R. Hayworth buvo nuostabi šokėja ir publikos linksmintoja, pasirodymų metu ji tiesiog švytėdavo, informuoja vanityfair.com.
„Žingsnelius ji išmokdavo greičiau, nei bet kuri kita mano pažinota šokėja, – sakė jos kolega Fredas Astaire’as. – Prieš priešpiečius parodydavau jai numerį, o iš karto po priešpiečių Rita jį atlikdavo tobulai. Tikriausiai valgydama mintyse mokydavosi judesių.“
Visgi po pasirodymo ji tiesiog „atsisėsdavo ant savo kėdės ir nebendraudavo“, atsiminė kitas šokėjas Jamesas Cagney. Galbūt taip pro iškilią asmenybę prasisunkdavo vaikystės trauma.
R. Hayworth prie altoriaus žengė iš viso penkis kartus ir buvo užmezgusi romaną su Howardu Hughesu, Victoru Mature’u, Davidu Nivenu bei Kirku Douglasu. Deja, bet šie romantiški santykiai laimės jai neatnešė.
„Vyrai gulasi į lovą su Gilda, bet prabunda su manimi“, – kartą skambiai pareiškė aktorė. „Giliai jos viduje pajutau kažką, ko negalėjau ištverti. Vienatvę, skausmą, kažką, kas tempė mane žemyn, – nutrūkus jųdviejų draugystei prisipažino K. Douglasas. – Privalėjau pasišalinti.“
Bet R. Hayworth negalėjo pabėgti nuo savo praeities ar problemų, nors ir bandė.
„Juk matote, kokia ji buvo, – B. Leaming sakė šokėjos antrasis vyras Orsonas Wellesas. – Visas jos gyvenimas – skausmas.“
Vargšė mergaitė
R. Hayworth tėvas ispanas Eduardo Cansino kadaise buvo tikra vodevilio žvaigždė ir rengdavo pasirodymus su savo seserimi kaip „Šokantys Cansinos“. Anot mokyklos direktoriaus, jo dukra buvo „viena meiliausių mergaičių, kokią jam teko pažinoti“, tačiau prastai mokėsi: „Ji lyg ir stengdavosi, bet rezultatai buvo nekokie.“
Tačiau 12-os metų amžiaus mergaitė mokėjo šokti. Biografijos autorės teigimu, 1931-aisiais finansinių problemų slegiamas E. Cansino nusprendė atgaivinti „Šokančius Cansinos“ ir ėmė šokti su savo dukra. Tamsiai rudi R. Hayworth plaukai buvo nudažyti juodai, kad ji atrodytų vyresnė ir panašesnė į Lotynų Amerikos gyventoją. Tėvas ir dukra pradėjo rengti pasirodymus triukšminguose kazino, įrengtuose laivuose Pietų Kalifornijos pakrantėje.
Kai E. Cansino pragerdavo ir pralošdavo visą uždarbį, siųsdavo Ritą žvejoti. Jeigu mergaitė grįždavo tuščiomis, bausdavo ją kumščiais, tačiau visada būdavo atsargus, kad nepaliktų žymių, kurias galėtų pastebėti žiūrovai. Deja, bet vaiko kančios tuo nesibaigė. B. Leaming teigimu, vėliau R. Hayworth prisipažino O. Wellesui, jog šiuo laikotarpiu tėvas ją dar ir tvirkino.
Netrukus šeima persikėlė į Čula Vistą netoli Meksikos pasienio su JAV, kad E. Cansino ir R. Hayworth prašmatniuose Tichuanos naktiniuose klubuose galėtų šokti tokioms Holivudo garsenybėms kaip Carlas Laemmle’as jaunesnysis ir Josephas Schenckas. Nors jos broliai žaisdavo su kaimynų vaikais, R. Hayworth niekada prie jų neprisijungdavo, tik dažnai sėdėdavo prieangyje prie paradinių durų ir, regis, žiūrėdavo, kaip jie smagiai leidžia laiką.
