos, šokiai ir protėvių puoselėtos tradicijos išliktų ateinančioms kartoms.

Pasididžiavimas šalies kultūriniu palikimu paskatino Loretą moksleivių konkurse „Dainų dainelė“ atlikti būtent liaudies dainas. Iki jos konkurse dažniau skambėdavo akademine maniera atliekamos populiarios dainos. Savotiška vienuoliktokės avantiūra pasiteisino, ji tapo konkurso laureate. „Tąsyk aš supratau, kad liaudies muzika taip pat yra vertinama. Pagalvojau, kodėl ir toliau jos nedainuoti?“ - šypsosi ilgakasė šviesiaplaukė Loreta.

Sužinojusi, kur galima studijuoti liaudies muziką, Loreta ryžosi gilintis į folkloro paslaptis ir pasirinko su tuo susijusias studijas. „Mokykloje buvau pirmūnė, gabi įvairiems dalykams, daug kas man sekėsi, bet folkloras mane sužavėjo labiausiai“, - aiškina ji.

Apsigynė disertaciją

Savarankiškai pasirengusi stojamiesiems egzaminams, Loreta be vargo įstojo į Muzikos ir teatro akademiją mokytis etnomuzikologijos. Čia įgijo ne tik bakalauro ir magistro laipsnius, bet ir apsigynė disertaciją. Pernai, prieš pat Kalėdas, jai buvo suteiktas menotyros krypties humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. „Nors viską planavau, bet vis tiek būta netikėtumų. Auginant vaikelį ir dirbant juk būna visokių neplanuotų dalykų“, - teigia moteris.

Žemaitė Loreta disertacijoje nagrinėjo savo regiono muzikinį dialektą. Tai, kad mokslo darbus rašys būtent apie žemaičius ir šio krašto dainas, moteris žinojo jau stodama mokytis. „Žemaitiška prigimtis ir užsispyrimas daro savo“, - šypsosi ji.

Tačiau mokslininkės karjera – ne vienintelė sritis, kuriai Loreta skiria daug dėmesio. Vos atvykusi į Vilnių ji subūrė žemaitišką liaudies muziką atliekantį folklorinį ansamblį „Virvytė“.

Ilgainiui šis mėgėjų ansamblis tapo šeimyniniu – jame dainuoja Loretos draugai su šeimomis, o ji į repeticijas nusiveda ir savo sūnelį Vilių. „Repetuojame ir koncertuojame šeimomis, ugdome kartą, kuriai nebūtų svetima liaudies daina“, - pasakoja etnografė.

Namuose žemaičiuoja

Loreta stipriai jaučia savo žemaitiškas šaknis. Rokuotis žemaitiškai ji nepamiršta ir Vilniuje. Juolab kad jos vyras taip pat yra tikras žemaitis.

Su gamtosaugininku Daliumi Sungaila Loreta susipažino prieš aštuonerius metus gimtojoje Žemaitijoje, netoli Platelių ežero. Netoli šio ežero po trejų metų draugystės pora atšoko ir savo vestuves. Prieš trejus metus jiedu susilaukė pirmagimio Viliuko.

Guvų sūnelį didelėmis žydromis akimis Loreta nuo mažų dienų moko žemaičių tarmės ir savo krašto tradicijų. „Norėčiau, kad jis girdėtų ir mokėtų žemaitiškai. Kai kalbėdama namuose pradedu švelninti savo tarmę, vyras man primena, kad su vaiku kalbėčiau žemaitiškai“, - pasakoja Loreta. Sungailų namuose netyla ir liaudies dainos. Jų Loreta jau moko ir trimetį sūnelį. Vilius nuo mažų dienų, dar net gerai kalbėti nemokėdamas, drauge su mama traukdavo linksmas vaikiškas liaudies dainas.

Ansamblio vadovė, televizijos laidos vedėja, mokslininkė, Lietuvos liaudies kultūros centro vyresnioji specialistė, žmona, mažylio mama – kaip Loreta viską suspėja? „Kuo daugiau darbų, tuo daugiau jėgų ir energijos“, - sako ji. Tik apgailestauja, kad šeimai nepavyksta skirti tiek laiko, kiek norėtųsi. Būna dienų, kai Viliuką ir vyrą ji mato tik ryte ir vėlai vakare. Tačiau kol kas toks gyvenimo tempas Loretai labai patinka – kuo daugiau užsiėmimų ir veiklos, tuo įdomesnis gyvenimas!