Solidi darbo patirtis leidžia Henrikui Vaitiekūnui ramiai ir net optimistiškai reaguoti į bet kokią situaciją - ant laiptų atsitiktinai sutinkamus valstybių vadovus ar apie jį patį skleidžiamus netikėčiausius gandus.

Laidos pavadinimas - pokštas

- Dar neseniai kitoje televizijoje vedėte laidą „Geriau nebūna“, o dabar jau pasikeitė ir televizija, ir laidos pavadinimas - „Būna ir geriau...“. Gal gyvenimas per metus pablogėjo ir tikrai už pernykštę laidą geresnių nebus? O gal šiais metais truputį apsileidote?

- „Būna ir geriau...“ reiškia ne ką kita, o tai, kad tobulėjimui ribų nėra. Juk ir palydėdami senuosius metus galvojame, kad praėję metai buvo visai nieko, bet juk būna ir geriau... Tad ir mes tikimės, kad šie metai bus dar geresni. Tai tiesiog optimistiškesnis pavadinimas.

- Ką šioje optimistiško pavadinimo laidoje turėtume išvysti ypatingo?

- Laidoje „Būna ir geriau...“ stengiamės parodyti gražesnį gyvenimą - gyvenimą be purvo. Jo tikrai pakanka, kartais net ir per daug būna šiandieninėje televizijoje, radijuje ir žiniasklaidoje. Mūsų laidoje nėra smurto ir, kas labai svarbu, nėra politikos.

Žiūrovai iš pradžių žiūrėdami laidą to nesupranta. Galvoja, kas čia toje laidoje yra tokio, kas verčia ją žiūrėti, ir norisi žiūrėti dar ir dar. Jie ne iš karto pastebi, jog mūsų laida - be politikos.

Žinoma, visiškai politikos išvengti neįmanoma, nes ji tvyro visur, bet tiesiogiai deklaruojamos politikos mūsų laidoje niekada nebuvo ir nebus. Mes nuo jos tiesiog pavargome.

- O kaip atsirado toks laidos pavadinimas?

- Tryliktoji mano laida vadinosi „Geriau nebūna“, bet jai pavadinimą išrinkau ne aš - pasiūlė BTV televizija. Šiemet perėjome iš šios televizijos į kitą, tad reikėjo ir kito laidos pavadinimo. Manęs LTV televizijoje paklausė, kokį pavadinimą duosime naujai laidai.

Juokais pasakiau, kad jei pernai buvo laida „Geriau nebūna“, tai šiemet pavadinimas turėtų skambėti visiškai kitaip - tarkim, „Būna ir geriau...“

Pasirodo, televizininkai šį mano papokštavimą priėmė gan rimtai... (Juokiasi.)

- O kurią laidą iš visų tų trylikos vestų jums pačiam prisiminti maloniausia?

- Esu labai geros nuomonės apie laidą „Laisvės alėja“. Iki šios laidos nė viename Lietuvos TV kanale nebuvo nerimtos informacinės laidos. Kai pradėjome kurti šią laidą ir manęs kažkas paklausė, koks bus laidos žanras, atsakiau, jog tai - nerimta publicistika.

Klausiantysis tada labai stebėjosi. Lietuvoje iki tol nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai manau, kad „Dviračio šou“ bei kitos panašaus žanro laidos išsirutuliojo būtent iš „Laisvės alėjos“.

- Kuo buvo ypatinga „Laisvės alėja“?

- Tai buvo pirmoji laida be cenzūros. Joje rodėme tikrąjį gyvenimą, kurio niekas necenzūravo ir niekas neliepė to daryti. Todėl šią laidą prisimenu su didele nostalgija ir tikiuosi, jog ją taip pat prisimena ir daugelis Lietuvos žmonių.

Jaunimas padeda nepasenti

- Dirbant žurnalisto darbą tenka sutikti labai įvairių žmonių. Ar galite pasakyti, kad visus juos vienodai gerbiate?

