Sakoma, kad Alice Cooper koncertus turi bent vieną kartą gyvenime pamatyti kiekvienas melomanas. Tiesa, garsus roko muzikos atlikėjas stebina ne tik įspūdingais efektais pasirodymo metu, bet ir savo asmenybe. Delfi pasaulinio lygio žvaigždė atskleidė, kad kurdamas kiekvieną sceninį kostiumą įdeda labai daug darbo ir pastangų tik tam, kad Alice Cooper personažas stipriai įtrauktų publiką dvi valandas trunkančiame koncerte bei dovanotų nepamirštamą reginį. Tačiau nulipęs nuo scenos jis vėl tampa paprastu žmogumi.
Atrodo, svarbiausia Alice – jo gerbėjai. Itin atviras ir nuoširdus atlikėjas interviu metu teigė niekada nesislapstantis nuo ištikimų fanų, o sutiktas gatvėje mielai nusifotografuoja ir dalina autografus. „Tai – mūsų darbo dalis. Juk žmonės perka albumus, ateina į pasirodymus, taigi, nejaugi sunku parašyti savo vardą ar nusifotografuoti?“, – šypsodamasis kalbėjo atlikėjas.
– Alice, kiek teko matyto jūsų vaizdo įrašus bei interviu, atrodote labai draugiškas su savo gerbėjais bei žurnalistais, tikrai nesuklysiu sakydama, kad ne kiekviena superžvaigždė taip maloniai kalbasi su žmonėmis. Turbūt jie nėra niekada jūsų nuvylę kalbant apie straipsnius, skiriamą dėmesį?
– Man labai didelė garbė tai daryti jau nuo šešiolikos metų, niekada nejaučiau nuobodulio, nebuvo pabodusi visa ši idėja. Kai koncertuoju užsienyje, atvykęs neužsidarau viešbučio kambaryje. Aš išeinu į gatves, kuriose – daug parduotuvių bei žmonių ir vaikštau su žmona. Gerbėjai mane atpažįsta, o, jei nori autografo, visada pasirašau, jei nori nuotraukos – visada nusifotografuoju. Žinau, kad Alice Cooper personažas jiems yra ypatingas, o man tai yra privilegija, didelis komplimentas, kad žmonės nori mano autografo.
– Į muzikos pasaulį nėrėte būdamas šešiolikos, kaip per visą tą laiką pasikeitė roko muzikos žvaigždės statusas, gerbėjai, atmosfera koncertų metu? Juk vien jau kalbant apie tai, kad dabar bene kiekvienas žmogus turi išmanųjį telefoną ir juo viską filmuoja.
– Na, rokenrolas apskritai gimė su „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Kartu su Chucku Berry‘u jie yra pagrindiniai influenceriai. Chuckas Berry‘is buvo tas žmogus, kuris parodė gitaros galią, pristatė sunkiojo roko muzikos gitarą bei pagrindinius instrumentus ir rokenrolą, į bliuzą orientuotą rokenrolą. Pažvelkite į mano minėtas grupes, kurioms yra jau penkiasdešimt metų, įsivaizduojate, penkiasdešimt metų ir jos vis dar populiarios. „The Rolling Stones“, „Aerosmith“, Alice Cooper, „Guns N' Roses“, jų visų pagrindinis akcentas – sunkusis rokas, gitaros skambesys, o tokia muzika yra vienintelė, kuri nesikeičia.
Rokenrolas jau turi įvairių atšakų – grunge, punk, glam, visos jos tik kurį laiką yra populiarios, tačiau gitara vedamas sunkusis rokas, panašu, neturi galiojimo datos. Manau, tokia muzika niekada nepasens. Kai koncertuose atlieku penkiolikos metų senumo dainas, tarp žiūrovų pastebiu ir paauglius, tai labai šaunu. Jie klauso lyriškos, linksmos, seksualų ritmą turinčios muzikos, kuri tarsi nuspėjama, bet taip pat suteikia didelį pasitenkinimą. Sunkusis rokas niekada nemirs (šypsosi).
– Daugelis jaunų atlikėjų ar jų prodiuserių dabar itin mėgsta panaudoti senos, geros muzikos fragmentus savo dainoms. Jūsų hitą „Poison“ taip pat atkūrė „Groove coverage“, Ava Max, Dua Lipa ir kiti šiuolaikiniai dainininkai. Kaip dėl to jaučiatės?