Kaimynė Loretta Parkin rašytojai papasakojo, kad ji ir kiti vaikai neretai vogčiomis žvilgčiodavo pro Cansinų svetainės langą, tikėdamiesi išvysti su tėvu repetuojančią paslaptingąją Margaritą.
„Jis ant jos rėkdavo ir pykdavo: ką čia darai! Nesielk kaip paskutinė kvaiša! – prisiminė L. Parkin. – E. Cansino buvo smulkaus sudėjimo ir priminė gaidžiuką... Nė karto negirdėjau, kad ji būtų jam paprieštaravusi. Margarita tiesiog kartodavo numerį tol, kol tėvas likdavo patenkintas.“
L. Parkin buvo labai gaila droviosios mergaitės: „Rita neturėjo laisvalaikio, neturėjo draugų ar draugių. Tik sėdėdavo, sėdėdavo ir sėdėdavo, kol ateidavo metas važiuoti į Tichuaną.“
Sukalbamiausia mergina
1937-aisiais R. Hayworth ištekėjo už savo pirmojo vyro Eddie Judsono – abejotinos reputacijos buvusio automobilių pardavėjo, kuris už ją buvo dvigubai vyresnis.
„Ištekėjau iš meilės, bet jis mane vedė kaip investiciją, – vėliau sakė garsenybė. – Penkerius metus jis su manimi elgėsi taip, tarytum neturėčiau nei proto, nei sielos.“
Užsibrėžęs iš R. Hayworth padaryti Holivudo žvaigždę, E. Judsonas vertė savo nepaprastai drovią žmoną dalyvauti nesuskaičiuojamoje galybėje viešųjų ryšių kampanijų, kol galiausiai ji gavo pravardę „sukalbamiausia mergina Holivude“. Kad jo sutuoktinė būtų mažiau panaši į Lotynų Amerikos gyventoją, E. Judsonas pareikalavo atlikti skausmingas elektrolizes procedūras plaukų augimo linijai atitolinti, o jos ilgus plaukus nudažė tamsiai ruda spalva.
Kaip rašo B. Leaming, E. Judsonas taip pat ragino ją permiegoti su įtakingais vyrais.
„Pirmasis R. Hayworth sutuoktinis buvo sąvadautojas. Tiesiogine šio žodžio reikšme“, – pasišlykštėjęs pareiškė O. Wellesas.
Vieną dieną E. Judsonas nusprendė, kad R. Hayworth turi paplaukioti jachta su bjauriu „Columbia Pictures“ studijos bosu Harry Cohnu bei su juo permiegoti. Jo žmona nesutiko, ir taip prasidėjo kivirčas tarp filmų magnato ir didžiausios jo kino studijos žvaigždės, trukęs net du dešimtmečius.
Norėdamas atsiteisti, H. Cohnas su aktore elgėsi nepaprastai nepagarbiai, jai matant atlikdavo gamtinius reikalus ir nuolatos ją menkindavo, bent jau taip teigiama biografinėje knygoje „If This Was Happiness“.
„H. Cohnas tenorėjo su R. Hayworth suvesti sąskaitas, nes jam nepavyko jos suvilioti, ir šis faktas magnatą kaip reikiant siutino“, – pareiškė aktorės bičiulis Bobas Schifferis.
Knygoje autorė aprašo atvejį, kai H. Cohnas pamėgino atkeršyti R. Hayworth 1948 m. pasirodžiusios juostos „The Lives of Carmen“ filmavimo aikštelėje.
Prie R. Hayworth persirengimo kambario budėjusi kambarinė pranešdavo, kas ateidavo ir išeidavo, o kambaryje įtaisytas pasiklausymo aparatas perduodavo privačius aktorės pokalbius. Moteris kurį laiką žinojo apie pasiklausymo įrangą, tačiau taip pat žinojo, kad jeigu ją išmestų, netrukus būtų sumontuota nauja. Taigi informaciją, kurios nenorėjo atskleisti H. Cohnui, aktorė sakydavo pašnibždomis. Tačiau vieno dalyko R. Hayworth nešnibždėdavo – neapykantos magnatui ir jo pakalikams.
