Apie vasario 24-osios rytą
Labai gerai pamenu, kaip viskas prasidėjo. Laukė eilinė darbo diena ir vakaras. Vaikai grįžo iš mokyklos, įprasti namų ruošos rūpesčiai, pasiruošimas būsimai mokslų dienai... Taip, pastarosios savaitės buvo gana įtemptos, visi kalbėjo apie galimą invaziją. Tik iki pat paskutinės akimirkos nesinorėjo tikėti, kad tai gali įvykti. XXI amžiuje? Šiuolaikiniame pasaulyje...?
Prabudau nuo keistų pašalinių garsų. Kažkur tarp ketvirtos ir penktos ryto. Ne iš karto supratau, kad tai sprogimai.... Vyro lovoje šalia nebebuvo. Atsikėliau ir pamačiau jį: buvo jau apsirengęs, su kostiumu, kaip įprasta (tai buvo paskutinis kartas, kai vilkėjo kostiumą ir baltus marškinius).
„Prasidėjo“, – tai buvo viskas, ką pasakė. Jokios panikos. Tik nuostaba. „Ką mums su vaikais daryti?“. „Laukite, pranešiu. Dėl viso pikto susirinkite pirmo būtinumo daiktus ir dokumentus“. Ir išvyko.
Apie jausmus – asmeninius ir pilietinius
„Žinote, karas sujungė tai, kas buvo asmeninio ir pilietinio. Panašu, kad tai ir buvo didžiausia mus užpuolusio tirono klaida. Visų pirma, mes – ukrainiečiai, o jau paskui – visa kita. Jis norėjo mus sukiršinti, suskaldyti, išprovokuoti vidinių prieštaravimų, o tai ukrainiečių atveju absoliučiai neįmanoma. Kai kažką iš mūsiškių kankina, žemina, žudo, mes suprantame, kad kankina, žemina ir žudo mus. Mūsų pilietinei savimonei propaganda nereikalinga. Būtent tie asmeniniai dalykai: neapykanta, skausmas, kuriuos jaučiame, iš karto įjungia pilietinius jausmus: norą veikti, priešintis agresijai, ginti savo laisvę. Kiekvienas tai daro, kaip moka. Kariai su ginklais rankose, mokytojai – mokydami vaikus, o gydytojai – apšaudymų metu darydami sudėtingas operacijas. Visi tapo savanoriais – artistai, restauratoriai, kirpėjai. Matau, kad tai, kas dedasi, mūsų vaikuose žadina pačius giliausius patriotinius jausmus. Ir ne tik mano vaikuose, bet ir visų mažųjų ukrainiečių širdyse. Jie užaugs tikrais patriotais ir savo Tėvynės gynėjais.
Apie kovą su emocine įtampa
Emocijoms paprasčiausiai nebeliko laiko. Reikėjo rūpintis vaikais, pirmiausia jų emocine būkle. Todėl stengiausi išlikti stipri, pasitikinti, energinga, netgi šypsojausi, aiškinau jiems, kodėl reikia leistis į rūsį, kodėl nevalia jungti šviesos. Optimistiškai atsakinėjau į klausimus, kada pamatysim tėtį: „Žinoma, kad greitai“.
Pirmosiomis dienomis tikėjausi, kad mums pavyks išlikti visiems kartu. Tik prezidento biuras tapo kariniu objektu. Dabar prezidentas su komanda ten ir dirba, ir gyvena. Todėl mums su vaikams teko persikelti į saugią vietą. Jeigu Ukrainoje iš viso liko absoliučiai saugių vietų... Nuo tada su Volodymyru bendraujame tik telefonu.
Apie Putino režimo piktadarystes
Rusija tada (kaip ir dabar) melavo, kad taikosi tik į karinius objektus. O iš tikrųjų jau vasario 24-ąją rusai nužudė, pavyzdžiui, taikią moterį, dujų tarnybos dispečerę Sviatlaną iš Čugijivo miesto, kuri tiesiog gimtame mieste dirbo savo darbą. Ir tai jau pirmą dieną! Sekančiomis dienomis pradėjome netekti vaikų – jie žuvo nuo sviedinių skeveldrų gimtuosiuose miestuose ir miesteliuose. O dabar nužudyta daugiau nei 200 vaikų. Mums skauda dėl kiekvieno tokio nusikaltimo. Užblokuotas, sugriautas Mariupolis – visus mus draskantis skausmas. Ir jis neslopsta. Sužinojome apie siaubą Kyjivo srityje – ką ten paliko atsitraukdama rusų armija. Pasaulis visam laikui atsimins Bučos pavadinimą – dar visai buvusį vieną gražiausių miestelių netoliese sostinės.