– Man labai patinka išgirsti kitų atlikėjų perdarytas mūsų dainų versijas. Kadangi gera muzika yra tarsi molis, ją galima formuoti kaip tik norima. Dainą sudaro priedainis, įvairios melodijos linijos, ritmas, kuriuos kiti atlikėjai išgirdę pagalvoja: „O kas būtų, jei šiek tiek pakeisčiau ritmą, bet ne tekstą, kuris yra dainos prasmė?“ Todėl mėgstu klausyti kitų grupių, interpretuojančių mūsų dainas, man tai asocijuojasi su kūrybos procesu. Kalbant apie bitlus, kiek žmonių kitaip atliko jų dainas, bet bitlai visada bus geriausi, jų versija visada bus nuostabiausia.
Alice Cooper – „Poison“:
– Pirmą kartą Lietuvoje lankėtės prieš kelis metus, kokį įspūdį jums paliko šis koncertas?
– Prisimenu, paskutinį kartą kai lankėmės Lietuvoje, grojome Trakų pilyje, tai buvo tikrai unikali koncerto vieta. Žmonės galvoja, jog publika visur yra skirtinga, tačiau esu įsitikinęs, kad publika reaguos į tai, kokią emociją jiems sukurs grupė. Jei ateisi ir būsi nuobodus, tada publika tiesiog ramiai klausys koncerto, jei bus surengtas energingas pasirodymas, gerbėjai taip pat grąžins atlikėjams tokią duotybę atgal. Todėl nereikia stebėtis, kad lietuviams patinka garsių grupių pasirodymai. Jiems patinka dainos ir jų galia, tai norime padovanoti publikai ir šį kartą, atlikti geriausią pasirodymą, kokį tik galime.
– Turo metu muzikos žvaigždės dažnai ne tik koncertuoja, bet ir skiria laiko naujų vietų pažinimui. Galbūt planuojate Lietuvoje pabūti šiek tiek ilgiau, pamatyti turistų lankomiausias vietas?
– Taip, jei turime laisvą dieną, visada išeiname ir viską apžiūrime, kaip ir minėjau, niekada neužsidarau viešbučio kambaryje. Apskritai, kai lankausi kitoje šalyje, turiu tik pusę dienos joje ką nors nuveikti. Taigi, svarbiausia man yra apsilankyti pagrindinėse gatvėse su žmona ir tiesiog pasivaikščioti. Čia jauti miesto pulsą, žmonių kultūrą. Jei Lietuvoje turėsime laisvą dieną, tikrai eisime apžiūrėti lankytinas vietas, pavyzdžiui, Franko Zappos skulptūrą ar kitus panašius dalykus.
– O žmonės, tokiose gatvėse prašantys autografų, nepriverčia jaustis nepatogiai?
– Žmonės atpažįsta visame pasaulyje, tačiau manau, kad dieną, kai jie nenorės tavo autografo ir nenorės, kad su jais nusifotografuotumei, turėtumėme pajusti nerimą (juokiasi). Žinau daug roko ir kino žvaigždžių, kurios nemėgsta būti sekamos gerbėjų, kai išeina į gatvę. Aš galvoju priešingai – tai mūsų darbo dalis: dalyti autografus, fotografuotis su žmonėmis. Juk jie eina į mūsų filmus, perka mūsų albumus, ateina į mūsų pasirodymus, taigi, nejaugi sunku parašyti savo vardą ar nusifotografuoti? Tai nėra sudėtingas darbas, todėl tam visiškai neprieštarauju. Suprantu, kad kai išeisiu į gatvę, duosiu dvidešimt autografų ir pasidarysiu dvidešimt nuotraukų, bet tai puiku (šypsosi).
– Dažniausiai jūsų pasirodymai išsiskiria šokiruojančiais scenos efektais, pavyzdžiui, netikru krauju, elektrinėmis kėdėmis, giljotinomis. Ko iš jūsų pasirodymo šį kartą gali tikėtis Lietuvos publika?
