Princas Philipas gimė ant virtuvės stalo savo šeimos namuose Graikijos Korfu saloje 1921 m. Birželio 10 d. Gimęs Graikijos ir Danijos princo Andrew bei Battenbergo princesės Alice penktuoju vaiku ir vieninteliu sūnumi, jis tapo Graikijos ir Danijos princu.
Philipo protėvių šaknys išsikerojusios po visą Europą. Tėvo giminės kilusios ir Danijos, Graikijos, Rusijos ir Prūsijos, tuo tarpu jo močiutė iš motinos pusės, Heseno princesė Viktorija, buvo karalienės Viktorijos anūkė, todėl princas ir karalienė Elizabeth II iš tiesų yra trečiosios eilės pusbroliai.
Philipo tėvai susitiko karalienės Viktorijos laidotuvėse, 1901 m.
Pirmus pusantrų savo gyvenimo metų jis gyveno su šeima dėdės karaliaus Konstantino I karališkuose rūmuose. Tačiau netrukus viskas pasikeitė.
Kai po karinio sukilimo iš Graikijos buvo ištremtas karalius Konstantinas I, Philipo šeima buvo priversta palikti šalį. Tuomet dėl politinių nesutarimų kilusio sukilimo metu princo tėvas, Graikijos kariuomenės generolas leitenantas, buvo apkaltintas valstybės išdavyste, nes prieštaravo tarp Graikijos ir Turkijos kilusiam karui 1919–1922 m.
Taigi, princo šeimai teko sprukti britų jūrų laivyno „HMS Calypson“ laivu, kuriame jis, tuomet dar mažas berniukas, buvo paguldytas nenaudojamoje vaisių dėžėje.
Princas kartu su šeima buvo išlaipinti Prancūzijoje ir apsigyveno name, Paryžiaus priemiestyje, kurį jiems užleido teta, Graikijos ir Danijos princesė George.
Visą likusią vaikystę Philipas neturėjo nuolatinių namų. Jo šeima, deja, iširo.
„Tiesiog taip atsitiko. Mūsų šeima iširo. Mano mama sirgo, seserys ištekėjo, o mano tėvas apsigyveno Prancūzijos pietuose. Tad turėjau su tuo susitaikyti“, – vienam biografui 2001 m. pasakojo princas Philipas.
Keturios vyresnės princo seserys ištekėjo už vokiečių. Na, o kita sesuo Cecile kartu su vyru ir dviem vaikais žuvo per lėktuvo katastrofą. Tuomet Filipui tebuvo 16 metų.
Būdamas aštuonerių, Philipas buvo išsiųstas į mokyklą Anglijos Surėjaus grafystėje. Ten apsistojęs trejiems metams, mokslus baigė internate Škotijoje.
Mokykloje jis buvo laikomas lyderiu. Jam puikiai sekėsi sportas ir fizinės jėgos reikalaujantys užsiėmimai. Jis buvo mokyklos žolės riedulio ir kriketo komandų kapitonas.
Išsilavinimo princas Philipas siekė ne tik Anglijoje ir Škotijoje, bet ir Prancūzijoje bei Vokietijoje.
Bendrauti su būsima savo žmona Elžbieta Philipas pradėjo kai šiai buvo vos trylika. Pirmą kartą jie susitiko 1934 metais.
1951 m. liepą Edinburgo hercogas nutraukė aktyvią tarnybą kariniame jūrų laivyne dėl išaugusių princesės Elžbietos karališkųjų pareigų.
1953 m. sausio 15 d. jis buvo paaukštintas iki laivyno admirolo. Kiti jo tarnybiniai paskyrimai - feldmaršalas ir Karališkųjų karinių oro pajėgų maršalas.
Princas Philipas daugumai žmonių žinomas kaip Jo Karališkoji Prakilnybė Edinburgo hercogas, bet jis turėjo dar du titulus: Merioneto grafas ir Grinvičo baronas. Visus tris titulus 1947 m. hercogui suteikė karalius Jurgis VI.
