Knygos skyriuje „Įprasti įtariamieji“ aktorius rašo, kad praėjus daugeliui metų po incidento jis pats nusprendė paskambinti kunigui, norėdamas išsakyti apmaudą dėl didžiulę psichologinę traumą palikusių įvykių. Tačiau kunigas jo neprisiminė arba apsimetė, jog neprisimena.

„Paskutines pokalbio sekundes norėjau pavadinti jį (necenzūrinis žodis) ir pasakyti – nors netikiu pragaru, tikiuosi, jis tiki, nes noriu, kad jis bijotų ir amžinai ten degtų. Vis tik nieko nepasakiau. Dalis manęs nenorėjo skaudinti seno žmogaus maloniu balsu, gyvenančio senelių globos namuose, kuris galimai neprisimena nei manęs, nei to, ką padarė.“

Aktorius rašo, kad skaudūs prisiminimai ilgai išbuvo jo pasąmonėje.

„Labai ilgai kaltinau save. Jaučiau gėdą ir kaltę, kad padariau kažką negero“, – rašė jis.

Neseniai G. Byrne sakė „The New York Times“, kad po to skambučio praėjus keleriems metams, kunigas mirė, o aktorius padarė išvadą apie tai, kaip kartais gyvenime klostosi įvairūs įvykiai: „Mėgstame galvoti, kad egzistuoja tokių dalykų sprendimai, kad taip įveikiamos traumos. „Aš įvardinu. Aš su tuo susitvarkau. Gyvenu toliau.“ Bet ne visada taip būna. Supratau, kad kartais sprendimo nebūna.“

Lapkritį duotame interviu leidiniui „The Guardian“ airių aktorius kritikavo popiežių Pranciškų, kad „absoliučiai nieko nedaroma, siekiant sustabdyti realią seksualinę prievartą prieš vaikus, moterų vaidmens, skyrybų ar kontracepcijos klausimais“. G. Byrne pabrėžė, kad visa tai kelia jam pyktį.