Kai 69 metų muzikos autorius ir atlikėjas iškeliavo Anapilin, jo gedėjo visas pasaulis – ir ne tik jo kaip asmenybės, bet ir to, kiek dar nuostabios muzikos jis galėjo sukurti, rašo grunge.com.

Paskutiniai D. Bowie gyvenimo metai buvo itin intensyvūs ir produktyvūs, toks jausmas, kad kiekvieną jam likusią sekundę jis išnaudojo kūrybai, kurią skatino instinktyvūs noras po savęs palikti kuo įmanoma daugiau.

Davidas Bowie ir ilgus mėnesius trukusi kova su vėžiu

Kaip nurodoma oficialiame pranešime apie D. Bowie mirtį, kuris buvo išplatintas jo paskyroje feisbuke, muzikantas su onkologine liga kovojo 18 mėnesių. Tai reiškia, kad jo kova prasidėjo maždaug 2014 metų viduryje, nors apie šį išbandymą visą tą laiką žinojo tik artimiausi draugai, šeima ir keli kūrybos partneriai.

D. Bowie gyvenimas visada buvo gana paslaptingas. Iš visuomenės akiračio jis praktiškai pasitraukė pasibaigus jo 2003 metų plokštelės pristatymui skirtoms gastrolėms. O jas teko netikėtai sutrumpinti užsikimšus arterijai, nes žvaigždei prireikė skubiai gultis ant operacinio stalo.

The Guardian“ rašė: „Praėjus trims ketvirtadaliams „Reality“ gastrolių, jis pareiškė: „Žinai, Mike‘ai, po šio turo tiesiog būsiu tėvas, gyvensiu normalų sėslų gyvenimą“. Tokią citatą 2016 metais „Rolling Stone“ perdavė klavišininkas Mike‘as Garsonas. „Būsiu šalia ir stebėsiu, kaip auga dukra Lexi. Nebenoriu praleisti tokių akimirkų“, – svajojo D. Bowie ir sakė, kad ir taip praleido per daug.

D. Bowie tikrai laikėsi duoto žodžio, niekada daugiau nebevyko į gastroles ir nedavė išsamų interviu. Naujo albumo gerbėjams teko laukti visus dešimt metų, kol 2013 metas pasirodė darbas „The Next Day“, kurio įrašinėjimo darbai studijoje laikyti paslaptyje; iš dalies dėl to, kad, kaip rašė „The Guardian“, jis privertė muzikantus pasirašyti konfidencialumo sutartis.

Šis albumas dar kartą įrodė D. Bowie kūrybiškumą, o gerbėjai labai džiaugėsi, kad jų mylimas kūrėjas sugrįžo.

David Bowie
Foto: Vida Press

Davidas Bowie pagaliau parašė miuziklą

Įrašius „The Next Day“, D. Bowie išgyveno tikrą kūrybinį suaktyvėjimą, ėmėsi ne vieno įdomaus ir ilgai brandinto projekto. Kaip teigia „Rolling Stones“, dar būdamas paauglys svajojo parašyti miuziklą, o svajonę išpildė „Lazarus“ – tai buvo teatrinis pastatymas, paremtas 1963 metų Walterio Teviso mokslininkės fantastikos romanu „The Man Who Fell to Earth“ (D. Bowie 1976 metais Nicolo Roego režisuotoje kino adaptacijoje atliko Thomo Newtono – alkoholiko milijonieriaus ateivio, izoliuoto savo bute ir norinčio grįžti namo – vaidmenį).

Miuzikle, kuris „Off-Broadway“ teatre buvo rodomas nuo 2015 metų gruodžio iki 2016 metų sausio, didžiausias dėmesys buvo skiriamas D. Bowie diskografijai, įskaitant tokius jo kūrinius kaip „Heroes“, „Life on Mars?“, „Changes“ ir „The Man Who Sold the World“. Dar svarbiau tai, kad miuzikle buvo galima išgirsti keturias naujas dainas: titulinę dainą, „No Plan“, „Killing a Little Time“ ir „When I Met You“.

