Tarkim, karalienė Ana vien karštam šokoladui, kaip teigiama, išleido 11 tūkst. svarų sterlingų (12,1 tūkst. eurų) atitinkančią sumą. Kiek artimesniais laikais didžiai gerbiama karalienė motina sugebėjo prisidaryti 4 mln. svarų sterlingų (4,4 mln. eurų) siekiančių skolų.

Milžiniškomis skolomis pagarsėjo ir Jorko kunigaikštienė Sarah Ferguson, o buvusio jos sutuoktinio princo Andrew aistra privatiems lėktuvams atsiėjo taip brangiai, kad jis net gavo atitinkamą pravardę, rašoma vanityfair.com.

Manija švaistytis pinigais, aišku, būdinga ne vien Didžiosios Britanijos kilmingiesiems. Pavyzdžiui, Ispanijos karalienės Leticijos vestuvinė suknia, anot gandų, kainavo maždaug 8 mln. dolerių (6,8 mln. eurų). Danijos karalienė Margarita, esą, nepagailėjo net 5 mln. dolerių (4,26 mln. eurų) nuosavam modernaus dizaino karstui iš stiklo ir sidabro. Neįmanoma nepaminėti ir Brunėjaus princo Jefri Bolkiaho, kurio išlaidos neva siekia net 50 mln. dolerių (42,6 mln. eurų) per mėnesį.

Galima pamanyti, kad šių laikų kilmingieji paprasčiausiai tęsia praeities valdovų tradicijas, matyt, pamiršdami, kad dėl beribio išlaidumo pastarieji ne tik tapdavo pajuokos objektais ar kontraversiškų vertinimų taikiniais, bet ir atsisveikindavo su karūnomis.

Kleopatra, Egipto karalienė

Iš visų legendų apie Egipto karalienės Kleopatros didybę ir ekstravaganciją labiausiai pakeri romėnų metraštininko Plinijaus Vyresniojo papasakota istorija. Kaip rašė Plinijus, sykį Kleopatra susilažino su Marku Antonijumi, Romos karvedžiu, savo meilužiu ir sąjungininku, kad tikrai galėtų išleisti tiek, kiek kainuoja 27 tūkst. kilogramų aukso, už vienui vienintelę iškilmingą vakarienę. Markas Antonijus sutiko lažintis. Jau kitą vakarą Kleopatra iškėlė banketą, beveik niekuo nesiskyrusį nuo tipinių jos vaišių ir nekainavusį daugiau nei paprastai. Markas Antonijus jau manė laimėjęs lažybas, taktai staiga Kleopatra, tąsyk segėjusi brangiausius pasaulyje perlų auskarus, paliepė atnešti taurę acto.

„Ji išsisegė vieną auskarą ir įmetė jį į actą. Kai perlas aptirpo, Kleopatra jį prarijo“, – rašo Plinijus.

Štai taip, didžiai Marko Antonijaus nuostabai, Kleopatra laimėjo lažybas.

Savo valdymo laikotarpiu (52–31 m. pr. Kr.) Kleopatra garsėjo kaip turtingiausia asmenybė Viduržemio jūros regione ir šiuo statusu naudojosi siekdama šokiruoti, įbauginti ir, žinoma, papirkti politinius sąjungininkus.

Savo knygoje „Cleopatra: A Life“ istorikė Stacy Schiff aprašo tūkstančius puotų, banketų, procesijų ir paradų, kuriuos Kleopatra finansavo milžiniškomis lėšomis. Maistas svečiams buvo patiekiamas aukso lėkštėse, kas Kleopatrai, anot jos pačios, buvo tiesiog įprasta, o dovanų jie neretai gaudavo gryno sidabro indų, vergą, gazelę, aukso sofą ar žirgą, apdėtą sidabro šarvais. Rengiant vieną puotą vien gėlininkui sumokėti pinigai, pasak S. Schiff, prilygo šešių gydytojų metų atlygiui.
Kleopatra ir Antonijus subūrė savotišką gėrimo bendruomenę „Neprilygstamieji ūžautojai“. Jos nariai, kaip aiškino Plutarchas, kiekvieną dieną paeiliui linksmino vieni kitus išleisdami tiek pinigų, kad net sunku įsivaizduoti.

31 m. pr. Kr., po Romos imperatoriaus Augusto įsiveržimo į Egiptą, Kleopatra užsibarikadavo Aleksandrijoje.

„Į mauzoliejų ji atsigabeno krūvas brangakmenių, papuošalų, meno dirbinių, dėžes aukso, begalę karališkųjų apdarų, maišus cinamono ir smilkalų – to, ką pati laikė būtiniausiais daiktais, na, o pasaulis – brangenybėmis“, – rašo S. Schiff.

Ten ji ir nusižudė ant auksinės sofos, neįkainojamų savo turtų apsupty.

Kleopatra, Egipto karalienė
Foto: Vida Press

Mansa Musa, Malio valdovas

Nėra sunku gyventi švaistūniškai, kai esi laikomas turtingiausiu asmeniu per visą žmonijos istoriją. Mansa Musa (apie 1280–1337 m.) buvo didžiai gerbiamas gana uždaros Vakarų Afrikos valstybės – Malio imperijos valdovas. Jo turtai, vertinant šiandienos pinigais, prilygo 400 mlrd. dolerių (341 mlrd. eurų) sumai. Remiantis leidinyje „Barron‘s“ pateikta informacija, Malio aukso ir druskos resursai tais laikais buvo tokie milžiniški, kad maišai aukso dulkių buvo naudojami kaip valiuta, o pastatai buvo statomi iš druskos plokščių.

1324 m. pasaulyje beveik nežinomas Mansa Musa, uolus musulmonas, išvyko į piligriminę kelionę į Meką Saudo Arabijoje. Kaip rašoma P. Jameso Oliverio knygoje „Mansa Musa and the Empire of Mali“, valdovą kelionėje lydėjo įspūdingas 60 tūkst. žmonių būrys. Teigiama, kad net vergai buvo aptaisyti auksu siuvinėtais šilkais, o 80 kupranugarių gabeno po 130 kilogramų aukso (šiandien jis būtų vertas 1,5 mlrd. dolerių (1,3 mlrd. eurų)). Auksu, kaip aiškina P. J. Oliveris, per kelionę buvo numatyta naudotis kaip savotiška Mansos Musos banko sąskaita.

Mansos Musos turtai abstulbino visus, kuriems teko regėti keliaujančią procesiją. Vargšams valdovas dalijo išmaldą auksu, o Kairo sultonui ir kitiems aukšto rango asmenims atseikėjo daugiau nei 213 kilogramų aukso. Egipte solidų kapitalą jis paklojo už drabužius, moteris, papuošalus ir kt. Mansa Musa net nusamdė poetą ir architektą Abu Ishaqą al Sahili, turėjusį organizuoti svarbių Malio mečečių statybą. Per kelionę ekscentriškasis valdovas išleido šitiek daug, kad galop jam baigėsi auksas.

Mansos Musos piligrimystės kaštai turėjo netikėtas pasekmes. Artimųjų Rytų ekonomika pasipildė tokiu aukso kiekiu, kad šis metalas nuvertėjo ir, vertinant dabartiniais pinigais, tai sukėlė 1,5 mlrd. dolerių (1,3 mlrd. eurų) siekiančius nuostolius. Prireikė daugybės metų, kol ekonomika atsigavo.

Josephine, Prancūzijos imperatorienė

Imperatorienė Josephine – dosni, kaprizinga ir mados besivaikanti asmenybė – idealiai atitinka šių dienų šopoholiko apibūdinimą. Kone kasdien į prabangius jos apartamentus sugūžėdavo pirkliai ir ji būtinai ką nors pirkdavo, nė neklausdama kainos.

„Tikra tiesa, kad turėčiau būti abejinga visam tam, bet toks jau mano įprotis“, – aiškino ji, remiantis tuo, ką savo knygoje „Ambition and Desire: The Dangerous Life of Josephine Bonaparte“ rašo Kate Williams.

Vienu etapu imperatorienės Josephine skolos siekė įspūdingą 20 mln. frankų sumą. Taip buvo tada, kai žmonės tūkstančiais krito jos vyro Napoleono karuose.

Vis dėlto patologinis imperatorienės išlaidavimas (apie kurį liudija kad ir tai, jog yra buvę metų, per kuriuos ji įsigijo 900 suknelių) buvo savotiškas kerštas brutaliam, nuolatos išvykusiam sutuoktiniui. Kaip rašo K. Williams, viena vertus, Napoleonas niekino beprotišką žmonos išlaidavimą, bet kita vertus, jis neretai jai aiškindavo, kaip svarbu nepriekaištingai atrodyti – švytėti brangakmeniais ir puikuotis įstabiomis sukniomis.

Kartą, jai į šias lekcijas reaguojant tylomis, „Napoleonas paklausė: „Girdi, ką sakau?“ „Taip, – atsakė ji švelniu balsu, – bet tada tu vėl įsiusi ir man priekaištausi, be to, atsisakysi apmokėti mano pirkinius“, rašo K. Williams.

Josephine, Prancūzijos imperatorienė
Foto: Vida Press

Kitą sykį Napoleonas išsirinko vieną iš Josephine deimantų vėrinių ir, kaip vestuvių dovaną, įteikė jį savo seseriai Caroline. Josephine nežmoniškai įtūžo ir įsigijo patį brangiausią vėrinį, kokį tik galėjo rasti, –Marijai Antuanetei priklausiusius perlus. Kad sumokėtų už vėrinį, pinigų Josephine, aišku, turėjo pasiskolinti, tačiau užsidėti papuošalo kurį laiką nedrįso, nes Napoleonas turėjo unikalų gebėjimą įsiminti visus jos papuošalus. Visgi per vieną svarbią puotą Josephine neatsispyrė pagundai kaip reikiant pasipuošti, bet savo draugui Bourrienne‘ui prisakė visą vakarą būti šalia.

„Kaip puikiai šiandien atrodai! – pagyrė žmoną Bonaparte‘as. – Iš kur gavai šituos perlus? Nemanau, kad esu juos matęs“. Į tai Josephine atsakė: „Tikrai esi manęs juos ne kartą! Šį vėrinį man įteikė Cizalpinė respublika.“ Lojalusis Bourrienne‘as patvirtino šį akivaizdų melą ir Napoleonas patenkintas nuėjo sau“, – rašo K. Williams.

Vis dėlto daugiausia pinigų Josephine iššvaistė savo Malmezono rūmams, esantiems už 16 kilometrų nuo Paryžiaus. Ji buvo pagarsėjus menų mecenatė, sukaupusi 3 tūkst. egzempliorių viršijančią kolekciją, kurioje buvo ir da Vinci, Titiano bei Raphaelio kūrinių. Norėdama patenkinti savo sodininkystės aistrą, Josephine su įkarščiu pirko sėklas ir augalus iš egzotiškų kraštų, tokių kaip Australija, Afrika bei Pietų Amerika. Teigiama, kad kartą už vieną svogūnėlį ji paklojo net 3 tūkst. frankų. Josephine nevengė turėti reikalų net ir su didžiausiu savo vyro priešu Didžiąja Britanija – gabenosi medžius ir sėklas iš garsiojo Hamersmito medelyno „Lee & Kennedy“.

Kad ir kaip būtų, po 1809 m. įvykusių skyrybų, Napoleonas sutikdavo gelbėti Josephine nuo bankroto.

„Kiekvieną dieną randasi kas nors naujo, ir tai mane nervina, – rašė jis. – Kai netverdamas pykčiu užvedu kalbą apie tai, kas mane erzina, ji ima verkti. Ir aš jai atleidžiu, apmoku jos sąskaitas, o ji beria kuo nuoširdžiausius pažadus. Tačiau ir vėl kartojasi tas pats.“
Jurgis IV, Anglijos karalius

Vargu ar kurio nors karališkosios šeimos nario išlaidumas yra sukėlęs tiek piktdžiugiškos pajuokos, kiek nuolatos išsipusčiusio ir estetu prisimesti bandžiusio Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio IV (1762–1830 m.) ekstravagantiški įgeidžiai. Leidinyje „The Examiner“ jis buvo pašiepiamas kaip iki ausų skolose ir nemalonėse skendintis ištvirkėlis. Kone nuolatos šimtus tūkstančių prasiskolinęs Jurgis IV to meto karikatūrose buvo vaizduojamas kaip storas, persivalgęs ir visiškai girtas dabita, įsitaisęs tarp neapmokėtų pirkinių ir garbės skolų.

Pats Jurgis IV, iš visko sprendžiant, ne itin sielojosi dėl tokio savo įvaizdžio visuomenės akyse. Dar paauglystėje jis leido pinigus begalei sugulovių, per vieną vasarą sugebėjo nusipirkti 74 porų pirštinių, o vienu metu buvo apsirūpinęs neįtikėtinu kiekiu kvapiosios pudros. Daugelis pirklių jo apmokėjimo buvo priversti laukti daugiau nei dešimt metų. Vienas juvelyras, neapsikentęs tokio elgesio, paviešino Jurgio skolas kandžių publikacijų nevengusiame laikraštyje.

Šis karališkosios šeimos atstovas be paliovos ieškojo lengvų išeičių: maldavo pinigų iš vyriausybės, dėl skolų vedė Karoliną Braunšveigietę. Dažnai jo gelbėtojais tapdavo tėvai, karalius Jurgis III ir karalienė Šarlotė, nors šiaip jau Jurgis III ypač piktinosi ir stebėjosi besaikiu sūnaus išlaidavimu.

1811 m., tėvui rimtai pasiligojus, Jurgis tapo princu regentu. Šio paskyrimo proga, nepaisydamas visuotinio pasipiktinimo, jis surengė prabangų banketą Londono Carlton rūmuose, tuometinėje savo rezidencijoje.

„Ką manai apie sruvenančius upokšnius ir samanotus krantus Carlton rūmuose? – savo draugui rašė vienas iš puotos svečių Percy Bysshe‘as Shelley. – Kalbama, kad iškilmės atsieis 120 tūkst. svarų. Kažin, ar tai jau paskutinis žaisliukas, kurį valstybė turės nupirkti, kad pralinksmintų peraugusį išperą regentą.“

P. B. Shelley, kaip paaiškėjo, buvo teisus. Būdamas regentu, o vėliau tapęs karaliumi, Jurgis elgėsi vis labiau švaistūniškai. Neįtikėtiną galybę pinigų – daugiausia surinktų iš vidurinės klasės mokamų mokesčių – jis išeikvojo savo karališkosioms rezidencijoms. Tarp jų – minėtas Carlton dvaras, Bakingamo rūmai, Vindzoro pilis ir Braitono paviljonas. Pastarąjį vienas iš lankytojų pavadino „užgaida, jau atsiėjusia 700 tūkst. svarų, bet dar netinkama gyventi“. Kaip rašoma Christopherio Hibberto knygoje „George IV: The Rebel Who Would Be King“, Velingtono kunigaikštis sykį skundėsi, kad karalius tiek įsitraukęs į statybas, jog darosi akivaizdu, kad visuomenės reikalai jo nė kiek nedomina.

Nutrūktgalviško ir savanaudiško Jurgio IV išlaidavimo Didžiosios Britanijos piliečiai nepamiršo.

„Niekas nebegalvoja apie buvusį karalių, tarsi jis būtų miręs prieš 50 metų, – rašė Charlesas Greville‘is praėjus 10 metų po Jurgio IV mirties. – Jis minimas tik norint išsiplūsti, iškeikti už visas nuodėmes ir piktadarybes.“

Liudvikas II, Bavarijos karalius

Nors brangiai atsiėję šio kilmingo vyro užmojai tapo įkvėpimo šaltiniu „Disney“ pilių kūrėjams, Pasakų karaliaus pravardę užsitarnavusio Liudviko II gyvenimas toli gražu nesibaigė laimingai.

Jausmingas, melancholiškas, talentingas ir ypač nerimastingo būdo Liudvikas dievino Richardą Wagnerį ir Liudviką XIV bei jo Versalio rūmus. Jis buvo netekęs galvos dėl grožio, architektūros ir dizaino, todėl nekeista, kad 1864 m. gavęs sostą ėmė statyti rafinuotas, ištaigingas, į dangų besistiebiančias pilis, dėl kurių teko nemenkai paišlaidauti visu karaliavimo laikotarpiu.

Liudvikas II milijonus išleido statydamas nepasiekiamai šventovei prilygstančią neoromaninio stiliaus Noišvanšteino pilį (ji tapo pavyzdžiu „Disney“ pasiūlytoje „Miegančiosios gražuolės“ versijoje regimai piliai), Versalio įkvėptą šedevrą – Herenchymzės naujuosius rūmus, rokoko stiliaus Linderhofo rūmus ir Azijai būdingą braižą atkartojančius Schachen medžioklės namus.

Linderhofe Liudviko II nurodymu buvo įrengta Veneros grota. Tai buvo brangiai atsiėjęs to meto pažangiausių technologijų stebuklas.

„Dėl grotos teko sukurti ežerą, krioklį, sukelti bangas, – rašo biografas Christopheris McIntoshas savo knygoje „The Swan King: Ludwig II of Bavaria“. – Į ežerą buvo nuleista kriauklės pavidalo valtis, kurioje Liudvikas II kartais mėgdavo paplaukioti. Grotoje buvo sumontuoti įrenginiai, leisdavę sukurti ypatingų šviesos efektų.

Liudvikas II, Bavarijos karalius
Foto: Vida Press

Paleidus penkių skirtingų efektų seriją, buvo galima gėrėtis 10 minučių išliekančiais vaizdais. Vaizdų seką užbaigdavo vaivorykštė, sušvisdavusi ant ištapytos sienos.“

Vargu ar kas nustebo sužinojęs, kad 1884 m. Liudviko II skola išaugo iki gluminančios 76 mln. markių sumos. Kad prasimanytų pinigų, karalius pardavinėjo karališkuosius titulus, naudojosi iš Bavarijos priešo, Prūsijos valstybės veikėjo Otto von Bismarcko slapta gaunamomis lėšomis. Kaip rašė Ch. McIntoshas, Liudvikas II ryžosi ir dar drastiškesniems sumanymams:

„Karalių pasiekė žinia, kad Persijoje gyvena be galo turtingas žmogus. Taigi, vienam iš pavaldinių buvo liepta vykti į Persiją, surasti paslaptingąjį milijonierių ir paprašyti jo suteikti paskolą.

Pasiuntinys, suprasdamas, kokia beprasmiška tokia kelionė, pasiliko Miunchene ir, praėjus pakankamai laiko, pranešė karaliui, kad turtingasis persas ne per seniausiai mirė. Tada keletas patikimų tarnų buvo pasiųsti į Frankfurtą apiplėšti Rothschildo banko. Grupė nuvyko į Frankfurtą, bet neturėjo jokio noro vykdyti duotus nurodymus. Prabuvę ten kelias dienas, jie grįžo į Miuncheną. Vyrai pranešė, kad buvo itin kruopščiai suplanavę apiplėšimą, tačiau dėl paskutinę akimirką atsiradusių kliūčių nesugebėjo jo įvykdyti.“

Iš pažiūros vis labiau nuo realybės tolstantis ir skolose skęstantis Liudvikas II 1886 m. buvo nušalintas nuo sosto savo paties ministrų. Tais pačiais metais jis mirė paslaptingomis aplinkybėmis.
„Susikurti tokių poetiškų vietų, kuriose būtų galima bent trumpam pamiršti baisius laikus, kuriais gyvename, yra visiškai būtina“, – yra rašęs Liudvikas II.

Praėjus vos kelioms savaitėms po Liudviko II mirties įstabūs jo šedevrai tapo pasiekiami visuomenei, nuo kurios jis desperatiškai troško pabėgti.

Mohammedas bin Salmanas, Saudo Arabijos kronprincas

Prieštaringai vertinamas Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas, kaltinamas begale žmogus teisių pažeidimų, tarp kurių ir Jungtinėse Valstijose prieglobstį radusio žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymas, gali kiek nori deklaruoti, kad propaguoja asketizmą, bet iš tiesų to anaiptol nedaro. Tiesa ta, kad per pastaruosius penketą metų jo išleidžiamos sumos viršijo visus įmanomus rekordus.

Mohammedas bin Salmanas, Saudo Arabijos kronprincas
Foto: Vida Press

2015 m. Mohammedas bin Salmanas slapta įsigijo Prancūzijoje esančią Liudviko XIV garbei pastatytą pilį, kuriai buvo klijuojama brangiausių planetos namų etiketė. Už pilį jis sumokėjo daugiau nei 300 mln. dolerių (255,8 mln. eurų). Po metų 550 mln. dolerių (469 mln. eurų) jis išleido sumokėdamas už superjachtą „Serene“, įsigytą iš Rusijos degtinės magnato Jurijaus Šeflerio. 2017 m. Mohammedas bin Salmanas per tarpininką įsigijo Leonardo da Vinci paveikslą „Pasaulio išganytojas“. Šis pirkinys jam atsiėjo 450 mln. dolerių (383,6 mln. eurų), ir tai yra didžiausia kada nors už vieną dailės kūrinį sumokėta suma. Nors paveikslas, kurio autorystė, beje, kelia abejonių, esą, negali būti perkeltas iš Abu Dabio Luvro, sklinda kalbos, kad visiškai neseniai jis buvo nugabentas ir išstatytas jachtoje „Serene“.

Dėl to, kad šitiek išlaidauja, Mohammedas bin Salmanas nė negalvoja teisintis.

„Asmenines mano išlaidas lemia tai, kad esu turtingas, o ne skurstantis žmogus, – kalbėjo jis laidos „60 Minutes“ eteryje. – Ne mažiau kaip 51 proc. išleidžiu žmonėms ir 49 proc. – sau.“