„Dauguma jūsų greičiausiai net nenutuokia, kad man neteko balsuoti savo gimtojoje Jungtinėje Karalystėje, nė karto gyvenime“, – sakė princas Harry, skelbia vanityfair.com.
Žinoma, pirmiausia labai keista, kad Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos narys iš viso prabilo apie kitos šalies rinkimus. Kadangi yra vedęs Jungtinių Valstijų pilietę, o pats nebepriklauso karališkosios šeimos branduoliui, Harry drąsiai laužo nusistovėjusias normas. Ir jo atvirumas bei nuoširdumas dar kartą patvirtino tai, apie ką nemažai rašyta, tačiau iki galo nepaaiškinta: faktą, kad Vindzorų šeima iš tikrųjų nebalsuoja, nors tai reglamentuojančio specialaus įstatymo tarsi ir nėra.
Per 68 metus, kai karaliauja karalienė Elžbieta II, politinis neutralumas visada buvo vienas iš pagrindinių jos prioritetų, nors tautą balsuoti ji agituoja visada. Tą neutralumą iš močiutės perėmė ir princai Williamas bei Harry, nors Charleso aktyvizmas aplinkosaugos klausimais kartais prilyginamas politikai ir sulaukia aršios kritikos. Bakingamo rūmų puslapyje internete labai aiškiai įvardytas karalienės vaidmuo Jungtinės Karalystės politinėje sistemoje.
„Paisant tradicijų, Karalienė nei balsuoja rinkimuose, nei juose dalyvauja, tačiau Jos Didenybė atlieka labai svarbius oficialius vaidmenis, susijusius su Jungtinės Karalystės valdžia“.
Nors Jungtinės Karalystės įstatymai to aiškiai ir nereikalauja, tradicijomis karalienės politinis neutralumas perduodamas ir visai šeimai.
Todėl peršasi logiška išvada, kad Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos nariai net ir nenorėtų balsuoti. Sistemoje, kur karaliui priklauso autokratinės galios, idėja, kad monarchas galėtų balsuoti, skamba tarsi oksimoronas. Be to, abeji Jungtinės Karalystės parlamento rūmai – Bendruomenių rūmai ir Lordų rūmai – susiformavo prieš daugiau nei 500 metų kaip savotiškas prievaizdas monarcho valdžiai, tad galima pagrįstai manyti, kad monarchai niekada ir nenorėjo tiesiogiai prisidėti prie jų rinkimo.
Kita vertus, Jungtinė Karalystė „Economist Intelligence Unit“ reitinge įvardijama kaip viena iš penkiolikos demokratiškiausių šalių. Tik ta itin demokratinė visuomenė sėkmingai nuo demokratinio procese nušalino konkrečią žmonių grupę – netgi itin privilegijuotą.
Ir balsavimas tikrai ne vienintelė teisė, kurios neturi karališkosios šeimos nariai. Kaip teigia vienas iš „The Role of Monarchy in Modern Democracy“ redaktorių Robertas Hazellis, neretai ribojamos karališkosios šeimos narių žodžio, tikėjimo, privatumo ir laisvų kelionių teisės.
Europos Žmogaus Teisių Teismas netgi nagrinėjo kelias bylas, susijusias būtent su teisiniais ribojimais, nulemtais karališkojo statuso. 2001 metais Švedijos princas ir dizaineris Sigvardas Bernadotte pateikė ieškinį, kuriame tvirtino, kad parlamento ribojimai, ką jis gali ir ko negali vesti, pažeidžia jo teises (ateinančiais metais jis mirė, tad teismas bylos nebenagrinėjo).
Minėtoje knygoje R. Hazellis ir jo bendradarbis Bobas Morrisas pažymi, kad karalienė Elžbieta ir jos protėviai buvo Jungtinės Karalystės perėjimo nuo šalies, kur didžiausią įtaką turėjo monarchai, prie socialinės demokratijos, kur karalienės vaidmuo liko formalus, procesą.
Tiesą sakant, šeimos siekis išvengti politinių preferencijų siekia dar tuos laikus, kai dauguma pilnamečių britų dar neturėjo balsavimo teisės. Oficialioji šalies Konstitucija – rinkimys įstatymų, priimtų kelių amžių laikotarpiu, tad dauguma normų, susijusių su monarcho veikla politikoje, kildinamos iš tradicijos ir mokslo veikalų. Nė vienas neturėjo tokios įtakos Vindzorams kaip akademikas Walteris Bagehotas, tvirtinęs, kad monarchas turi teisių, žymiai svarbesnių nei balsavimo teisė.
Savo 1867 metų knygoje „The English Constitution“ W. Bagehotas vysto vis pasikartojančią idėją dėl monarcho vaidmens atstovaujamoje sistemoje: „teisė patarti, teisė padrąsinti, teisė perspėti“.
Remiantis W. Bagehoto formuluote, monarchas privalo pakilti virš lojalumo vienai ar kitai partijai, nes jo vaidmuo svarbiausias išlaikant tvarką ir britų politinės sistemos tarpusavio pasitikėjimą. Karalienės Viktorijos laikais būtent taip ir buvo. Jos biografas A.N. Wilsonas politinę sistemą apibūdino kaip „atstovaujamąjį paternalizmą“, kur grupelė elito remia politinę jėgą, geriausiai atstovaujančią tautos interesams. Nepaisant to, Viktorija politinių nesutarimų metu remdavo vieną ar kitą pusę ir vylėsi, kad „Whigs“ politinė jėga įveiks oponentus konservatorius.
Maišytos kilmės amerikietė Meghan Markle, be jokios abejonės, visą šią situaciją vertina kiek kitaip. „Dažnai tiek vyrams, tiek moterims, visiems žmonėms sunku suvokti, kaip sunkiai kadaise reikėjo kovoti už teisę balsuoti, tad tikrai to nereikia priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Pavyzdžiui, mano vyras. Jis niekada negalėjo balsuoti, ir manau, kad siaubingai keista teigti, kad teisė balsuoti nėra jokia privilegija. Tai teisė ir privilegija viename“, – rugpjūtį per interviu su Emily Ramshaw sakė princo Harry žmona.
Dar prieš tapdama karališkosios šeimos nare ir ištekėdama už princo Harry, M. Markle ne kartą išbandė karališkosios šeimos santykių su politika ribas. 2018 metų vasarį per renginį su princu Williamu ir jo žmona Kate Middleton, kur M. Markle buvo oficialiai pristatyta kaip nauja „Royal Foundation“ fondo patikėtinė, ji kalbėjo apie įkvėpimą, kurį gavo iš judėjimų #MeToo ir #TimesUp.
Istorikas Robertas Lacey teigia, kad ši akimirka buvo žymiai pavojingesnė karališkajam neutralumui, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Vos prieš mėnesį įsteigtas 13 mln. dolerių teisinės pagalbos fondas, siejamas su „MeToo“ ir „TimesUp“. Juo siekiama įstatymiškai auklėti ir bausti bendroves, toleruojančias seksualinį priekabiavimą. Įstatymai ir teisės aktai yra politika, o karališkaisiais terminais politika yra tabu“, – savo naujoje knygoje „Battle of Brothers“ teigia istorikas.
Nuo tada, kai sausį princas Harry ir M. Markle atsisakė pagrindinių karališkųjų pareigų, abu pradėjo aktyviau reikšti savo poziciją įvairiais jautriais klausimais, kovoti su dezinformacija internete, o birželį M. Markle jausmingai kalbėjo apie juodaodžio George‘o Floydo mirtį.