„Ji nekentė jų visų, – sakė B. Schifferis. – Ir nuo H. Cohno per daug neslėpė savo nuomonės apie jį.“
„Columbia Pictures“ vadovas simbolizavo visus tironus R. Hayworth gyvenime, bet buvo kur kas daugiau nei simbolis. Juodu kariavo dėl sutarčių, scenarijų patvirtinimų ir R. Hayworth asmeninio gyvenimo smulkmenų iki pat 1957-ųjų, kai pasirodė „Pal Joey“ – paskutinis aktorės filmas bendradarbiaujant su „Columbia Pictures“.
„Su amžiumi ji įgavo daugiau valios stiprybės, – B. Leaming atskleidė jos draugas Rozas Rogersas. – Ji augo savo vidumi. Vis stiprėjo ir sugebėjo ištverti sunkumus.“
Vilčių teikianti ateitis
1942-aisiais R. Hayworth sutiko vyrą, kurį vėliau vadino „didžiąja gyvenimo meile“. Genialusis režisierius O. Wellesas buvo pradėjęs filmavimo darbus Brazilijoje, kai pamatė legendinę R. Hayworth nuotrauką žurnalo „Life“ rugpjūčio 11 d. numeryje.
„Išvydau tą nuostabią fotografiją žurnale Life, – B. Leaming pasakojo jis. – Joje ji įamžinta klūpanti lovoje. Tada ir nusprendžiau grįžęs su ja susipažinti!“
Parvykęs į Holivudą, O. Wellesas netrukus suprato, jog tikroji R. Hayworth kaip diena ir naktis skiriasi nuo fatališkos moters, „meilės deivės“ įvaizdžio.
„Filme „Gilda“ matoma moteris – tik puikios vaidybos rezultatas, neturintis nieko bendro su tikrove“, – sakė garsusis režisierius.
Norėdamas padėti mielajai ir droviajai R. Hayworth atsiskleisti, O. Wellesas su ja žaisdavo žaidimą: apsimesdavo, kad skaito jos mintis, o ji turėdavo pataisyti jo teiginius. Aktorei labai patiko smagiai leisti laiką su O. Welleso bičiuliais, kurie dirbo teatre „Mercury Theater“, nes jai pagaliau pavyko rasti bendrą kalbą su panašaus amžiaus žmonėmis.
Pora susituokė Santa Monikoje 1943 m. rugsėjo 7 d. per R. Hayworth pietų pertrauką filmuojantis „Cover Girl“. Vyriausiuoju pabroliu buvo Josephas Cottonas.
„Tai buvo pati laimingiausia, linksmiausia ir žavingiausia pora, kokią teko regėti“, – biografijos autorei prisipažino sekretorė Shifra Haran.
Visgi laukė darbai, todėl reporteriui paklausus, ar vyks į medaus mėnesio kelionę, R. Hayworth atsakė: „Turiu grįžti į studiją.“
Jaunavedžiai įsikūrė prabangiame name Brentvude. O. Wellesas įrengė soliariumą be stogo, kad jo žmona galėtų nuoga mėgautis Saulės spinduliais. Kartu jie planavo palikti Holivudą. Režisierius ketino pradėti politiko karjerą, o šiam žingsniui jį pastūmėjo pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas.
„Jai nepatiko būti kino žvaigžde! – apgailestavo O. Wellesas. – Ji nė akimirką nepasimėgavo savo statusu. Buvimas garsenybe jai nieko nedavė.“
Viskas, ko jis troško
R. Hayworth labai stengėsi įtikti savo talentingajam vyrui: skaitė tas pačias knygas, rėmė tuos pačius judėjimus.
„Norėjau įkūnyti viską, ko Orsonas iš manęs troško“, – kino žvaigždei June Allyson vėliau prisipažino ji.
