Apie Alą Pugačiovą, jos vaidmenį Rusijoje ir pasakytus žodžius apie karą pasisakė ir Ukrainos prezidento administracijos patarėjas Oleksijus Arestovyčius.

Markas Feiginas: Pakalbėkime apie Alą Pugačiovą. Kokių gi nuomonių tenka girdėti? Vieni kalba apie tai, kad tai reikšmingas pareiškimas, pataikęs tiesiai į dešimtuką, kadangi [valdžia] iš A. Pugačiovos to nesitikėjo, laikė ją parankine. Pareiškimas daro įspūdį tai auditorijai, kuri būtina, kad būtų paskleistos antikarinės nuotaikos, – be kita ko, ir visai „vatai“, kuri šiaip jau klausosi A. Pugačiovos muzikos. Kiti sako, kad tęsinio galima nesitikėti – jo nebus.

Aišku, A. Pugačiova buvo visiškai nuoširdi: juk visi supranta, kad ji galėjo patylėti, tačiau nepatylėjo. Jos vyras Maksimas Galkinas taip pat galėjo patylėti, bet ir jis nepatylėjo. Taigi, progą patylėti jiedu turėjo, tačiau netylėjo, o dabar gi viskas įgavo dar didesnę reikšmę, nors, pavyzdžiui, Dmitrijus Peskovas išrėžė „Nekomentuosime“. Veikiausiai norima pademonstruoti, kad eiti dar toliau nereikėtų. Esą, ar nebūtų geriau, jei visa tai baigtumėte, išvažiuotumėte ir visi draugiškai išsiskirstytume. Kaip pats manai, koks gali būti viso šito tęsinys? Klausiu, kadangi situacija gausiai aptarinėjama ir tai mane stebina, kadangi A. Pugačiova, šiaip ar taip, jau buvo išvykusi iš Rusijos ir, nors pati nepasisakė, pasisakė jos vyras M. Galkinas, todėl akivaizdu, kad ji nekenčia ir V. Putino, ir karo, tiesiog kandžioti valdžios nesinorėjo. Bet štai – atviras pareiškimas, kurio nebepaslėpsi. Taigi – ką apie visa tai manai?

Oleksijus Arestovyčius: Niekaip neįsivaizduoju smūgį gavusios A. Pugačiovos, užtat sudavusią smūgį V. Putinui ją įsivaizduoju kuo puikiausiai. Jei ji išvyks, tai kokia prasmė tylėti? Kol vaikai lanko mokyklą Rusijoje, yra vienaip, o jau išvykus, ko bijoti?

Antra, reikia turėti omenyje Alos Borisovnos kalibrą. O jis gigantiškas. Ją savo tapatybės dalimi laiko visi 40 su virš metų turintys Rusijoje (ir ne tik joje) gyvenantys žmonės. A. Pugačiova įkūnija visą tai, ką tie žmonės investavo į savo jaunystę. Viską, kas geriausia. Juk su jos muzika tuokėsi, skyrėsi, vaikus gimdė ir t. t. Į jos koncertus buvo neįmanoma gauti bilietų.

Negana to, A. Pugačiova sugebėjo padaryti keletą suvis neįsivaizduojamų dalykų. Visų pirma, ji sugebėjo būti mylima ir tautos, ir sistemos, kuri tą tautą engė. Pavyzdžiui, sovietmečiu jai buvo leidžiama elgtis kaip asmenybei iš didžiosios raidės, nors šiaip jau toks dalykas buvo neįmanomas. Taigi, sistema tarsi turėjo ją užgniaužti, bet neužgniaužė. Tą moterį, kuri dainuodavo, kurios balsas girdimas filmuose. Ji buvo primadona, nors partijos veikloje nedalyvavo ir partinių dainų nedainavo, užtat rengė koncertus užsienyje.

Be to, ji leido sau juokauti, laidyti sovietmečiu netgi labai pavojingus juokelius. Ji leido sau būti įžūlia (gerąja šio žodžio prasme), t. y. demonstruoti entuziazmą. Visi už viską jai atleisdavo, o juokelius perpasakodavo iš lūpų į lūpas.

Pilkas sovietmečiu tvyrojusios pilkos realybės prislėgtas žmogus į ją žiūrėjo kaip į dievybę, bet ne todėl, kad ji galėjo važinėti juodomis volgomis ir švaistytis rubliais, o todėl, kad galėjo sau leisti elgtis taip, kaip niekam nebuvo leidžiama. Jinai įgijo archetipo statusą – ji buvo daugiau nei konkreti moteris su konkrečiu pasu, ji tapo archetipine figūra visos Rusijos ir Sovietų Sąjungos erdvės akyse. Svarbu suprasti, kad archetipine figūra ji tapo ne tik Rusijai, bet ir daugeliui 40 su viršum metų turinčių buvusios Sovietų Sąjungos – net Baltijos šalių – piliečių.

