„Neturiu jokių realių prisiminimų apie savo tėtį, taigi neprisimenu nieko konkretaus, – sakė 19 metų Gabi Jacobsas Dickas. – Negaliu jo gedėti taip, kaip mano mama. Ji gali jį prisiminti. Tačiau aš labiau jaučiu bendrą ilgesį, o ne jausmą, kad man jo trūksta. Man kyla klausimų ir minčių. Bet aš nebandau spėlioti, kas būtų, jeigu... Atsakymų į tokius klausimus tiesiog nėra“.

Prieš 20 metų Gabi tėtis Arielis Jacobsas dalyvavo susirinkime Pasaulio prekybos centro Pirmajame bokšte. Viskas, ką pavyko aptikti gelbėtojams, buvo jo portfelis. Tačiau jis po savęs paliko ne tik portfelį. Praėjus šešioms dienoms, jo našlė Jenna Jacobs McPartland pagimdė jųdviejų sūnų Gabrielį.

„Tėčio netektis buvo gyvenimą koreguojanti, bet ne gyvenimą keičianti patirtis, – žurnalui „People“ teigė Gabi. – Tai nuo pat pirmosios dienos pakoregavo mano kelią“.

Panašiai galėtų pasakyti kiekvienas iš maždaug šimto vaikų, kurie gimė jau žuvus jų tėčiams. Jų mamoms tokie kūdikiai tapo „paskutiniu pabučiavimu ir paskutine dovana“, sako 51 metų Dena Smagala, kurios vyras, ugniagesys Stanas Smagala, žuvo sugriuvus Antrajam bokštui.

Šaliai, kuri išgyveno kruviniausią teroristinę ataką pasaulio istorijoje, atvertusią naują knygos skyrių, kuris nėra užbaigtas iki šių dienų, kai Amerikai teko chaotiškai trauktis iš Afganistano, tokie vaikai simbolizuoja naują gyvenimą.

„Visai šaunu, jei žmonės regi mus kaip vilties ženklą, – teigė 19 metų Ronaldas Milamas jaunesnysis, kurio tėvas, armijos majoras Ronaldas Milamas vyresnysis, žuvo „American Airlines“ 77 reiso lėktuvui įsirėžus į Pentagoną. – Mes tiesiog esame savimi“.

Beveik du dešimtmečius žurnalas „People“ sekė jų gyvenimą – nuo kūdikystės dienų motinų rankose iki jaunuolių gyvenimo. Dabar, kai šie vaikai jau yra pilnamečiai, jie dalijasi savo potyriais naujame dokumentiniame filme „Rebuilding Hope: The Children of 9/11“. Filmas, kurį prodiusavo „Talos Films“, bendradarbiaudama su „People“, o režisavo Ellen Goosenberg Kent, nuo rugsėjo 7 dienos transliuojamas per kanalą „discovery+“.

Šiame dokumentiniame filme rodomi keturi jaunuoliai – Gabi, Ronaldas, Jamie Gartenbergas Pila ir Alexa Smagala – žino, kad gyvenimas gali būti trapus.

„Aš esu paskutinis dalykas, kurį jis paliko žuvęs, – teigė Alexa, kurios tėvas dirbo ugniagesiu ir žuvo po Antrojo bokšto griuvėsiais. Tai, kas įvyko, mane sustiprino. Jei galėjau išgyventi šitai, galiu ištverti bet ką“.

View this post on Instagram

A post shared by Alexa (@alexasmagala)


„Mes pasakojame savo istoriją, kad žmonės suprastų, kas įvyko prieš 20 metų, – sako Jamie, kuris vienerių metų akademines atostogas praleido Izraelyje ir dabar planuoja prisijungti prie Izraelio armijos. – Aš tuo metu dar nebuvau gimęs, todėl manau, kad mano karta ir kita karta galėtų daugiau bendrauti, jei tokie žmonės kaip aš ir kiti vaikai dalytųsi savo istorijomis. Netekęs biologinio tėčio nuo mažų dienų, išmokau daryti viską, ką galiu. Padėk žmonėms. Visuomet elkis teisingai ir būk narsus“.

Rugsėjo 11-oji yra dalis manęs – tai tas dalykas, kuris nutiko man ir mano šeimai, bet jis neapibrėžia, kuo galiu būti, – sakė antro kurso studentas Ronaldas, Teksaso universitete San Antonijo mieste studijuojantis biologiją. – Aš esu savo tėčio palikimas, bet taip pat jaučiu, jog esu individualus asmuo. Jis sukūrė savo palikimą, ir, manau, atėjo metas man kurti savąjį“.

„Buvo sunku augti ir nesuprasti, kur yra tavo tėtis, – sakė Alexa, kurios tėvas dirbo Bruklino ugniagesių komandoje „Engine 226“.

Dabar Vidurio Floridos universiteto antrakursė sakė: „Manau, kad jis turėjo žinoti, jog nebeišeis iš pastato (Antrojo bokšto – aut. past.), bet vis tiek žengė vidun. Jie buvo nusigavę iki 40 aukšto. Tuomet dangoraižis sugriuvo. Kai žmonės sužino, kas man nutiko, jie dažnai pradeda elgtis labai atsargiai, bet netektį išgyvena visi. Tiesiog mano atveju ši netektis ištiko truputį kitaip“.

Gabi, Niujorko valstijos Purčeiso koledžo antrakursis, neseniai turėjo progą iš naujo išgyventi tėčio netektį, kai išvydo vaizdo įrašą su savo tėvu Arieliu.

„Esu sulaukęs jau 19 metų, bet savo tėčio balsą išgirdau pirmą kartą – tai paspaudė emocijų mygtuką, kurį net nežinojau turintis, – prisipažino jis. – Visą mano gyvenimą tėtis buvo tik mano vaizduotės padarinys. Iki šiol buvau matęs jį tik nuotraukose. Išvydęs jį filme, kur jis su draugais keliauja į Buenos Aires, suvokiau, kad jis buvo realus žmogus. Jis buvo tiesiai priešais mane“.

„Buvo liūdna, – pažymėjo jis. - Bet pernelyg nenusiminiau“.

Prabėgus 20 metų, „galvoju, kaip jis būtų norėjęs, kad atrodytų mano gyvenimas“, tęsė jis. „Aš atiduodu jam pagarbą būdamas gyvas, laimingas ir gyvendamas puikų gyvenimą“.

Kol pasaulis toliau seka jų kelionę, šio dokumentinio filmo režisierė Goosenberg Kent su džiaugsmu pastebi, kad „su šiais vaikais viskas yra gerai!“

„Jų optimizmas yra užkrečiantis, kaip ir jų atsakomybė padėti kurti geresnę ateitį“.