„Ji atspindėdavo vyrų norus, – pritarė B. Schifferis. – Deja, ji manė, kad taip ir turi būti.“
Į savidestrukciją linkęs egocentriškasis O. Wellesas netrukus pradėjo palikinėti savo žmoną (tuo metu ji laukėsi dukrelės Rebeccos) namuose ir užmezgė romaną su turtinga paveldėtoja Gloria Vanderbilt.
„Mūsų žvilgsniams susitikus, kažkas įvyko, – paatviravo su vyru Niujorko klube „21“ buvusi moteris. – Jis vis lietė mano kelį po stalu, ir netrukus laikėmės susikibę už rankų.“
Remiantis rašytojos B. Leaming versija, kultinio filmo „Pilietis Keinas“ („Citizen Kane“) režisierius ėmė naudotis prostitučių paslaugomis ir pasinėrė į aistringą romaną su Judy Garland. Taip pat jį vis labiau erzino žmonos reikalavimas rodyti dėmesį, išgėrinėjimai ir ūmus būdas.
O. Wellesas atskleidė B. Leaming, kaip R. Hayworth ištiko įniršio priepuolis, kai ji sužinojo, kad jos nuotrauka buvo pritvirtinta prie bandomosios atominės bombos Gilda, detonuotos Bikinio atole.
„Rita vos neišsikraustė iš proto, labai supyko, – sakė jis. – Žinia apie bombą ją itin šokiravo... Ji norėjo vykti į Vašingtoną ir surengti spaudos konferenciją, tačiau H. Cohnas neleido, nes toks veiksmas galėjo būti palaikytas nepatriotišku.“
Skyrybų prašymą padavė R. Hayworth. Netrukus po skyrybų aktorė Shelley Winters prisiminė kartu su R. Hayworth dalyvavusi Kalėdiniame vakarėlyje. Žmonių minioje jos greitai pasimetė, ir vėliau S. Winters paklausė savo kolegės Avos Gardner, ar ši nematė Ritos. Aktorė parodė į kailinių krūvą, po kuria miegojo R. Hayworth. Ji „labai nuobodžiavo ir pasijuto tokia vieniša“, kad tiesiog užsnūdo, o A. Gardner ją užklojo kailiniais. Kai S. Winters priėjo arčiau, norėdama įsitikinti, kad jai viskas gerai, pamatė, jog R. Hayworth „veidas ir plaukai atrodė nekaip. Regis, ji verkė.“
Nors buvę įsimylėjėliai trumpam susitaikė filmuojant „The Lady From Shanghai“ (O. Wellesas liepė savo žmonai pasitrumpinti gražiuosius plaukus ir pavertė ją blondine), jųdviejų santuoka oficialiai nutrūko
1948 m. Režisierius tvirtino mylėjęs R. Hayworth iki pat jos mirties.
Buvusi žmona jam prisipažino: „Žinai, gyvenime buvau laiminga tik su tavimi.“ O. Wellesą prislėgė kaltės jausmas, kad taip blogai su ja elgėsi.
„Jeigu tai buvo laimė, – vėliau apie santuoką kalbėjo jis. – Tik įsivaizduokite, koks turėjo būti likęs jos gyvenimas.“
Nuo kalendorių gražuolės iki princesės
1948-aisiais R. Hayworth išvyko atostogauti į Europą. Apsivilkusi Pierre’o Balmaino suknelę, kurios dizainą įkvėpė karaliaus Liudviko XIV meilužės Fancoise de Montespan kostiumas, ji pasirodė Eifelio bokšte surengtame labdaringame pokylyje. Jo metu aktorė iš jaudulio drebančiu balsu prancūzų kalba pasakė nuostabią kalbą apie skurstančius vaikus ir sužavėjo karališkosios šeimos asmenį – legendinį mergišių princą Aly Khaną.
Princas A. Khanas, kurį B. Leaming apibūdina kaip „kazanovą, sibaritą, žokėjų džentelmeną, automobilių lenktynininką, medžiotoją, pilotą, arklių augintoją, kareivį ir musulmonų religinį lyderį“, buvo milijonų Azijos ir Afrikos musulmonų izmailitų imamo Aga Khano sūnus. Nors turėjo žmoną, princas netrukus įkalbėjo garsią vakarėlių rengėją Elsą Maxwell supažindinti jį su R. Hayworth.
Kino žvaigždę jis vaikėsi po Prancūzijos Rivjerą, jos lagaminus prikimšdavo gėlių, o į viešbučius, kuriuose ji apsistodavo, skraidydavo asmeniniu lėktuvu. Biografijos autorės teigimu, prietaringajai R. Hayworth princas netgi įsigudrino atsiųsti būrėją, kuri patarė garsenybei būti kartu su juo.
Galiausiai R. Hayworth pasidavė. Žavingasis princas buvo būdas ištrūkti iš Holivudo, be to, jis pasirodė besąs nuostabus meilužis. Kaip rašo B. Leaming, „Aly praktikavo Rytų meilės meną, leidusį jam visiškai dominuoti miegamajame“.
Jųdviejų romanas šokiravo senamadiškus pokario Vakarus, o R. Hayworth galiausiai buvo pasmerkta visų: nuo Amerikos moterų klubų federacijos iki Vatikano. Įsimylėjėliams išsiskyrus su sutuoktiniais, 1949 m. gegužės 27 d. buvo suplanuotos vestuvės.
Kadangi vadovaujantis Prancūzijos įstatymais vestuvės privalėjo būti rengiamos viešai, į Vallauris miesto rotušę atvyko „septyni princai, keturios princesės, maharadža, gaekvaras ir emyras“ bei 30 žurnalistų. Tūkstančiai Prancūzijos piliečių išėjo į gatves, tikėdamiesi nors akies krašteliu pamatyti naująją princesę.
Įmantraus priėmimo, įvykusio nuostabioje princo pilyje netoli Viduržemio jūros, metu R. Hayworth, kuri slapta laukėsi dukters Yasmin, „neatrodė laiminga“, pastebėjo straipsnių apie įžymybes autorė Louella Parsons. A. Khanas taip pat buvo paniuręs, nes persivalgė ir jam sustojo skrandis. „Suvalgiau per daug ikrų, Rita, – skundėsi jis. – Per daug ikrų.“
Toli gražu ne pasaka
R. Hayworth ir vėl stengėsi prisitaikyti prie savo vyro įgeidžių. Ji mokėsi prancūzų kalbos, etiketo, karališkojo protokolo ir „buvimo princese paslapčių“.
Deja, bet kompaniją ir moteris mėgstantis princas nė kiek nepasikeitė. Prieš oficialiai išsiskirdamas su aktore, A. Khanas mergino tokias garsias kino žvaigždes kaip Joan Fontaine, Yvonne de Carlo ir Gene Tierney. Netrukus R. Hayworth tapo tiesiog gražia savo vyro palydove nesibaigiančių visuomeninių renginių metu.
Viename iš jų, įvykusiame Tiuilri soduose, moteris nualpo, kai ją apspito autografą norinčių gauti žmonių minia.
„Ji susmuko netoli Maurice’o Chevalier, kurio smokingą aplaistė apvirtęs butelis šampano, – rašo B. Leaming. – Prancūzų aktorius sušuko: „Mano naujutėlaitis kostiumas sugadintas!“ Laimei, galantiškesni asmenys suskubo gaivinti aktorės.“
Tapusi brangenybių vagių, pagrobėjų ir paparacų taikiniu, R. Hayworth užsirakindavo savo kambaryje, kai jos vyras rengdavo nesibaigiančius vakarėlius aukštuomenės nariams, gerdavo ir šokdavo viena, skambant Ispanijos atlikėjų kūriniams.
Dažnų kivirčų su sutuoktiniu metu ji ėmė elgtis permainingai ir neracionaliai. Kai aktorei galiausiai iki gyvo kaulo įgriso gyventi su A. Khanu ir ji panoro sugrįžti į Ameriką, princas ramiai papriekaištavo jai dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Įniršio apimta R. Hayworth į savo vyrą pradėjo svaidyti įvairiausius daiktus (paveikslus, knygas), paskui, dramatiškai pakvietusi vieną iš tarnaičių, kad atneštų stiklinę apelsinų sulčių, šliūkštelėjo jos turinį A. Khanui į veidą.
