Kurdamas laidas H.Vaitiekūnas išglosto ir keturkojus

Vienoje pakaunės užeigoje kirsdamas cepeliną ir spurgą bei rūkydamas nežinia kelintą cigaretę į Lietuvos televiziją po dešimtmečio grįžęs ir joje laidą „Būna ir geriau...” kuriantis Henrikas Vaitiekūnas gali pareikšti nuomonę apie bet kurią televizijos žvaigždę ar laidą.

Visai kitoks H.Vaitiekūnas tampa kalbindamas, kaip jis sako, truputį „užneštus” žmones – dažniausiai kaimo keistuolius, poetus, žiniuonius. Atrodytų, naivūs, kone vaikiški klausimai vienas po kito pilasi iš H.Vaitiekūno lūpų. O nuolatiniai jo laidų palydovai tampa kaimų katės ir šunys. Deja, jie dažniausiai lieka už kadro.

Gelbėja nuo lietaus

L.T. stebėjo, kaip H.Vaitiekūnas dirba tuos darbus, kurių nemato jo laidų žiūrovai. Šį kartą laukia netrumpa kelionė – į Rietavą, kur miškų urėdijoje dirba Eugenijus Bunka, ne vieną dešimtmetį krimtęs žurnalisto duoną.

Puikiai ne tik Žemaitiją, jos žmones pažįstantis E.Bunka – vienas tų, iš kurių H.Vaitiekūnas semiasi temų.

„Reikia, kad šeimininkas ant rankų laikytų šuniuką”, – prieš pokalbį su Rietave gyvenančiu du šimtus kilogramų sveriančiu storuliu garsiai svarsto H.Vaitiekūnas. Bet jo planus sujaukia užklupęs lietus. Lauke kalbinti pašnekovą nebeišeina. H.Vaitiekūnas stveria ant vienos rankos delno telpantį šunėką ir neša jį į trobą, gelbėja nuo lietaus.

Nelieka nepastebėti ir šeimininko katinai – juodis ir sniego baltumo. H.Vaitiekūnas gali ir pokalbį nutraukti, kad išklausinėtų apie keturkojus. O po to lyg niekur nieko tęsti pradėtą temą.

„O šitas šunelis jau nebejaunas”, – Plateliuose glostydamas prie būdos pririštą brisių įvertina jo amžių H.Vaitiekūnas.

Kalbinamas keistuolis patvirtina, kad Pilkiui – jau dešimt metų. Kaip ir pirmoje sodyboje čia katės draugauja su šunimis. Nepikti ir H.Vaitiekūno pašnekovai.

„Nebuvo namuose gamtos. Man jos reikia”, – prisipažįsta laidos „Būna ir geriau...” vedėjas, save vadinantis miesto vaiku.

Nedirba - suserga

Ką televizijos veteranui H.Vaitiekūnui kalbinti sunkiausia? „Pasakysiu teisybę, – po ilgokos pauzės taria H.Vaitiekūnas. – Normalius žmones, gyvenančius teisingai. Patinka kalbėti su truputį „užneštais”, senais žmonėmis. Per savo gyvenimą jie turi sukaupę tiek informacijos, o jų niekas neišklauso”.

Anot H.Vaitiekūno, sunku kalbėti su sportininkais. Kodėl, turbūt aiškinti nereikia.

Sunku ir su mokslininkais. Tuomet H.Vaitiekūnas paprašo: „Paaiškinkite „durnam” Vaitiekūnui”. Mokslininkai paaiškina paprastai ir viskas tampa aišku ne tik Henrikui, bet ir žiūrovams.

Ne vieną laidą H.Vaitiekūnas yra sukūręs apie burtininkus, žiniuoniais save vadinančiais žmonėmis. Bet dažnai jam tenka pastebėti, kad tokie pašnekovai kalbėdami ima prieštarauti patys sau. Taip jiems ir pasako.

„Kai nedirbu, man pradeda skaudėti ranką, koją ar širdį. O kai dirbu, esu sveikas kaip ridikas”, – prisipažino keistuolius kalbinantis televizininkas.