Kas gi yra V. Putinas? Kaip savarankiška figūra jis nebuvo reikalingas Rusijos piliečiams. Būtent dabar tai tampa labai aišku. Jis buvo reikalingas tik kaip Sovietų Sąjungos atkūrėjas. Tik ne dėl 15 respublikų ir partijos suvažiavimų, o dėl jausmo, kuriuo persismelkę žmonės gyveno. Dėl gyvenimo tarytum didelėje šeimoje, tarp brolių, iš kurių visi už šviesią ateitį ir t. t. Realybė, žinia, buvo pilka, tačiau svajonės – ohoho. Ir filmus tik tokius statydavo. Priminkime kad ir „Tą patį Miunhauzeną“. Taigi, turėjo sovietmečiu žmogus ištisą klodą, kuris jam buvo brangus, o pagrindiniu briliantu tarp visų brangenybių buvo A. Pugačiova.

Kalbu apie žmones, labai norėjusius, kad sugrįžtų pagarba šaliai, kurią jie painiojo su pagarba sau patiems, savo orumu ir jaunyste. Tenka minėti mūsų tėvus, mūsų močiutes ir senelius. Štai jie neleis sumindžioti savo prisiminimų, savo praeities. Jauni ukrainiečių tinklaraštininkai, kuriems daviau pastabų, nieko nesupranta. Putiniškąją politiką iš tikro koreguoja tie, kuriems 40 su viršum. Tai jie užtikrina V. Putinui legitimumą.

Visgi kalbėti reikia ne apie realią SSRS, o tokią, su kuria siejasi žmonių jaunystė ir kuri suprantama kaip ideali projekcija geriausių dvasinių išgyvenimų, taip pat, žinoma, ir bėdų bei tragedijų, apie kurias dainavo A. Pugačiova.

Dainininkė netgi turėjo galimybę kalbėti žmonių vardu, o tokių atveų pasitaiko ypač retai. Aš pats žinau tik du tokius atvejus. Tai V. Vysockis ir A. Pugačiova. Žmonės jų ir klausė, ir leido savo vardu kalbėti. Taigi, A. Pugačiova reiškė didžiulės masės žmonių neviltį. Neskaitant Maskvos, Sankt Peterburgo, Kyjivo ir kitų respublikų sostinių, žmonės šalyje gyvena labai prastai. Dainuodama kad ir apie senovinius laikrodžius, auksinę karuselę, ledkalnį A. Pugačiova pakylėdavo (ypač moteris), rodydavo, kokia aukšta gali būti jausmų kultūra. Taip, pratusieji prie „La Scala“ gal ir pasišaipytų iš tokios kultūros, bet milžiniškas skaičius žmonų A. Pugačiovą laiko dargi ir ištisos kartos mokytoja.
Į A. Pugačiovos asmenį žmonės sudėjo tiek, kad ji tapo tvirčiausia jų pasaulėjautos sąsaga. Dabar gi toji sąsaga ėmė maištauti prieš vyruką, kuriam tie žmonės pavedė atkurti Sovietų Sąjungą. Kaip gyvenimo matricą – nebūtinai su buvusiomis sienomis. Taigi, dabar esminė tos matricos sąsaga pareiškė, kad ji prieš, kad viskas, ką tasai vyrukas daro, yra visiškas mėšlas. Vadinasi, tenka susidurti su menamos SSRS maištu prieš putiniškąją Rusijos Federaciją. Suduoti didesnio smūgio šitam režimui buvo tiesiog neįmanoma. Didesniu smūgių galėtų būti nebent stačiatikių cerkvė maištas prieš V. Putiną.

Nesvarbu net, kas nutiks toliau, V. Putino autoritetą A. Pugačiova jau pakirto. Ji atėmė iš jo legitimumą, visų tų keturiasdešimtmečių ir vyresnių palaiminimą, tų, kurie norėtų, kad būtų atkurta SSRS, kaip kultūrinė matrica. Putinas dabar turėtų išgyventi Frankenšteino siaubą, įvykstantį tada, kai tavo sukurta pabaisa sukyla prieš tave.

Įvyko kolosalus dalykas. Dabar ji gali tapti konformiste, kuo aš netikiu, susitarti, kuo irgi netikiu, dar ką nors panašaus padaryti, bet to į „Instagram“ įkelto laiško jau niekas niekada nepanaikins ir neatšauks. Žmonės jau ėmė šnabždėtis laiptinėse, svarstyti, kad jei jau jinai pasisakė, vaidinasi, viskas aišku. Tai mes esame labai protingi ir rafinuoti, o liaudis – ne, ji tebėra ten ir ten dar eina senoviniai laikrodžiai – SSRS sėkmingai išgyveno iki pat vasario 24-osios.