- Man visi mano pašnekovai yra vienodai labai gerbiami žmonės. Tiesiog reikia mokėti vienodai bendrauti ir su Vytautu Šustausku, ir su Respublikos Prezidentu. Ir teneįsižeidžia minėti asmenys, bet ir girtuoklis, besitrinantis aplink kioskus prie geležinkelio stoties, man yra ne ką prastesnis pašnekovas.

Juk jis taip pat turi savo filosofiją, savo gyvenimą, kuris jam tiesiog pasisuko kita, didžiajai visuomenės daliai nepriimtina puse. Bet dėl to jo negerbti negalima.

- Kokiems žmonėms labiau simpatizuojate?

- Kadangi man jau ne aštuoniolika metų, stengiuosi bendrauti su jaunais žmonėmis, ir tai man duoda labai didelę naudą. Aš sužinau, kuo jie šiandien gyvena, ką veikia, kokios muzikos klausosi. Domiuosi, kaip turi rengtis panelės, kaip turi atrodyti vyrukai, apie ką jie kalba...

Būtent jauni žmonės mane labai traukia. Dėstau vienoje aukštojoje mokykloje keletą valandų per savaitę. Atlyginimas ten juokingas - turbūt ir 400 litų nesiekia. Tai atlyginimas už tai, kad jie kažką iš manęs gauna, tie jauni žmonės. Bet turbūt pats sutikčiau sumokėti tuos pinigus, kadangi tai AŠ iš jų gaunu! Mes su jais kalbamės apie gyvenimą visomis temomis, ir tai padeda man nepasenti.

- Labiausiai jums įsiminę pašnekovai?

- Juk nelengva pamiršti pašnekovą, kuris ne tik iš vario išsikalė dantis, bet pats sau juos ir įsistatė, o žibėjo jie kaip auksiniai... Arba žvejį, kuris plaukė žvejoti į marias būdamas visiškai be kojų. Ir turėjo jis trisdešimt metų už save jaunesnę labai gražią žmoną. Juk tik pavydėti tokiam žmogui gali, o ne užjausti jį...

Kita vertus, kiekvienas žmogus yra savaip išskirtinis ir unikalus. Mane piktina, kai viena televizija parodo, tarkim, kad ir Minedą, ir tada jau jį rodo iš eilės per visas kitas televizijas. (Beje, rodė jį ir mūsų laida, bet tuomet jis dar nebuvo toks populiarus ir pats kreipėsi į mus, mes jo neieškojome.)

Juk yra ir daugiau galinčių sudominti, išskirtinių žmonių, tik nereikia tingėti paieškoti. Užtenka išeiti į judresnę gatvę ir stebėti žmones. Manau, kad kažkas krintantis į akį tikrai praeis.

Bet aš jau turiu tą įdirbį ir man nebereikia prieiti prie žmogaus - dabar žmonės patys prie manęs prieina. Būtent dėl to ponia Vaitiekūnienė niekada neina su manimi į miestą.

Ji piktinasi, kai koks nors girtas, apsišlapinęs benamis pro visus ramiai praeina ir sustoja būtent prie manęs. O aš čia nieko blogo nematau - juk jie tokie patys žmonės, kaip ir mes, galbūt tik išvaizda skiriasi...

Trumpiausias interviu - su Gorbačiovu

- Tikriausiai per visą jūsų televizinę karjerą filmuoti yra tekę netikėčiausiose vietose. Kokias iš jų prisimenate iki šiol?

- Yra tekę filmuoti laidą tokiose ekstremaliose vietose, kur laisvai galima gauti į galvą. Savo pašnekovus esu vedęsis į tokias kavines, kur su manimi ėjusios panelės sakė: „Ne, ne, ten mes tai tikrai neisim!“

Bet juk ten ir verda tas tikrasis gyvenimas. Tokiose kavinėse gali susipažinti su didžiais žmonėmis, kurių eiliniuose restoranėliuose niekuomet nesutiksi. Tokie žmonės tave saugo, myli, jie su tavimi nuoširdžiai kalbasi, aišku, jeigu tu jų nepažemini.

