A. Abdulovas pagrįstai laikomas vienu iš talentingiausių tarp savos kartos aktorių. Jis išgarsėjo dar būdamas 25-eriu – po vaikino-lokio vaidmens kino juostoje „Paprastas stebuklas“ („Obyknovenoje čudo“). Genialus aktorius be vargo dorojosi tiek su komedijos, tiek su dramos žanru. Visgi labiausiai vykę jo įkūnyti herojai – romantiškų meilės istorijų veikėjai.

Prieš 13 metų nutrūkęs sovietmečio sekso simboliu tituluojamos žvaigždės gyvenimas sukrėtė tiek jo artimuosius, tiek milžiniškas gerbėjų minias. Tai ką gi vis dėlto suspėjo ir ko, deja, jau ne, garsusis publikos numylėtinis?

Sėkminga profesinio kelio pradžia

Gimė būsimas artistas teatralų šeimoje, todėl nekeista, kad į sceną pirmą kartą įžengė būdamas vos penkerių, kai dalyvavo tėvo režisuotame spektaklyje. Vis dėlto apie aktoriaus karjerą mažasis Aleksandras nesvajojo, jį daug labiau viliojo sportas ir muzika.

Prie „Lenkom“ teatro trupės A. Abdulovas prisijungė tik tada, kai jo asmenybė patraukė Marko Zacharovo dėmesį. 1975 metais pastarasis pakvietė pradedantįjį aktorių išmėginti savo jėgas teatro kolektyve. Neilgai trukus A. Abdulovą jau buvo galima išvysti kone kiekviename svarbesniame pastatyme.

Visgi plačioji publika su A. Abdulovu susipažino tik 1978 metais, po to, kai jis suvaidino vieną pagrindinių personažų pasakoje „Paprastas stebuklas“. Moterys kone iš proto kraustėsi dėl patrauklaus ir talentingo jauno aktoriaus.

Po metų nepaneigiamais A. Abdulovo sėkmės garantais tapo vaidmenys filmuose „Tas pats Miunchauzenas“ („Tot samyj Miunchauzen“) ir „Su mylimaisiais nesiskirkite“ („S liubymimi ne rastavaites“). 1982 metais išėjo filmas „Burtininkas“ („Čarodej“), o netrukus A. Abdulovas suvaidino vieną iš potencialių aktorės Irinos Muravjovos įkūnytos veikėjos sužadėtinių filme „Pati žaviausia ir patraukliausia“ („Samaja obajatelnaja i privlekatelnaja“).

Darbo tempo A. Abdulovas nemažino ir paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai daugelis jo kolegų nutarė atsisveikinti su profesija. Gerbėjus aktorius ir toliau žavėjo savo gebėjimu išsirinkti ryškius, įsimintinus amplua. Pavyzdžiui, 2001 metais jis įsikūnijo į nusikalstamo pasaulio autoritetą Lavrą seriale „Next“. Dėl didžiulės projektą lydėjusios sėkmės jis buvo pratęstas dar dviem sezonams.

Viename paskutiniųjų savo interviu, transliuotų Rusijos televizijos Pirmuoju kanalu, A. Abdulovas gana lakoniškai paaiškino savo kūrybinio aktyvumo priežastis.

„Gyvenimas trumpas. Tik Dievas pajėgus nuspręsti, kiek laiko teks gyventi, bet tik mes nusprendžiame, koks bus tasai gyvenimas. Turiu begalę planų. 2008-ųjų vasario pabaigoje norėčiau vaidinti naujame Marko Zacharovo spektaklyje. Jis ruošia labai gerą pastatymą ir man numatytas vaidmuo, tikiuosi, labai geras“, – kalbėjo A. Abdulovas likus kelioms savaitėms iki mirties.

Per neįtikėtinai produktyvią karjerą A. Abdulovas sukūrė beveik šimtą vaidmenų kine. Jis aktyviai dalyvavo teatro veikloje, be to, sukūrė tris režisūrinius darbus. Filmas „Pralaimėtojas“ („Luzer“) tapo vienu paskutiniųjų A. Abdulovo karjeroje. Aktorius buvo ir filmo režisierius, ir pagrindinio vaidmens atlikėjas.

Meilės peripetijos

A. Abdulovui buvo klijuojama lovelaso etiketė. Jis iš tiesų turėjo begalę gerbėjų, su kuriomis kartais užmegzdavo keistai besiklostančius romanus. Vis dėlto apie savo nuotykius meilės fronte aktorius kalbėdavo vangiai.

Pačioje karjeros pradžioje A. Abdulovas bičiuliavosi su šokėja Tatjana Leibel. Net keletą mėnesių du žmones siejo neįtikėtinai aistringas ryšys. Vis dėlto netrukus A. Abdulovas pamilo Iriną Alfiorovą.
Du aktoriai kartu nusifilmavo filme „Su mylimaisiais nesiskirkite“. Ekrane regima emocijų audra ganėtinai greitai persikėlė į realybę. Kino žvaigždžių nesustabdė net tai, kad I. Alfionova tuo metu jau laukėsi. Taigi, ji ir A. Abdulovas susituokė. Gimusią mažylę Kseniją A. Abdulovas auklėjo kaip savo vaiką.

Itin populiarūs aktoriai kartu pragyveno net 14 metų. Per visą šį laikotarpį jie buvo laikomi viena ryškiausių kino aktorių porų. 1993 metais jų santuoka, deja, iširo. Anot gandų, kurie taip ir nebuvo patvirtinti, skyrybos įvyko dėl nuolatinių A. Abdulovo nuklydimų į kairę. Nepaisant skyrybų, jo santykiai su įdukra Ksenija išliko kuo puikiausi.

Romantiškus jausmus ekrano žvaigždė puoselėjo balerinai Galinai Lobanovai. Vis dėlto tikroji laimė A. Abdulovą aplankė tik 2004 metais, kai jis sutiko būsimą savo žmoną Juliją.

Romanui anaiptol nestigo aistros ir jau 2006 metais pora oficialiai tapo vyru ir žmona. Tada, kai buvo pranešta kraupi diagnozė, Julija buvo šalia A. Abdulovo. Žmona palaikė sutuoktinį iki paskutinių jo gyvenimo minučių. Kai aktorius paliko šį pasaulį, moteriai prireikė ne vienų metų, kad susitaikytų su skaudžia netektimi.

Ne viename interviu A. Abdulovas yra prisipažinęs esąs laimingas su savo išrinktąja.

„Dabar labiausiai norisi gyventi. Matyti, kaip auga vaikas, būti šalia mylimos moters, žinoti, kad mama sveika ir laiminga“, – vardijo A. Abdulovas.

Vėlyvos tėvystės suteikta laimė

Iki 2007 metų savų vaikų aktorius neturėjo. Kaip tik todėl dukters Jevgenijos gimimas tapo A. Abdulovui išskirtiniu įvykiu. Mergaitė gimė kovo 21 dieną, bet aktorius ganėtinai ilgai vengė kalbėti šia tema viešai.

Atrodė, kad laimė tęsis amžinai. Deja, 2007-ųjų rugpjūtį aktorių teko skubiai operuoti dėl problemų kėlusios opos. Atliekant tyrimus buvo nustatyta ir širdies veiklos sutrikimų. Rugsėjo pradžioje A. Abdulovui buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Gydytojai priėjo prie išvados, kad liga išplito dėl ydingos priklausomybės nuo rūkalų.

Aktorius nenorėjo tikėti, kad yra pasmerktas. A. Abdulovas norėjo matyti, kaip auga jo vaikas, svajojo sukurti dar begalę vaidmenų. Kaip tik todėl jis ėmė intensyviai gydytis. Vėliau aktorius pripažino, kad dėl ligos į jį nukreiptas visuomenės dėmesys gerokai išaugo.

„Ko tik nebuvo rašoma! Pavyzdžiui, kad gydžiausi Tibete, nors šito ir nebuvo. Svajoju nuvykti į Tibeto kalnus, nors žygiai pėsčiomis manęs netraukia. Taip pat buvo kalbėta, kad man padeda kažkoks kerėtojas, nors taip tikrai nėra. Taip pat buvo spausdinami vaistų, kuriuos neva vartoju, sąrašai. Tokį dalyką aš apskritai laikau neleistinu. O kas jei žmonės ims galvoti, kad jei A. Abdulovui kažkas padėjo, vadinasi, padės bet kam? O jeigu pasekmės bus tragiškos? Ne, taip elgtis negalima“, – kategoriškai pareiškė A. Abdulovas.

A. Abdulovo savijauta tolydžio prastėjo, bet jis ir toliau gydėsi, dažnai matėsi su draugais, o visą laisvą laiką leido su mylima moterimi ir dukterimi. 2008 m. sausio 3 d. daugelio dievintas aktorius mirė. Jo žmona Julija šį faktą priėmė kaip skaudų smūgį. Visas savo jėgas moteris nukreipė į dukterį – taip stengėsi išsivaduoti nuo liūdnų minčių.

Dabar A. Abdulovo dukrai 11 metų. Jos motina tik retkarčiais paviešina vieną kitą mergaitės nuotrauką, kaipmat įaudrinančią aktoriaus gerbėjų emocijas. Daugelis tvirtina, kad Jevgenija neįtikėtinai panaši į garsųjį tėvą.

Ne per seniausiai ėmė sklisti kalbos, kad A. Abdylovas galėjo turėti ir sūnų, kuris dabar turėtų būti jau suaugęs. Šią mintį pasėjo aktoriaus draugas Georgijus Martirosjanas. Kad ir kaip būtų, našle likusi A. Abdulovo žmona ničnieko nežino apie menamą įpėdinį.

„Georgijus Martirosjanas visiems pasakoja, neva Saša [Abdulovas] dar studentavimo metais susilaukė kūdikio. Aš neturiu nieko prieš. Jei paaiškėtų, kad yra sūnus, labai puiku. Mano vaikui patiktų turėti brolių arba seserų. Jevgenija su visais bendrauja kaip su artimaisiais. Dukra – atviras, geras, komunikabilus žmogus. Pavyzdžiui, aš palaikau puikius santykius su vyresniąja Sašos dukterimi Ksiuša Alfiorova. Jei paaiškėtų, kad yra daugiau vaikų, labai puiku“, – pareiškė Julija.

Per pokalbį su leidiniu „Komsomolskaja pravda“ A. Abdulovo našlė prisipažino, kad kiekvienais metais sausio 3 dieną kartu su aktoriaus draugais aplanko vyro kapą. Tada visa kompanija paprastai patraukia į restoraną ir, susėdę prie stalų, dalijasi prisiminimais.