Vienose žinomiausių sąmokslo teorijų teigiama, jog konkreti garsenybė mirė, jog ją pakeitė panašus antrininkas arba jog ji yra gyva, skelbia grunge.com. Pavyzdžiui, Avril Lavigne neva seniai pakeista klonu, o Elvis, žinoma, inscenizavo savo mirtį XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kad galėtų ramiai gyventi, galbūt net kaip nepakankamai įvertintas Elvio pamėgdžiotojas.
Visų šių sąmokslo teorijų „motina“ galima laikyti teoriją, kad Paulas McCartney mirė. Kai dar nebuvo interneto, redagavimo programos „Photoshop“ ir disko muzikos, vienas garsiausių planetos muzikantų atsidūrė bene keisčiausios, įmantriausios ir beprotiškiausios istorijos sūkuryje. Joje yra visko: mirčių, antrininkų, tyčia nutekintų užuominų ir iki šiol nepasenusių mitų. Susipažinkite su gerbėjų teorija, kad P. McCartney iš tikrųjų nebėra gyvųjų tarpe.
Viskas prasidėjo 1967 m. sausio mėnesį
Kalbant apie pašėlusias sąmokslo teorijas, neretai tarp galybės neįtikėtinų pramanų slepiasi kruopelytė tiesos. Būtent tikri faktai ir suteikia sąmokslo teorijų kūrėjams bei mėgėjams atspirties tašką: kadangi tam tikra informacija yra visiškai teisinga, nesunku įtikėti likusiais dalykais.
Taip prasidėjo ir teorija, kad garsusis bitlas nebegyvas. „Radio X“ praneša, kad 1967-ųjų sausio mėnesį oficialiajame „The Beatles“ gerbėjų žurnale „Beatles Monthly Book“ buvo išspausdintas gandas apie P. McCartney. Neva jis žuvo automobilio avarijoje 1966 m. pabaigoje. Aišku, šie teiginiai buvo netiesa, bet P. McCartney visgi buvo patekęs į avariją vairuodamas motociklą. Taip pat muzikantas buvo kitam asmeniui paskolinęs savo automobilį, kurį jis sudaužė.
„Beatles Monthly Book“ iš paskutiniųjų stengėsi paaiškinti, kad gandai apie „The Beatles“ nario žūtį yra nepagrįsti, tačiau nesunku įsivaizduoti, kaip faktų maišalynė galėjo virsti keista teorija. Nemažai metų ši teorija atrodė apgailėtinai, nes P. McCartney akivaizdžiai tebebuvo gyvas, tiesa, teorijai įgijus antrą kvėpavimą, atsirado teiginių apie antrininką.
Teorija išpopuliarėjo 1969-aisiais
Beprotiškai skambančios gerbėjų teorijos ilgam neužgniauši. Be to, kuo ji beprotiškesnė, tuo didesnė tikimybė, jog sulauks daug šalininkų. 1969 m. spalio mėnesį, praėjus savaitei po oficialaus „The Beatles“ iširimo, nors tada to dar niekas nežinojo, radijo didžėjus Russas Gibbas dirbo Detroite įsikūrusioje radijo stotyje WKNR. Tai buvo eilinė laida eilinę dieną, bet staiga R. Gibbas tiesioginio eterio metu sulaukė anonimiško skambučio.
Paskambinęs asmuo pareiškė, kad P. McCartney seniai mirė, o jo vardu pristatinėja pamėgdžiotojas. Taip pat anonimas teigė, jog įrodymų galima rasti grupės dainų tekstuose. Jis paprašė R. Gibbo paleisti dainą „Revolution 9“ atbulai, ir visi nustebo išgirdę žodžius „Turn me on, dead man“.
Skambučiai pasipylė vienas po kito, o kiekvienas paskambinęs žmogus, regis, turėjo naujų užuominų. Bet nemaža dalis darbo jau buvo padaryta. 1969 m. rugsėjo mėnesį koledžo studentas Timas Harperis, kuris nebuvo „The Beatles“ gerbėjas, parašė straipsnį apie P. McCartney mirtį ir neva grupės dainose paslėptas užuominas.