Išsigandusi, kad princas iš jos atims dukterį princesę Yasmin, 1951 m. kovo mėnesį aktorė su savo dukromis iš Europos parskrido į Niujorką. Žurnalistui paklausus, ką ji darys Amerikoje, R. Hayworth atšovė: „Pirmiausia suvalgysiu dešrainį.“
Gyvenimo saulėlydis
„Išsiskyrus su Aly, Ritos gyvenime džiaugsmo buvo mažai. Viskas sparčiai blogėjo“, – pastebėjo buvęs vyras O. Wellesas. Pragaištinga santuoka su bigbendo dainininku Dicku Haymesu, kurio pravardė Holivude buvo Ponas Blogis, baigėsi brutalia kova su princu dėl vaikų globos, ieškiniais „Columbia Pictures“ ir valstybės laikinai atimta motinystės teise.
Galiausiai R. Hayworth išdrįso palikti D. Haymesą, kai jis po visą naktį trukusių išgertuvių naktiniame klube „Cocoanut Grove“ trenkė savo žmonai. „Vargiai galėjau įsivaizduoti, kad vieną akimirką su manimi elgsis kaip su princese, o kitą – pakels prieš mane ranką“, – skundėsi aktorė.
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje R. Hayworth pasireiškė ankstyvieji Alzheimerio ligos simptomai. Deja, jos sumišimą ir prastėjančią atmintį bičiuliai ir šeimos nariai palaikė piktnaudžiavimo alkoholiu padariniais.
Filmuojant 1972-aisiais pasirodžiusią juostą „The Wrath of God“, ji visiškai prarado gebėjimą įsiminti tekstą. „Vesdavausi ją į kambarį ir išmokydavau pasakyti vieną sakinį, – pasakojo makiažo specialistė Lynn del Kail. – Tada režisierius tą sakinį nufilmuodavo, o mes grįždavome į kambarį mokytis kito.“
Užaugus R. Hayworth vaikams, ji jautėsi vieniša ir Beverli Hilse vidury nakties paleisdavo savo šunis, tikėdamasi pasikalbėti su kaimynais. Neretai kaimynas Glennas Fordas, kartu su ja vaidinęs filme „Gilda“, ateidavo palaikyti draugijos sumišusiai R. Hayworth. Moteriai dažnai kildavo smurto priepuoliai. Kartą ji švystelėjo taurę gėrimo šokėjai Adelei Astaire į veidą, matant jos broliui Fredui. Kitą kartą R. Hayworth į svečius pasikvietė kino žvaigždę Anną Miller su drauge, tačiau netrukus išvijo jas apsiginklavusi peiliu, šaukdama: „Kaip drįstate brautis į mano privačią nuosavybę! Nepriimu autografų prašytojų.“
„Kitą dieną ji man paskambino ir paklausė, kodėl neatėjau vakarienės“, – prisiminė A. Miller.
Galiausiai garsenybei 1980 m. buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Iki pat mirties 1987-aisiais ji rado nusiraminimą ir paguodą bendraudama ne su vyru, bet su dukra princese Yasmin, kuri savo mamą apgyvendino gretimame bute Niujorke. Ten R. Hayworth sėdėjo krėsle, nebyliai įsmeigusi žvilgsnį į tuštumą, tačiau ja rūpinosi mylinti dukra. Prieš apsigyvendama su Yasmin, aktorė viešėjo Brazilijoje ir netikėtai pradingo, sukėlusi paniką už ją atsakingiems asmenims.
„Staiga sulaukėme skambučio, – prisiminė jos agentas Buddas Mossas. – Maždaug už mylios, paplūdimyje, žaidė būrys vaikų. Jie laidė nuostabius aitvarus. Kartu su jais buvo ir Rita. Tiesiog sėdėjo paplūdimyje ir laidė aitvarus.“