Tuo pat metu D. Bowie tam tikra prasme išsiruošė į paskutines savo gastroles – ir ne tik fiziškai. Nuo 2013 metų kovo iki 2018 metų liepos po visą pasaulį keliavo muziejaus ekspozicija su artefaktais iš jo gyvenimo, pavadinta „David Bowie Is“.

„Susitarimas buvo toks, kad galime iš archyvo skolintis ką panorėję, tačiau jis su pačia paroda neturės nieko bendro. Dar reikėjo, kad visus faktus patikrintų archyvaras, tačiau interpretacijos priklausė mums“, – „The New Times“ savo laiku sakė vienas iš parodos kuratorių Geoffrey Marshas.

David Bowie
Foto: Vida Press

Davidas Bowie aktyviai rūpinosi savo muzikiniu katalogu

Nors paskutiniais gyvenimo metais D. Bowie didžiausią dėmesį skyrė naujai muzikai, kaip ir dauguma roko žvaigždžių labai rūpinosi ir ankstesnės kūrybos katalogu. Populiariausių sąrašus visame pasaulyje uzurpavęs jo 1983 metų hitas „Let‘s Dance“ 2015 metų liepą ribotu tiražu perleistas geltonos spalvos vinile, šis įvykis sutapo su jam skirtos parodos „David Bowie Is“ apsilankymu Australijoje.

Tų pačių metų rugsėjį buvo išleistas rinkinys „Five Years (1969-1973)“ – 12 CD arba 13 vinilų rinkinys, kurį sudarė jo ankstyvosios kūrybos albumai „David Bowie“, „The Man Sold the World“, „Hunky Dory“, „The Rise anfd Fall of Ziggy Stardurst and the Spiders from Mars“, „Alladin Sane“, „Pin Ups“ ir kiti.

Dar viena dėmesio verta detalė: nors D. Bowie ir buvo pernelyg užsiėmęs parašyti originalią dainą, jis 2016 metų Brodvėjaus miuziklui pagal „Nickelodeon“ animacinį filmuką „SpongeBob Squarepants“ pasiūlė pritaikyti savo 1995 metų kūrinį „No Control“. Jo kūrinys pateko į tikrai šaunią kompaniją, kurioje – „Flaming Lips“, „Panic! at the Disco“, T.I., Johnas Legendas ir Sara Bareilles.

Pirmieji paskutinio Davido Bowie albumo įrašai atkeliavo 2015 metų lapkritį

Į įrašų studiją D. Bowie sugrįžo 2015 metų sausį, kur pradėjo įrašinėti naują studijinį albumą, tačiau gerbėjams rezultatų teko palaukti dar metus. Nepaisant to, kūrėjas itin netradiciniu būdu visgi pristatė vieną dainą iš naujojo albumo „Blackstar“ – jis leido ją panaudoti britų televizijos veterano Jacko Thorne‘o naujos kriminalinės dramos „The Last Panthers“ garso takeliui.

Elektroniką ir džiazą sumaišiusi „Blackstar“ parodė, kad D. Bowie rado naują kūrybos kelią ir pateisino savo kaip muzikos chameleono įvaizdį. Aitrios saksofono linijos, iškraipyti būgnų ritmai ir širdį kiaurai skrodžiantis vibrato – tai buvo skambesys, kokio iš D. Bowie dar nebuvome girdėję. Po kelių mėnesių pristatytas pilnas albumas, tapęs kūrėjo atsisveikinimu, tokį įspūdį tik dar sustiprino. Beveik dešimt minučių trunkanti sudėtinga kompozicija tapo ilgiausia daina, kada nors pasiekusia „Billboard Hot 100“ sąrašą. Rekordas galiojo iki 2019 metų, kai jį perėmė progresyvaus metalo grupė „Tool“ ir jų daina „Fear Inoculum“.

David Bowie
Foto: Vida Press

Davidas Bowie mėgo stebinti

Kiekvienas naujas D. Bowie muzikos įrašas buvo neatsiejamas nuo siurprizo elemento – niekada negalėdavai žinoti, kaip skambės kitas jo darbas. „Blackstar“ atveju, kuris, deja, tapo jo paskutiniuoju muzikiniu projektu, jis šiuo aspektu pranoko pats save, suliedamas ritmenbliuzą, elektroniką, džiazą ir net hiphopą.