Bet tokių siaubų galima pamatyti dešimtyse Kyjivo srities kaimų ir kaimelių. Nužudytųjų kūnai gatvėse. Ne kariai - civiliai! Kapinėmis virtusios vaikų žaidimų aikštelės. Negaliu to aprašyti, nes paprasčiausiai tam neįmanoma rasti tinkamų žodžių. Bet į tai žiūrėti – reikia. Tikiuosi, kad dabar ne tik mes pamatėme, ką daro Rusija. Prisiminkite, šią žinutę Rusija siunčia ne tik mums! Tai jos žinia visam pasauliui! Tai gali nutikti kiekvienoje šalyje, kuri jai nepatiks.
Apie NATO atsisakymą virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną
Tam, kad ukrainiečiai nebežūtų, prašėme virš mūsų paskelbti neskraidymo zoną. Tik NATO nusprendė, kad tai reikštų tiesioginį konfliktą su Rusija. Taigi, ar teisinga sakyti, kad dėl naujų mirčių kalta viena vienintelė Rusija? Retorinis klausimas.
Klausiate, ar Jungtinės Valstijos turėjo taip pasielgti, ar tai būtų buvę teisinga. Taigi, tai būtų buvę teisinga ne tik Jungtinėms Valstijoms – griežtai sureaguoti į agresoriaus veiksmus, juk tiesioginio atsako nebuvimas jį tik skatina eiti toliau. Juk Rusija kuo puikiausiai žino, kad Vakarai neuždaro dangaus, o tai kursto tęsti puolimą ir žiaurumus.
Demokratinis pasaulis privalo būti vieningas ir parengti vieningą stiprų atsaką, tuo pačiu parodydamas, kad XXI amžiuje nėra vietos taikių žmonių žudikams ir besikėsinantiems į svetimą teritoriją. Mačiau karikatūrą, kurioje NATO ir kitos pasaulio organizacijos stebi, kaip griūva namas, ant kurio užrašyta „Ukraina“. Galbūt perdedu – juk Ukraina gauna ginklų. Bet mums reikia ir apsaugos! Gerai, kad jos sulaukia išvykę į užsienį. Milijonai mūsų moterų ir vaikų Europos Sąjungoje sulaukia tiek valdžios, tiek paprastų žmonių pagalbos. Esu už tai be galo dėkinga.
Apie lūžio tašką kare
Tai įvyko praėjus savaitei nuo karo pradžios: kai tiek laiko nebuvau mačiusi artimųjų, draugų – bendravau tik telefonu, kas kur, ar gyvi. Vieną akimirką suvokiau, kad nebežinau, ar juos dar kada nors pamatysiu – tuos, kuriuos taip myliu, saviškius! Greičiausiai tada ir buvo pirmas karas, kai pravirkau, kai emocijos paėmė viršų. Nebeišlaikiau. Visiems laikams prisiminsiu savo pažįstamus ir draugus, vyrus ir vaikinus karine apranga. Visada prisiminsiu, kokios drąsios mano draugės! Ką jos – tokios trapios ir elegantiškos taikos metu – gali, kai aplinkui verda karas! Jų istorijos mane įkvėpė. Aš taip jais visais didžiuojuosi. Svajoju vėl pamatyti.
Apie gyvenimą karo sąlygomis
Dabar gyvenu taip pat kaip ir visi ukrainiečiai ir ukrainietės. Visi turime vieną didelį norą – sulaukti taikos. Ir aš, kaip kiekviena motina ir žmona, nuolatos nerimauju dėl savo vyro ir darau viską, kad mano vaikai būtų saugūs.
Apie tikėjimą ir viltį
Mano šeima, kaip ir kiekvienas ukrainietis, kaip ir visi mano tėvynainiai – neįtikėtini žmonės, organizavęsi, kad tik galėtų padėtų mūsų armijai ir vienas kitam. Dabar visi ukrainiečiai – viena didelė ir stipri armija. Kiekvienas daro, ką gali, ką gali geriausio. Yra istorijų apie močiutes, armijai kepančias duoną – tiesiog taip liepia širdis. Taip visi mes artėjame prie pergalės. Štai kokie tie ukrainiečiai. Visos viltys – tik į juos. Visi mes kliaujamės tik savimi, savo vienybe.
