Kai princesei Margaret buvo šešeri, ji sužinojo, kad jos tėvas tapo karaliumi, o vyresnioji sesuo Elžbieta vieną dieną taps karaliene. Tada savo auklei ji pareiškė: „Dabar aš – niekas.“ Antrąją dukterį karališkoje šeimoje šis pojūtis lydėjo visą gyvenimą iki pat mirties 2002 m.

Karalienės Elžbietos II ir Margaret santykiai, panašiai kaip dabartiniai princų Williamo ir Harry, buvo sudėtingi. Keista, kad šį aspektą ignoravo birtų karališkosios šeimos biografai.

Viena vertus, seserys buvo be galo artimos (iki Elžbietos paauglystės jos vilkėdavo vienodas sukneles), kita vertus, jų santykius dažnai persmelkdavo didžiulė įtampa.

1937 m. matuojantis sukneles prieš tėvo karūnavimo ceremoniją, Margaret ėmė aikštytis, pamačiusi, kad Elžbietos suknelės šleifas ilgesnis nei jos. Motina šaltai paaiškino – taip yra todėl, kad jos sesuo vyresnė. Tokios nuoskaudos ir apmaudo akimirkų vėliau nuolat kartojosi Margaret gyvenime.

Karalius Jurgis VI, karalienė Elžbieta, princesės Elžbieta ir Margaret
Foto: Scanpix

Auklės Marion Crawford teigimu, kai 18-os sulaukusiai Elžbietai 1945 m. tėvai leido dalyvauti britų kariuomenės moterų padalinio (Auxiliary Territorial Service) veikloje, tuometinė 14-metė Margaret baisiai pavydėjo. Anot auklės, ji visada pykdavo, jei Lilibet (šiuo mažybiniu vardu artimieji vadina karalienę) kažką darydavo be jos.

Elžbieta tada pasakė auklei: „Margaret visada nori to, kas mano.“

Paminėtina, kad Vindzoro rūmų kartas visada dengė savotiškas šešėlis. Gerieji ir nepaklusnieji karališkosios šeimos atstovai. Maištingieji ekstravertai prieš jautriuosius intravertus. Williamas – paklusnusis, Harry – laukinis vaikas. Diana – santūrioji, Fergie – rėksmingoji. Saulė ir Mėnulis. Dažnai šie stereotipai ne mažiau slepia, ne atskleidžia.

Karalienė ir jos sesuo Margaret – ne išimtis. Kartą Margaret sakė vienai draugei: „Kai yra dvi seserys, o viena iš jų – karalienė, privalanti būti doros ir viso ko gero šaltiniu, antrajai lieka pagiežingosios, blogosios sesers rolė.“

Margaret greitai prilipo išsišokėlės etiketė, tiesa, tai jos nė trupinėlio nejaudino. Ji netgi yra pareiškusi: „Nepaklusti man teikia džiaugsmą.“

Margaret nė karto neparodė, kad norėtų susikeisti su seserimi vietomis. Kai sužinojo, kad Elžbieta taps karaliene, ji mestelėjo būsimai valdovei: „Vargšelė.“

Margaret piktinosi karališkųjų asmenų gyvenimo taisyklėmis, Elžbieta pareigingai jų laikėsi. Seserys konfliktuodavo dėl smulkmenų ir dėl svarbių dalykų, kita vertus, jos stipriai viena kitą mylėjo.

Abiem teko nešti savo naštą. Elžbieta nuo vaikystės žinojo, kad turės atitikti šeimos ir visuomenės lūkesčius. Margaret nuolat kentė pažeminimą, kad yra antroje vietoje.

„Sunday“ laikraščio publikacijose po mergaičių tėvo karaliaus Jurgio VI karūnavimo 1936 m. dažnai buvo minima būsimoji sosto paveldėtoja princesė Elžbieta. O Margaret pasirodydavo tik bendrose šeimos nuotraukose.

Ryte prieš karūnavimo ceremoniją mergaitės vyko karieta į Vestminsterio abatiją. Margaret sėdynė buvo pakelta, kad visi galėtų ją matyti, tačiau žmonėms buvo įdomi tik būsima karalienė.
Šeima apsigyveno Bakingamo rūmuose ir jaunosios princesės, pasak jų auklės, buvo stiklo siena atskirtos nuo pasaulio. Jos leisdavo laiką kartu, dažnai žiūrėdavo pro langą į apačioje vaikštančius žmones.

Elžbieta turėjo privilegijų, lyginant su Margaret. Pirmąją atvykstantis iš Itono koledžo mokytojas mokė istorijos, konstitucijos. O antroji mokėsi šokti, siūti, megzti ir piešti. Mergaitės nelankė mokyklos.