- Kurioziškiausia situacija jūsų, kaip televizijos žurnalisto, darbe?

- Tai buvo berods 1988 metais Maskvoje vykusiame liaudies deputatų suvažiavime, kuriam vadovavo Michailas Gorbačiovas. Iš jo paimti interviu tada buvo visų žurnalistų svajonė. Tais laikais buvo beveik neįmanoma prie jo prisiartinti, nes visokie japonai jam iš paskos su kopėtėlėmis bėgiojo.

Jei kada kur nors ir sustodavo Gorbačiovas, tuoj aplink jį susispiesdavo maždaug 500 žurnalistų. Norint užduoti jam klausimą reikėdavo mažiausiai 15 minučių iki jo grūstis ir dar bala žino kiek laukti momento, kada galėsi užduoti savo klausimą.

Vieną dieną stoviu prie suvažiavimo rūmų laiptų, rūkau ir matau - ateina Gorbačiovas. Visiškai vienas, nė vienas apsaugininkas nesekė iš paskos. Jis nužvelgė mane. Aš sakau: „Zdravstvuite“ („Sveiki“), jis man: „Zdravstvuite“. Tuo ir pasibaigė mūsų interviu, nes operatorius ką tik buvo nuėjęs... Žodžiu, interviu neįvyko.

Tą pačia dieną paėmiau interviu iš TSRS ministrų tarybos pirmininko Nikolajaus Ryžkovo. Per visą minią žurnalistų lindau lindau, kol prilindau, ir surėkiau, kad esu iš Lietuvos televizijos. Tais metais Lietuva buvo „bomba“. Aišku, jis atsisuko į mane, ir aš paklausiau: „Kaip manot, ar Lietuva gali turėti savo pinigus?“ „Vot etavo nikogda niebudet!“ („To tai niekada nebus!“) - pareiškė jis.

Interviu atsivežiau, bet per sausio 13-osios įvykius toji kasetė pradingo. Ar įsivaizduojat, kaip šiandien nuskambėtų toks interviu, kai aukščiausias rusų valdžios pareigūnas pasako, kad Lietuva tikrai neturės savo pinigų? Na, o dabar man gaila, kad Lietuva greitai vėl neturės savo pinigų. Tada buvo rubliai, dabar bus eurai. Man lito gaila...

Žiūrovas nėra kvailas

- Esate žurnalistas. Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

- Klausimas gana keistas... Niekas nežavi. Tiesiog nieko kito daryti nemoku. Esu visiškai bejėgis gyvenime. Žurnalistikoje kažką galiu nuveikti. Bet kas čia gali žavėti?

Žurnalistika net ne darbas, tai gyvenimo būdas. Kavos gėrimas, rūkymas, sveikatos gadinimas ir labai didelis džiaugsmas išleidus laidą į eterį. Laidą, kurios, jeigu kas nepažiūrėjo tą pusvalandį šeštadienio vakare, ketvirtadienio popietės pakartojimą tikrai vargu ar pamatys.

Laikraštį gali paskaityti po savaitės ar net po 10 metų. O čia, nepažiūrėjai, ir viskas, prapuolė. Galbūt tai ir žavi. Akimirka. Vienu metu esi čia, o po akimirkos tavęs jau nėra.

- Ar Henrikas Vaitiekūnas visada objektyvus?

- Manau, kad taip. Kai kalbinu visišką beprotį (atsiprašau už tą žodį), kuris tikina esąs dievas ir burtininkas, neraginu žiūrovų tikėti tuo žmogumi. Kada parodau sukčių šarlataną, kuris sako „aš išgydau vėžį“, niekada nesakau - netikėkite juo. Gal kai kas galvoja: žiūrovas yra kvailas, jis suris bet kokią informaciją kaip žuvis kabliuką. Taip nebūna.

Žiūrovas nėra kvailas. Jis atsirenka, kuo jam tikėti ir kuo netikėti. Savo reportažuose pasiūlau variantus: vieną, antrą, trečią... Žiūrovas pats pasirenka, ir aš manau, kad objektyvumas išlieka.