Dabar pasakysiu išskirtinai nepopuliarią mintį, bet iš tikrųjų viskas, kas tarp mūsų vyksta, yra ginčas komunaliniame ūkyje. Mes, aišku, labai skirtingos tautos, bet skiriamės pagal vertybių sistemą, lygiai kaip gali skirtis viename komunaliniame bute ir net šeimoje gyvenantys žmonės. Reikalas tas, kad mes visi išėjome iš tos pačios matricos. Tai mūsų komunalinis ūkis. Ir buvo jame teta Ala, kuri visą jį palaikė. O dabar štai ji ėmė ir pareiškė, kad valdžia – tai mėšlas. Aišku, mes tai protingi, priklausome mokslų akademijai, mokame 16 kalbų, esame Nobelio premijos laureatai, tarp mūsų yra net disidentų ir t. t. ir mes tarytum viską suprantame, tačiau nesugebame kontroliuoti to, kas vyksta štai tame komunaliniame name. Viską jame kontroliuoja paprasti žmonės, kuriems teta Ala yra viskas – užstalės pasisėdėjimas, vestuvės, pirmasis pasimatymas, laidotuvės, skyrybos, vaikų gimimas ir t. t. Ir štai teta Ala kelia maištą.

Esu visiškai įsitikinęs, kad ši istorija turės tęsinį. A. Pugačiova, be jokio abejo, žinojo, ką daro, ir jos perkalbėti neįmanoma, ji viską iš anksto apskaičiavo. Jinai juk matė KGB, tad ką jai gali reikšti ši apgailėtina V. Putino FSB? Be to, FSB taip pat jai meldžiasi, ypač vadovaujantys pareigūnai – jie juk taip pat prie jos užaugo. A. Pugačiova pasielgė labai tiksliai ir apskaičiuotai. Ar gali būti, kad 50 metų scenoje išbuvęs žmogus nežinotų, kaip kalbėti?

Įkalta auksinė vinis, dabar viskas ims byrėti. Įvyko baisiausias įmanomas dalykas – SSRS sukilo prieš Rusiją. Dabar tapo visiškai akivaizdu, kad SSRS ir Rusija – tai absoliučiai skirtingos kultūrinės matricos. Tiesiog nesuderinamos. Ir A. Pugačiova pranešė apie tai kaip apie akivaizdų faktą.
Galbūt tai prasmingiausias žingsnis per visą jos gyvenimą? Ji sutelkė savyje visa, kas geriausia, – ką investavo SSRS atstovaujantys žmonės, ir perskaitė nuosprendį V. Putino Rusijos Federacijai. Tai tokio masto makrožingsnis, kad vėliau teks jį deramai įvertinti. Aišku, išprusę žmonės jau dabar daug ką supranta. Net jei ir nieko daugiau neįvyks, jei ji daugiau nė žodžio nepasakys, tai, ką jau padarė, yra pakankama.

Rusijos dabar laukia nykus metas. Kodėl taip sakau? Todėl, kad prasidės refleksija ir viskas vyks labai paprastai. Rusiją, konkrečiai – tuos, kurie užima vadovaujamus postus (o kad ir ką jaunimas bekalbėtų, vadovauja juk tie, kuriems 40 su viršum, – tai ant jų pečių viskas gula ir mene, ir politikoje ir sporte ir t. t.) ir nuo kurių, vadinasi, priklauso, kokiame pasaulyje teks gyventi artimiausius 20–25 metus, ištiks katastrofa. Ji įvyks dėl pralaimėjimo, kurį teks patirti, dėl izoliacijos, visa apimančio žlugimo, dėl visiškai gėdingo valdininkų elgesio ir t. t.

Tačiau svarbiausia bus tai, kad ateis supratimas, jog nebėra matricos, į kurią buvo orientuotasi, be to, nėra kuo jos pakeisti. SSRS veidrodis sudaužytas, o ką tie žmonės matys Rusijos veidrodyje? Niekšus, nuo kurių rankų laša kraujas iš Bučos ir Iziumo? Iziume suskaičiuota begalė kryžių, bet tai tik kryžiai – faktiškai palaidotų žmonių kur kas daugiau. Dabar palaikai atkasami ir daug kas aiškėja: tarkim, iš vietos, kurioje stovėjo vienas kryžius, teko iškasti visą šeimą su mažamečiais vaikais. Vadinasi, žuvusiųjų labai daug ir, deja, galiu 101 procentu garantuoti, kad tai ne paskutinė masinė kapavietė, kad išlaisvinant vis daugiau teritorijos jų rasis vis daugiau ir daugiau.

Taigi, dėl visos šitos istorijos nutiks taip, kad viename veidrodyje bus A. Pugačiova, o kitame jie matys save ir tas reginys jiems atrodys daug siaubingesnis. SSRS nebėra, matricai atėjo galas, nes A. Pugačiova pasakė, kad jie neturi su ja nieko bendro. Tie žmonės tai supras ir jiems bus būtina surasti save, bet savasties nėra – V. Putinas ją nužudė. Taigi, tie žmonės nieko nebeturi.

V. Putinas buvo 40 su viršum turinčių žmonių kartos patikėtinis, įpareigotas atkurti Sovietų sąjungą kultūrinės matricos pavidalu – ne geografinės arba geopolitinės, bet kultūrinės. Jis nesusidorojo su šia užduotimi, nors žmonės į jį investavo. V. Putinas tapo A. Pugačiovos parodija. Taigi, įvyksianti katastrofa bus siaubinga, kadangi akivaizdu, kad sąsaga jau ištraukta. Štai kokia A. Pugačiovos pareiškimo reikšmė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją