47 metų dainininkas teigia, kad tuo metu, apie kurį dabar ir atvirauja, jis buvo ne mažiau populiarus nei Michaelas Jacksonas.

Štai ką pasakoja dainininkas: „Dar niekada apie tai nepasakojau, bet mane norėjo nužudyti, buvo užsakytas samdomas žudikas. Dar niekada to garsiai nesakiau. Viskas baigėsi gerai. Turėjau įtakingų draugų. Tai nematoma, baugioji žinomumo ir šlovės pusė“.

R. Williamas atskleidė, kaip sprendžia problemas, susijusias su tokiu dideliu populiarumu, ir prisipažino, kad iš tikrųjų su tokiu statusu ir iššūkiais susitaikė tik pastaraisiais metais: „Ekstremali šlovė ir ekstremali sėkmė praktiškai neatskiriamos nuo nerimo, depresijos ir psichikos ligų. Egzistuoja keli šlovės lygiai, jų poveikis skirtingas. Ir pirmasis yra tikra beprotybė. Yra dar pora, kurių neprisimenu, tačiau ketvirtasis yra priėmimas. Tam tikra prasme susitaikai su tuo, kad iš tavęs atimamas bet koks privatumas, bandai su tuo kovoti, apsimesdamas, kad viskas čia normalu, stengiesi būti normalus, bet ir bandai būti mažas, kad niekas nenorėtų tavęs skriausti. Kažkas į panašaus: aš menkas, prašau, neskriauskite manęs“.

R. Williamsas teigia, jog prireikia nemažai laiko pasiekti tašką, kai supranti, kad iš esmės jau niekada nebegali būti nepastebimas ir galbūt netgi atsiras tokių, kurie norės su tavimi susidoroti.

Dainos „Angels“ atlikėjas sako, kad vien nuo minties, jog reikės bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, jam kyla nerimas, nors jis ir puikiai supranta, kaip žmonės nori su juo susitikti.

R. Williamsas neseniai su šeima persikėlė į Viskonsiną, prieš tai nuo 2004 metų gyveno Los Andžele.

Su žmona Ayda Field dukras Teddy ir Colette bei sūnus Charltoną ir Beau auginantis dainininkas sako, kad Amerikoje stengėsi savo muzikos pernelyg nepopuliarinti, kad čia galėtų ramiau gyventi.

„This Past Weekend“ tinklalaidėje dainininkas pasakojo: „Į Ameriką atvykau reklamuoti naujausio albumo (...). Tuo metu jau turėjau milijonų banko sąskaitoje, daugybę gerbėjų, jaučiausi prislėgtas, jutau nuolatinį nerimą. Žodžiu, atvykau į Ameriką, dariau, ką turiu daryti ir tada supratau: ei, palauk, visas tas žinomumas ir šlovė mane varo į depresiją, juntu nuolatinį nerimą. Ir jeigu atvažiuosiu į Ameriką, tapsiu populiarus, tada jau būsiu populiarus ir Papua Naujojoje Gvinėjoje... Ėmiau savęs klausi, ką, po velnių, aš čia dabar darau? Ir tas suvokimas atėjo bandant prisijaukinti Ameriką. Kodėl man to reikia? Kodėl čia tiesiog sau ramiai negyvenus ir nesidžiaugus anonimiškumu? Taip suaugęs protingas žmogus nusprendė nesireklamuoti Amerikoje, nieko nedaryti. Taigi tiesiog persikėliau čia ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iš esmės aš čia gyvenu nuostabiai, džiaugiuosi anonimiškumu. Kai susimąstau apie grįžimą į savo gimtąją šalį, pabandau, prisimenu, kad ten to nebeturėsiu, ir vėl apima nerimas, depresija. Tenka vėl atsiprašyti Amerikos“.