Princesė Margaret ir karalienė Elžbieta II
Foto: Scanpix

Pasak britų karališkosios šeimos istoriko Hugo Vickerso, Margaret vėliau apgailestavo dėl išsilavinimo spragų, „kaltino dėl to motiną, vargu, ar kada jai už tai atleido“.

Margaret pavydėjo seseriai gerokai šiltesnių santykių su tėvu. Karališkosios šeimos fotografė Lisa Sheridan prisimena, kad karalius Jurgis su dukterimi Elžbieta dažnai apsikabindavo, turėjo savų juokų, tarp jų buvo justi išskirtinis bendrumas.

Norėdama gauti dėmesio, Margaret aikštydavosi. Ji užaugo neįpratusi girdėti žodžio „ne“, jai retai priekaištaudavo už netinkamus poelgius. Tiesą sakant, nevaržomas jos būdas dažnai prajuokindavo tėvus.

Elžbieta turėjo įgimtą suvokimą, kad yra teisinga, o kas ne, ją dažnai trikdydavo įžūlus Margaret elgesys. „Mamyte, pasakyk, kad ji liautųsi“, – prašydavo ji motinos.

1947 m. Margaret su tėvais ir seserimi išvyko į pustrečio mėnesio trukmės kelionę po Pietų Afriką. Savaime suprantama, kad būsimoji karalienė Elžbieta buvo visuotinio dėmesio centre. Pasak rūmų tarnautojo Peterio Townsendo, kuris vėliau tapo Margaret meilužiu, jos vaidmuo buvo gana nedėkingas.

Sulaukusi 16 metų, Margaret suprato – jei nori ryškaus, įdomaus gyvenimo, reikia jo ieškoti už Britanijos ribų.

Gana greitai Elžbieta susižadėjo su dailiu karinio jūrų laivyno karininku Philipu Mountbatten, o Margaret vėl pajuto pavydo pliūpsnį. Vyresnioji sesuo turėjo išskirtinį tėvo dėmesį, o dabar – dar ir mylimąjį. Sesuo turėjo savo freiliną, savo kambarį, apstatytą minkštais baldais ir antikiniais meno kūriniais. Tai stipriai pakeitė jų santykius, neabejotinai Margaret suprato – nors ji ir talentingesnė, sumanesnė už seserį, visada turės tenkintis antrojo plano vaidmeniu.

Pasak draugų, Margaret, tegu ir trumpai, jautėsi tinkama asmenybe būti monarche. Bičiulė Alathea Fitzalan Howard rašė savo dienoraštyje: „Margaret kur kas labiau norėčiau matyti būsima karaliene.“

1947 m. lapkritį įvyko Elžbietos vestuvės. Nepaisant pavydo, nepasitenkinimo, Margaret jos trūko. Pasibaigus šventinėms ceremonijoms, ji yra sakiusi auklei: „Neįsivaizduoju, kaip be jos gyvensiu.“
Neliko jos draugės, žaidimų bičiulės, kompanionės ir patarėjos. Baigėsi vienas gyvenimo etapas.
1960 m. Margaret ištekėjo už mylimojo – charizmatiško aukštuomenės fotografo Antony Armstrongo-Joneso vėliau tapusio lordu Snowdonu. Jų sutuoktuvių ceremoniją per televiziją stebėjo apie 20 mln. žiūrovų.

Princesė Margaret ir Antony Armstrongas-Jonesas
Foto: Scanpix

Margaret ir Tony tapo tikra hipių pora, neturinčiomis lygių septintojo dešimtmečio asmenybėmis ir įrodymu, kad monarchija gali būti tiek tradicinė, tiek moderni.

Žavūs, aktyvūs ir prašmatnūs jie važinėdavo po Londoną motociklu. Ši pora įnešė gyvybingumo į tai, ką princas Philipas yra pavadinęs „firma“.

Margaret gavo vestuvinę dovaną iš buvusio mylimojo Colino Tennanto – žemės sklypą privačioje Karibų saloje Miustike. Ten jaunavedžiai pasistatė namą, į kurį kelias savaites per metus pabėgdavo nuo suvaržyto gyvenimo Britanijoje. Margaret džiaugėsi santuoka, pagerėjo santykiai su seserimi – jos dažnai susiskambindavo ir susitikdavo.

Po kelerių metų viskas pasikeitė, ėmė reikštis didžiulio krūvio psichinei Margaret sveikatai padariniai, tai pakenkė seserų tarpusavio supratimui.

Pirmą kartą problema išryškėjo po tėvo mirties 1952 m. Margaret negalėjo valgyti, miegoti, gėrė raminamuosius, kad kaip nors susitaikytų su netektimi. Vienas žurnalistas rašė, kad jai keturias dienas davė migdomųjų vaistų, kad nuramintų nervus.