„Scientific American“ teigimu, žmogaus smegenys yra „modelių atpažinimo mašina“, todėl nieko nuostabaus, kad vietoje triukšmo išgirsite žodžius, ypač jeigu jums jau pasakė frazę, kurią neva turite išgirsti.
Šimtai audioužuominų
Teorijai prigijus, gerbėjai pradėjo rasti „užuominų“ daugybėje „The Beatles“ dainų, kurias grupė tariamai paliko todėl, kad jautė kaltę dėl P. McCartney mirties nuslėpimo. Turime jau minėtąjį sakinį „Turn me on, dead man“ iš „Revolution 9“, paskui dainos „Strawberry Fields Forever“ pabaigoje Johnas Lennonas sako „I buried Paul“ („Palaidojau Paulą“), nors, anot „Time“, iš tikrųjų jis sako „cranberry sauce“ („spanguolių padažas“).
Dainos „I’m So Tired“ pabaigą paleidę atbulai, turėtumėte išgirsti žodžius „Paul is dead, man, miss him, miss him“ („Paulas mirė, ilgiuosi jo, ilgiuosi“). Kūrinyje „Glass Onion“ J. Lennonas dainuoja „Here’s another clue for you all / The Walrus was Paul“ („Štai dar viena užuomina / Jūrų vėplys buvo Paulas“). Tikriausiai jis nusprendė pasišaipyti iš gerbėjų, tebetikėjusių teorija.
Tiesą sakant, gerbėjai atkūrė visą įvykių seką, remdamiesi vien tik „The Beatles“ dainų tekstais. Kaip rašo „Rolling Stone“, P. McCartney neva išvažiavo iš įrašų studijos „Abbey Road Studios“ „sumautą antradienį“ (daina „I am the Walrus“), tada „ištaškė sau smegenis automobilyje“ (daina „A Day in the Life“). Jo kūnas buvo aptiktas „trečiadienį 5 val. ryto“ (daina „She’s Leaving Home“). Beje, paaiškėjus, kad P. McCartney antrininkų konkursą laimėjo Williamas Shearsas Campbellas, grupė jį „pristatė“ pirmoje albumo „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ dainoje.
Šimtai vaizdinių užuominų
Grupė „The Beatles“ viena pirmųjų savo albumų viršelius pavertė tikrais meno kūriniais, todėl nenuostabu, kad gerbėjai užuominų ieškojo ne tik dainų tekstuose, bet ir viršeliuose – ir rado galybę „įrodymų“, jog P. McCartney seniai nebegyvas, o jo vietą užėmė antrininkas.
Iš pradžių dėmesį patraukė albumo „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, pirmojo grupės albumo, įrašyto po P. McCartney „mirties“, viršelis. Gerbėjams įstrigo laidotuvių motyvai, o nugarinėje viršelio dalyje P. McCartney nufotografuotas atsisukęs nugara į objektyvą. Ant jo apdaro matyti antsiuvas su raidėmis O.P.D., kurios neva reiškia „Oficially Pronounced Dead“ („Oficialiai paskelbtas mirusiu“), tačiau iš tikrųjų tai yra Ontarijo provincijos policijos departamento antsiuvas.
Taip pat galima pakalbėti apie paskutinį grupės albumą „Abbey Road“. Žymiąją nuotrauką, kurioje „The Beatles“ nariai įamžinti einantys per gatvę, galima interpretuoti kaip simbolines laidotuves: baltai apsirengęs J. Lennonas yra dvasininkas; P. McCartney vilki kostiumą ir yra basas, nes taip laidojami lavonai; džinsiniais drabužiais apsirengęs George’as Harrisonas – duobkasys; juodus rūbus vilkintis Ringo Starras – laidojimo biuro agentas. Be to, P. McCartney dešinėje rankoje laiko cigaretę, tačiau yra kairiarankis, netoliese stovinčio automobilio valstybinis numeris – „28IF“, o P. McCartney kaip tik būtų buvęs 28-erių metų amžiaus, jeigu nebūtų „miręs“. Ir tai dar ne pabaiga. Daugiau slaptų užuominų neva yra ir kitų „The Beatles“ albumų viršeliuose.