– Visų pirma, scena atrodys kaip didelė, milžiniška pilis, o toje pilyje slėpsis daug netikėtumų. Žinoma, mes padarysime viską, kad gerbėjai liktų nustebinti. Šį karą pasirodysiu su geriausia grupe, su kokia tik yra tekę lipti ant scenos. Nika Strauss gros gitara, ji yra nuostabi moteris, kuri jau dešimtmetį atsidavusi gitarų garsams, o mūsų būgnininkas prieš porą metų buvo išrinktas geriausiu rokenrolo būgnininku. Visi grupėje yra profesionalai, žmonės, kuriais galiu tik pasigirti, be to, jie yra geriausi draugai. Taigi, neturiu problemų su erzeliu užkulisiuose, niekas nepyksta vieni ant kitų, nešaukia, visi tiesiog linksminasi, tai yra nuostabu. Be to, bus dar penkios ar šešios staigmenos, kuriomis nustebinsime publiką (šypsosi).
– Girdėjau, kad jūs vis dar skaitote laikraščius ir jų prašote personalo prieš koncertą. Kodėl? Skaitymas – atpalaiduojantis jūsų ritualas?
– Vedu radijo laidą penkis vakarus per savaitę, todėl stebiu, kas vyksta pasaulyje. Esu labai satyriškas, galiu pasijuokti iš rokenrolo, politikos, iš visko. Tačiau, jei noriu tai daryti, turiu suprasti, kas vyksta aplinkui. Kai koncertuoju kuriame nors mieste, noriu sužinoti, kas jame nutiko, galbūt yra kokių nors problemų ar kas nors švenčiama, tuomet tai galiu panaudoti scenoje.
– Jūsų naujausią albumą „Detroit Stories“ prodiusavo Bobas Ezrinas, bendradarbiavęs su „Aerosmith“, „Kiss“, „Pink Floyd“, „Deep Purple“, Andrea Bocelli ir daugeliu kitų. Taigi, du muzikos genijai susitiko vienoje studijoje. Ar buvo sunku rasti kompromisą?
– Ne, visai ne. Bobas ir aš esame kaip broliai, kartu sukūrėme maždaug penkiolika ar dvidešimt albumų. Kaip ir aš, Bobas supranta Alice Cooper charakterį, jį kūrėme kartu. Tai personažas, kuris visiškai nepanašus į mane, Alice Cooper scenoje yra arogantiškas blogiukas. Kai su Bobu rašėme albumą, galvojome, kaip darytų Alice, o ne aš. Taigi, Bobas tikrai man kaip brolis, nes mes vienodai mąstome, turime tą patį humoro jausmą, vienodai suvokiame Alice Cooper personažo galimybes.
Kai kūrėme „Detroit Stories“ albumą, pagalvojome, parašykime apie Detroytą, suteiksime jam šio miesto, kuris yra JAV sunkiojo roko sostinė, skonį. Iš jos kilo Bobas Segeris, Alice Cooper, Suzi Quatro, Ted Nugent ir kitos sunkiojo roko grupės, todėl žmonės mąsto, kad Detroitas yra šio muzikos žanro namai. Taigi, nusprendėme sukurti albumą, kuris bus dedikuotas šiai vietai.
– Jūs esate tikra roko žvaigždės stiliaus ikona. Kokią dalį Alice Cooper virsmo scenos asmenybe jums atlieka kostiumas ir makiažas?
– Dabar aš sėdžiu ir kalbu su tavimi, esu labai normalus žmogus, tačiau, kai vaidinu Alice, pasidarau makiažą, apsirengiu personažo drabužiais, žinau, kokios bus jo dainos, scena. Tampu Alice personažu, tačiau realybėje esu visai ne toks vyras. Alice niekada nesako publikai „ačiū“, nes jei tai padarytų, taptų žmogumi, o aš nenoriu, kad taip nutiktų. Noriu, kad jis būtų kas nors kita, pavyzdžiui, Fantomas. Koncerto pabaigoje, kai kalbuosi su žiūrovais, leidžiu jiems suprasti, kad vaidinu šį personažą, o ne juo esu. Taigi, kai pamatysite mane gatvėje, aš nebūsiu Alice su makiažu, jį pamatysite tik atėję į koncertą (šypsosi).
O scenos kostiumas yra labai svarbus, jis turi atrodyti niūrus, juodas. Noriu, kad publika būtų tarsi sužavėta šio charakterio, juk dvi valandas grosime scenoje, atliksime dainas. Kostiumų kūrimui skiriame daug laiko. Mano žmona scenoje koncerto metu taip pat įkūnija du personažus, pirmajame ji primena tarsi vaiduoklį, antrasis – labai tamsus, tačiau elegantiškas, lyg vampyrų karalienės, tačiau gatvėje ji yra pati mieliausia moteris, kokios dar niekada nebuvote sutikę.