Edinburgo hercogas nebuvo karūnuotas ar įšventintas per karalienės karūnavimo ceremoniją 1953 metais. Jis buvo pirmasis pasaulietis, išreiškęs pagarbą karalienei, atsiklaupdamas priešais ją ir tik po to pabučiuodamas ją į kairį skruostą. Po jo savo pagarbą karalienei išreiškė ir kiti rūmų perai.
Edinburgo hercogas yra daug parašęs apie aplinkosaugą, technologijas, jodinėjimą ir gyvūnus.
Hercogas buvo Valstybės patarėjų tarybos narys, tačiau jis neatliko jokio konstitucinio vaidmens. Princas Filipas taip pat buvo ir Lordų rūmų narys, bet dėl ypatingų ryšių su karaliene, kuri yra politiškai neutrali, nėra ten sakęs kalbos.
Edinburgo hercogas buvo vienas iš nedaugelio valdančių karalienių sutuoktinių Didžiosios Britanijos istorijoje. Viljamas III valdė kartu su Meri II, nors ji, būdama Džeimso II dukra, buvo arčiau sosto, nei jis. Karalienės Anos vyras nebuvo tituluojamas karaliumi, jis liko Danijos princu Jurgiu. 1857 m. karalienė Viktorija princui Albertui suteikė kronprinco titulą.
Hercogas mėgo tapyti aliejiniais dažais. Jo Karališkoji Prakilnybė šį pomėgį vadino „patraukliu iššūkiu, kuriam neturi pakankamai laiko“.
Edinburgo hercogas pirmasis iš karališkosios šeimos narių davė interviu per televiziją. 1961 m. gegužę princas Philipas atsakė į Ričardo Dimblbi klausimus, susijusius su Londono „City & Guilds“ organizacija, kurios prezidentu Jo Karališkoji Prakilnybė buvo nuo 1951 metų.
Edinburgo hercogas buvo kelių universitetų garbės rektorius: Kembridžo (nuo 1976 m.), Edinburgo (nuo 1952 m.), Salfordo (1967–1991 m.), Velso (1948–1976 m.).
Princas Philipas buvo surinkęs gana didelę šiuolaikinių paveikslų kolekciją. Tarp jų nemažai australietiškų paveikslų, apie 150 šiuolaikinių škotų paveikslų, nupirktų Holirudo rūmams, paukščių ir laukinės gamtos paveikslų ir specialiai užsakytų Vindzorų ir Vokietijos pilių paveikslų.
Edinburgo hercogas – patyręs oratorius. Jo Karališkoji Prakilnybė yra pasakęs apie 5 tūkst. kalbų – per 53 metus vidutiniškai po aštuonias kas mėnesį. Pasak hercogo, ne visos jos buvo sklandžios: „Sakant kalbą gali pasitaikyti įvairių netikėtumų. Mikrofonai tampa vis patikimesni, bet vis tiek gali iškrėsti įvairių pokštų. Versti lapą pučiant stipriam vėjui, mūvint pirštines ir laikant kardą – taip pat gali būti nemenkas nuotykis. Laimei, man nereikia akinių skaitymui.“
Viena iš neįprastesnių princo Philipo kolekcijų – šiuolaikinių karikatūrų rinkinys. Kai kuriose jų vaizduojami karališkosios šeimos nariai. Jos kabo Bakingamo rūmuose, Vindzorų pilyje, Sandringeme ir Balmorale.
Hercogas tęsė karališkosios šeimos tradiciją, kuri atsirado XVIII amžiuje. Ir Jurgis III, ir Jurgis IV kolekcionavo karikatūras, jos dabar saugomos Kongreso bibliotekoje, Vašingtone.
1976 m. buvo sukurta Edinburgo hercogo vaškinė figūra, ji saugoma Madam Tiuso muziejuje, Londone.
Anapilin monarchas iškeliavo 99-erių, likus vos dviem mėnesiams iki jo 100-ojo gimtadienio.