Televizijos tyrimas
Šiandien teorija „Paulas mirė“ skamba kaip nuotaikinga istorija, į kurią nereikia žiūrėti pernelyg rimtai, bet 1969-ųjų lapkričio mėnesį tariama P. McCartney mirtis buvo labai rimtas reikalas ir tiesiog nacionalinė sensacija.
Tiesą sakant, toks rimtas, kad garsus advokatas F. Lee Bailey per televiziją surengė specialų gandų tyrimą, įskaitant kryžminę liudytojų apklausą. Tarp liudininkų buvo Timas Harperis, naujasis „The Beatles“ vadybininkas Allenas Kleinas ir sąmokslo teoriją išpopuliarinusios radijo stoties programų direktorius Paulas Cannonas. Taip pat F. L. Bailey nuodugniai analizavo albumų viršelius ir atbulai grojamų dainų žodžius ir šiai absurdiškai situacijai suteikė rimtumo.
Žinoma, toli gražu ne visi buvo taip rimtai nusiteikę. Perdėtu „kieto vyruko“ elgesiu garsėjęs A. Kleinas į daugelį F. L. Bailey klausimų atsakinėjo šmaikščiai, pavyzdžiui, paklaustas apie J. Lennono žodžius „Palaidojau Paulą“ dainoje „Strawberry Fields Forever“, jis atsakė: „Tą įrašinėjimų sesiją jo gitara palaidojo Paulo gitarą.“
Buvo kuriamos parodijos
Išpopuliarėjusi teorija „Paulas mirė“ įkvėpė ne vieną bandymą pasipelnyti, įskaitant kelias labai greitai parašytas ir įrašytas dainas.
Daugelį jų sukūrė muzikos pasaulio profesionalai, tokie kaip Lenny Capello ir Rocky Saxon, išleidę kūrinį „Brother Paul“ (anot Michaelio J. Hockinsono, jie gavo užsakymą iš radijo stoties, ruošusios laidų ciklą apie gandą), arba Zackas Van Arsdale’as, išleidęs dainą „We’re All Paul Bearers“.
Bet vieną iš šių dainų įrašė tikra muzikos žvaigždė. Kūrinio „So Long Paul“ autoriumi buvo nurodytas Werbley Finsteris, bet iš tikrųjų jį parašė ir įrašė Jose Feliciano, kuriam užteko sveiko proto nenurodyti savo tikrojo vardo ir pavardės. Kita vertus, Terry Knight’as, žinomas, bet didesnės šlovės nepasiekęs XX a. septintojo dešimtmečio muzikantas ir didžėjus, spjovė į atsargumą ir savo vardu išleido dainą „Saint Paul“. Įdomiausia, kad kai kurie iš šių kūrinių buvo visai neblogi.
Gandas stiprėjo, nes P. McCartney slapstėsi
Pradiniai gandai apie tariamą P. McCartney mirtį 1967-aisiais greitai išblėso, nes muzikantas rodėsi viešumoje ir akivaizdžiai buvo gyvas. Tačiau sąmokslo teorija atgimė 1969 m., nes P. McCartney dingokaip į vandenį.
Kaip rašo „Rolling Stone“, „negyvėlis“ buvo ką tik susilaukęs pirmojo vaikelio su naująja žmona Linda Eastman, o „The Beatles“, populiariausia grupė pasaulyje, – slapta išsiskyrė 1969 m. rugsėjo mėnesį, tačiau negalėjo šios žinios pranešti viešai dėl sutartinių įsipareigojimų. Taigi, P. McCartney „pasitraukė į pogrindį“, tiksliau, į savo ūkį Škotijoje, kad galėtų ramiai leisti laiką su ką tik gimusia dukrele ir išvengtų žiniasklaidos dėmesio, užplūsiančio paaiškėjus naujienai apie grupės iširimą.