Septinto dešimtmečio viduryje prasidėjo santuokos problemos ir Margaret psichinė būklė suprastėjo.

1966 m. per Kalėdas draugai pastebėjo, kad ji be saiko rūko ir geria. Ji dažnai skambindavo jiems naktimis.

„Ji paskambindavo pirmą ar antrą nakties, – prisimena viena draugė. – Apsirengi ir važiuoji pas ją, randi verkiančią, šalia – tuščias viskio butelis.“

1967-ųjų išvakarėse Margaret paguldė į Karaliaus Edwardo VII ligoninę Londone. Sklandė gandai, kad princesė užgėrė vaistų.

Savaitgalį prieš tai Margaret paskambino draugui, kuris buvo surengęs vakarėlį, ir pagrasino – jeigu jis tuoj pat neatvažiuos, ji iššoks pro miegamojo langą. Draugas paskambino karalienei Elžbietai į Sandringamo rūmus, o ji atsakė: „Nesijaudink, jos miegamasis – pirmame aukšte.“

Karalienės požiūris sutapo su jų motinos ir visos karališkosios šeimos nuomone.

Jie gyveno pasaulyje, kur su liga buvo kovojama ilgais pasivaikščiojimais, o psichikos sutrikimai apskritai ignoruojami. Kitoje kartoje princesė Diana susidūrė su panašiu abejingumu, kai susidūrė su valgymo sutrikimu – bulimija.

Dar vėliau Meghan Markle dramatiškai apkaltino britų karališkąją šeimą abejingumu, kai ją kamavo mintys apie savižudybę, ir tariamu rasizmu.

1971-aisiais pasklido žinia apie A. Armstrongo-Joneso romaną su savo modeliu aristokrate Jacqueline Rufus Isaacs, nuo tada Margaret santykiai su sutuoktiniu virto atviru karu.
Margaret buvo tiek palūžusi, kad verkė savo vairuotojui Larkinui, kuriam įprastai nė žodžio neištardavo, ant peties.

Draugas C. Tennantas, vėliau tapęs lordu Glenconneriu, yra sakęs: „Pripažinkime, kad princesė Margaret buvo linkusi į depresiją, o karališkoje šeimoje tau neleidžiama būtu linkusiam į depresiją. Jos rate šis žodis neminimas.“

Kitas draugas sakė: „Toje šeimoje niekam negalima sirgti. Vis tik supratingumo trūkumas dar labiau slegia princesę.“

Nepaisant visko, Margaret pavydo protrūkių nesumažėjo.

Ministras pirmininkas Haroldas Macmillanas nustebo, kai, jam bendraujant su karaliene, įsiveržė Margaret ir sušuko: „Niekas su tavim nekalbėtų, jei nebūtum karalienė.“ Tada apsisuko ir išėjo. Sukrėstam ministrui pirmininkui teko būti šeimos narių dramos liudytoju.

Tiesa, Elžbieta dažniausiai atleisdavo seseriai, į jos grubų elgesį reaguodavo su jai būdingu stoiškumu. Jis visada jautėsi atsakinga už Margaret, laikui bėgant jos pozicija nepasikeitė.

Margaret penktojo dešimtmečio ir įžengus į šeštąjį laikotarpiu, karališkųjų seserų santykiai buvo prasčiausi, iš esmės dėl audringo Margaret asmeninio gyvenimo ir šokiruojamų poelgių.

Namuose Miustike klestėjo ekstravagantiškas, triukšmingas gyvenimas. Skandalingo jos elgesio apogėjus buvo 8 metus trukęs romanas su 17 metų jaunesniu sodininku, rašytoju Roddy Llewellynu. Vienu metu šis vyriškis neištvėrė įtampos – jį ištiko nervų priepuolis. Margaret tai stipriai sukrėtė, ji negalėjo užmigti, suvartojo per daug raminamųjų, todėl teko atšaukti tuometinius suplanuotus įsipareigojimus.

Princesė Margaret ir Roddy Llewellyn
Foto: Scanpix

1974 m. lapkričio 15 d. pranešė, kad ji stipriai peršalo. Tiesa, sklandė gandai, kad ji bandė nusižudyti. Margaret užsidarė miegamajame ir nė už ką nesutiko išeiti. Draugės budėjo prie jos pakaitomis dieną ir naktį, kol išvargusios galiausiai paskambino Elžbietai.

Karalienė, įprastai neempatiška sergantiems žmonėms, atidėjo darbus ir atvyko į Kensingtono rūmus aplankyti sesers.

Jos kartu praleido savaitgalį Vindzoro rūmuose, tada Elžbieta galiausiai sužinojo, kas vyksta. Ji tiesiogiai nesikišdavo į Margaret dramas, vildamasi, kad jos savaime išsispręs, vis tik šį kartą ji davė patarimą, kurio Margaret galbūt būtų nepriėmusi iš draugių.