Visada absoliučiai objektyviu išlikti neįmanoma, nes kiekvienas turime savo simpatijų ir antipatijų. Pavyzdžiui, niekada nepriklausiau jokiai partijai, bet yra partijų, kurioms simpatizuoju. Tik žinau, kad negaliu to parodyti.

- Kokio darbo negalėtumėte dirbti?

- Manau, kad negalėčiau dirbti medicinoje - dėl tam tikrų savo vidinių nuostatų. Žinau, jei žurnalistikoje padarysiu broką, tai kaip nors praslys pro publikos akis. Bet jeigu taip įvyks medicinoje, tada jau blogai...

Panevėžiečiai geriausi!

- Kokių juokingiausių gandų esate apie save girdėjęs?

- Pagrindinis - kad esu Ilonos Penkauskienės meilužis. Nes mes užpraėjusią vasarą kartu dirbome, rengėme vasarinę laidą. Bandžiau neseniai keletą Lietuvoje labai gerai žinomų žmonių įtikinti, kad nemiegojau tada su Penkauskiene.

„Na, na, - sakė jie, - Visi nori su ja miegoti, tai kaip čia tu dabar nenorėjai?“ Sakau, jinai yra mano kolegė, neseniai su ja susitikau „Neringos“ kavinėje, išgėrėme po stiklą vyno ir taip palydėjom senuosius metus. Prieš tai nebuvau matęs jos gal pusę metų, ji labai užsiėmusi.

Gandai yra neišvengiami. Iš pradžių mano žmonai tai nepatikdavo, bet per 10-15 metų priprantama ir prie to.

- Kaip manote, kodėl žmonės skleidžia gandus?

- Kiekvieną TV laidos vedėją, kaip ir aktorių, dainininką, kurie dažnai pasirodo ekrane, stebi dvi žiūrovų rūšys. Pusė žiūrovų jį labai mėgsta, dievina, o kita pusė nekenčia, negali matyti ir sako: na, jau šito tai aš tikrai nežiūrėsiu, jis šneka nesąmones.

Su tuo reikia susitaikyti, visiems geras nebūsi. Vieni serga už „Lietuvos rytą“, kiti - už „Žalgirį“, ir tai yra visiškai normalūs dalykai. Jaunos mergaitės net verkti pradeda apie save paskaičiusios internete. Taigi reikia nusišypsoti ir sakyti: gerai, jeigu jie taip mano, tai tegul.

Nėra Lietuvoje apie ką kalbėti. Jei aš, pavyzdžiui, Birštone praeičiau gatve su kažkokia moterimi, viskas aišku: Vaitiekūnas atvažiavo su meiluže. Kitą dieną žurnalistai dar būtinai paklaustų viešbutyje, ar tikrai pas juos buvo apsistojęs Vaitiekūnas, o jei buvo, tai dar paklaustų, ką jis valgė ir gėrė. Nes nėra apie ką rašyti. Trūksta naujienų, trūksta informacijos.

- Jūsų pase įrašyta, jog gimėte Panevėžyje, bet viename interviu išsidavėte, kad širdimi vis dėlto esate klaipėdietis. Tai ką, išsižadate gimtojo Panevėžio?

- Ne, Vaitiekūnas šiuo atveju yra labai gudrus. Daug metų dirbau Kaune, ir po to dar ilgai Vilniuje mane pamatę žmonės klausdavo - ar duonos nebėra Kaune, kad atvažiavot į Vilnių dirbti? Labai patogu Vilniuje būti vilniečiu, Klaipėdoje - klaipėdiečiu, o Panevėžyje - panevėžiečiu.

Tad kai kyla ginčai tarp Vilniaus ir Kauno, sakau - ne, ne, ne, aš esu neutralus, nes esu iš Klaipėdos. O jeigu susiginčytų Vilnius, Kaunas ir Klaipėda ir klaustų, ką aš palaikau, sakyčiau, atsiprašau, bet aš gimęs Panevėžyje, mes esame geriausi!