Nenuostabu, kad visi pradėjo spėlioti, kur jis pradingo ir ar tebėra gyvas. Galiausiai žurnalas „Life Magazine“ nusiuntė nekviestų reporterių į P. McCartney ūkį. Muzikantas tiesiog pašėlo dėl pažeisto privatumo ir juos išplūdo, apliejo vandeniu ir netgi buvo nufotografuotas užsimojantis kumščiu. Supratęs, kad gali pakenkti savo įvaizdžiui, P. McCartney nusiramino, sutiko duoti interviu ir netgi papozavo nuotraukoms, kurios atsidūrė lapkričio mėnesio numeryje.
Antrininkas
Teorijos „Paulas mirė“ šalininkams tarytum pagalys ratuose buvo tas faktas, kad P. McCartney kaip niekur nieko vaikštinėjo aplink, nekreipdamas dėmesio į gandus, jog yra nebegyvas. Bet gerbėjai rado paprastą paaiškinimą: „The Beatles“ pasamdė W. Campbellą, kad apsimestų P. McCartney (kanadietis muzikantas W. Campbellas laimėjo P. McCartney antrininkų konkursą). „Radio X“ nurodo, kad kai kuriose sąmokslo teorijos versijose užsimenama apie jam atliktas plastines operacijas, kad būtų panašesnis į garsųjį muzikantą, ir atkreipiamas dėmesys į keletą naujų randų ant P. McCartney veido, kurių nebuvo iki 1967-ųjų (iš tikrųjų jie atsirado po motociklo avarijos).
Charlesas Mansonas
Vienas tamsiausių teorijos „Paulas mirė“ epizodų – liūdnai pagarsėjusio kulto lyderio Charleso Mansono komentarai.
Kaip pastebėjo R. Gary Pattersonas, šia sąmokslo teorija įtikėjusiems žmonėms nedavė ramybės tai, kad „The Beatles“ niekada taip ir neprisipažino palikę užuominų apie tariamą P. McCartney mirtį, net kai gerbėjai viską išsiaiškino. Bet ir šiuo atveju buvo rastas įtikinamas paaiškinimas: „The Beatles“ tikriausiai bijojo prisipažinti savo dainose palikę slaptų žinučių, nes C. Mansonas tvirtino gavęs nurodymų ir net informacijos apie būsimą rasių karą ir apokalipsę iš garsiosios ketveriukės dainų. Neva prisipažinę jie taptų C. Mansono ir jo pakalikų įvykdytų nusikaltimų bendrininkais.
Žinoma, yra ir kur kas paprastesnis paaiškinimas (neskaitant versijos, kad P. McCartney nemirė ir kad „The Beatles“ nepaliko užuominų apie jo mirtį savo dainose): kadangi jie nusprendė nuslėpti P. McCartney mirtį, viešas prisipažinimas prilygtų viešųjų ryšių ir finansinei katastrofai.
Teorija niekaip nemiršta
Logiškai mąstant, tebesitęsiantis P. McCartney egzistavimas ir didžiulis produktyvumas (išsiskyrus „The Beatles“, jis išleido dešimtis albumų, tiek solinių, tiek su kitais muzikantais) turėjo seniai pribaigti šią teoriją, bet ji vis dar gyva. 2010 m. pasirodė dokumentinis filmas „Paul Really is Dead“, o 2020-aisiais „Image Comics“ išleido sąmokslo teorija paremtą komiksą „Paul is Dead“. 2018 m. kino filmų kūrėjas George’as Moore’as pristatė trumpą komediją apie keistąją gerbėjų teoriją.