Tolimesnis posūkis santuokinėje dramoje suglumino net stoišką Margaret seserį. 1975 m., pasveikęs R. Llewellynas prisijungė prie ūkyje Surrendellyje įsikūrusios jo aristokratų ir menininkų bičiulių bendruomenės. Margaret panoro joje apsilankyti. Ji atvyko „Rolls-Royce“, sėdėjo prie laužo su visais, dainavo, nepaleisdama iš rankų cigaretės ir gurkšnodama gėrimus, galiausiai liko nakvoti. Ši žinia sumirgėjo viso pasaulio laikraščių pirmuosiuose puslapiuose ir sukėlė paniką Bakingamo rūmuose.

Surrendellio ūkis tapo vieta laisvosios meilės šalininkams ir marihuanos mėgėjams. Bet jo dienos buvo suskaičiuotos, kai policija rado ūkyje didelį lauką kanapių.

Karalienė užjautė Margaret dėl santuokinių sunkumų, tačiau negalėjo atleisti jos apsilankymų aristokratiškų hipių kolonijoje ar santykių su neaiškios kilmės asmeniu.

„Ką darysime su chaotišku mano sesers gyvenimu“, – paklausė Elžbieta savo asmeninio sekretoriaus lordo Charteriso.

Blogiausia laukė ateityje.

1976 m. vasario 1 d. laikraštis „Sunday“ išpublikavo nuotraukų, kuriose tuo metu vis dar ištekėjusi Margaret su R. Llewellynu sėdi bare Miustike. Jis – su maudymosi kelnaitėmis, ji – su ištisu maudymosi kostiumėliu.

Įpykusi karalienė paskambino seseriai: „Kaip galėjai šitaip pasielgti su manim, su monarchija? Kaip galėjai šitaip kvailai pasielgti?“

Po šito karališkosios šeimos patarėjai ir politikai netgi svarstė, ar nevertėtų išbraukti Margaet iš vadinamojo Civilinio sąrašo (angl. Civil List) ir leisti jai gyventi privatų gyvenimą.

Vieno laikraščio žurnalisto teigimu, karalienė šiam pasiūlymui karštai priešinosi ir akcentavo, kiek daug jos sesuo yra nuveikusi, palaikydama ją ir monarchiją. Viskas liko, kaip buvę. Tiesa, karalienė uždraudė R. Llewellynui lankytis visuose jos namuose – tiek iki, tiek po Snowdonų skyrybų; pirmųjų britų karališkoje per 400 metų.

Turbūt pirmą kartą gyvenime seserys atvirai nekonfliktavo, daugelis svarstė, kiek truks ši neįprasta padėtis.

1981 Roddy paskelbė apie sužadėtuves. 51 m. Margaret buvo sukrėsta. Tiesa, nors neteko meilužio ir draugo, ji atgavo sesers palankumą. Nuo tada ji visą energiją skyrė remti karalienei. Ji suvokė, kad visada liks šešėlyje ir pripažino aukštesnį vyresniosios sesers statusą. Tuo metu Margaret yra pasakiusi: „Vis dar atlieku antrosios rolę po šitiekos metų. Turbūt iki mirties būsiu antroje vietoje.“

Princesė Diana, princesė Margaret, karalienė Elžbieta II
Foto: Vida Press

2002 m. princesė Margaret mirė, būdama 71-erių. Karalienė skaudžiai išgyveno sesers netektį. Kai karstą užkėlė ant katafalko, ji viena ranka šluostėsi ašaras, kita prilaikė Margaret dukterį Sarah Chatto.

Mirus Margaret, baigėsi sudėtinga seserų santykių saga, perpinta meilės viena kitai ir pareigos. Viena puoselėjo tradicinį aristokratišką gyvenimą, kita mėgo šėlti su garsenybėmis, menininkais ir bohemos atstovais.

Nepaisant jų gyvenimų skirtumų, abi buvo lydimos giliai įsišaknijusios, pastovios vienatvės. Seseris nuolat supo daugybė žmonių, tačiau jos išliko ištikimos viena kitais. Nors buvo visuotinio dėmesio centre, abi nepasidžiaugė įprastais santykiais.

1930 m. spalį sesers krikštynų metu Elžbieta susižavėjusi žvelgė į sesers akis ir sušnibždėjo: „Vadinsiu ja pumpurėliu. Ji juk dar ne rožė.“

Daugeliu požiūriu Margaret išliko pumpuru – neatskleidė savo potencialo, nesužydėjo, o jos sesuo tapo karališkąja rože. Pumpuras ir rožė – abi užaugusios ant tos pačios šakos.