Negana to, mokslininkai irgi niekaip nepasiduoda ir vis bando teoriją paneigti arba įrodyti. 2009 m. „Wired Italia“ paskelbė straipsnį, kuriame išsamiai aprašė teismo medicinos ekspertų, neva įrodžiusių, jog 1966 m. P. McCartney buvo pakeistas antrininku, tyrimą. Iš pradžių mokslininkai taip pat norėjo visiems laikams palaidoti šią teoriją, be labai nustebo, kai jų metodai iš tikrųjų ją patvirtino. Jie atliko P. McCartney veido nuotraukose ir vaizdo medžiagoje biometrinę analizę ir padarė išvadą, kad yra pokyčių ir neatitikimų, kurių negalima paaiškinti natūraliu senėjimu ir kitais veiksniais.
Pavyzdžiui, tyrimo autoriai pastebėjo, kad po 1967-ųjų pasikeitė P. McCartney žandikaulio išlinkis, taip pat pasikeitė jo veido šešėliai – galbūt plastinės chirurgijos operacijos rezultatas.
Gandas padidino albumų pardavimą
Nors nėra įrodymų, kad „The Beatles“ nariai buvo prisidėję prie gando „Paulas mirė“ sukūrimo ar platinimo, jie galėjo šią sąmokslo teoriją užgniaužti ar bent jau nuslopinti, tačiau to nepadarė. Viena iš tokio elgesio priežasčių gali būti albumų pardavimas.
Kaip pažymėjo rašytojas R. G. Pattersonas, 1969 m. „The Beatles“ išleistas albumas „Abbey Road“ nepaprastai išpopuliarėjo pasklidus sąmokslo teorijai: žmonės skubėjo įsigyti albumo kopiją ir ieškoti užuominų, o radijo stotys pradėjo vis dažniau groti grupės dainas, reaguodamos į visuomenės vaizduotę užvaldžiusį gandą. 1980 m. parduotų „Abbey Road“ kopijų skaičius pasiekė 10 mln. vienetų.
Anot Bobo Spitzo šis reiškinys padidino visų „The Beatles“ albumų populiarumą. Ankstesni darbai, pavyzdžiui, „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ ir „Magical Mystery Tour“, vėl sugrįžo į geriausiai parduodamų albumų topus dėl susidomėjimo gandu ir užuominomis.
Dar viena keista smulkmena
1977-aisiais sąmokslo teorija „Paulas mirė“ jau buvo visiems atsibodusi, tačiau nutiko dar vienas įdomus dalykas. 1976 m. rugpjūčio mėnesį grupė „Klaatu“ išleido albumą paslaptingu pavadinimu „3:47 EST“. Visų dėmesį patraukė tas faktas, kad apie grupę nebuvo jokių duomenų. Niekas nežinojo „Klaatu“ sudėties, iš kur ji atsirado, nieko. Albumas sulaukė keleto labai gerų atsiliepimų, tačiau didesnės žymės nepaliko, tikriausiai dėl reklamos ar informacijos stokos.
Kaip pranešė „The Washington Post“, maždaug po metų ši istorija pasuko netikėta linkme, kai pasirodė gandas, jog „Klaatu“ iš tikrųjų yra slapta atsikūrę, bet žiniasklaidos dėmesio išvengti bandantys „The Beatles“. Albumo „3:47 EST“ pardavimai šovė į viršų, o žmonės pradėjo analizuoti muziką, kuri iš tikrųjų savo skambesiu priminė bitlus (arba muzikantus, kuriems populiarieji britai padarė didžiulę įtaką).
Paskui situacija pasidarė dar keistesnė, kai gerbėjai prisiminė sąmokslo teoriją „Paulas mirė“ ir nusprendė, jog „3:47 EST“ yra „The Beatles“ albumas, įrašytas 1966-aisiais. Neva įrašo originalas pradingo ir kai vėl buvo rastas, grupė nusprendė jį išleisti mirusio Paulo atminimui pagerbti.