Kaip rašė „Rolling Stone“, jis ir prodiuseris Tony Visconti įkvėpimo sėmėsi iš D‘Angelo 2014 metų soulo ir fanko opuso „Black Messiah“ ir 2015 metų eksperimentinio Kendricko Lamaro hiphopo šedevro „To Pimp a Butterfly“. Visgi svarbiausias elementas buvo džiazas. Per įrašų sesijas Niujorko studijose „Magic Shop“ ir „Human Worldwide“ D. Bowie susipažino ir bendradarbiauti pakvietė puikių džiazo muzikantų, tarp kurių medinių pučiamųjų instrumentų virtuozas Donny McCaslinas, klavišininkas Jasonas Lindneris, gitaristas Benas Monderis ir būgnininkas Markas Guiliana. Jie atsakingi už sodrias albumo aranžuotes – įskaitant naujam gyvenimui prikeltas anksčiau įrašytų „Sue (Or in a Season of Crime)“ ir „It‘s a Pity She Was a Whore“ versijas.

Siurprizo elementas buvo labai svarbus ir kita prasme: kaip ir „The Next Day“ atveju, D. Bowie pavyko išlaikyti darbus įrašų studijoje paslaptyje, tad priešmirtinis jo albumas dar labiau primena iš dangaus mums siųstą dovaną.

Paskutinės sesijos įrašų studijoje – itin produktyvios

„Blackstar“ įrašų sesijos paliko labai daug vertingos nepanaudotos medžiagos. Naujam gyvenimui ne tik prikeltos dvi senesnės dainos, bet ir įrašytos penkios naujos (titulinė „Blackstar“, singlas „Lazarus“, „Girl Loves Me“, „Dollar Days“ ir hipnotizuojantis atsisveikinimas „I Can‘t Give Everything Away“), dar trys dainos, panaudotos miuzikle „Lazarus“ ir, kaip praneša „Rolling Stone“, penki vertingi pavieniai fragmentai. Prodiuseris Tony Visconti vieną iš jų, pavadintą „When Things Go Bad“, įvardijo kaip dialogą su kritikų išliaupsintu 1971 metais pasirodžiusiu D. Bowie albumu „Hunky Dory“.

Minėtieji įrašai turėjo atsidurti išskirtiniame „Blackstar“ leidime, nors tuo metu, kai buvo rengiama ši publikacija, tai dar nebuvo padaryta. Turint omenyje, koks reiklus kokybei buvo D. Bowie, galime būti tikri, kad vieną dieną jie tikrai išvys dienos šviesą ir pasieks mūsų ausis. Kadangi pastaraisiais metais buvo išleistas ne vienas D. Bowie kūrybos rinkinys, belieka tikėtis, kad sulauksime ir naujų (su dar neišleista medžiaga).

2015 metų pabaiga – vėžys atakuoja

D. Bowie, įrašinėdamas paskutinį albumą, tyliai kovojo su vis progresuojančia liga, apie diagnozę žinojo tik artimiausi žmonės. Atvirame interviu „Mojo“ prodiuseris T. Visconti prisiminė, kaip D. Bowie prieš jiems pradedant įrašinėti „Blackstar“ papasakojo apie savo ligą: „Davidas man sako: turiu tau kai ką parodyti. Nusikėlė savo vilnonę kepurę – pamačiau, kad jis plikas. Pasakė: man vėžys. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas nebebuvo toks, kaip anksčiau“.

Priežasčių optimistiškai vertinti D. Bowie sveikatą visgi buvo, 2015 metais jis patyrė trumpai trukusią remisiją. Nepaisant pozityvių ženklų, vėžys nesiliovė plitęs ir pasiekė paskutinę stadiją. Kaip rašo „The Guardian“, remdamasis dokumentiniu filmu „David Bowie: The Last Five Years“, filmuodamas vaizdo klipą dainai „Lazarus“, jis sužinojo, jog jam nebebus taikomas gydymas. Ta pati dokumentinė juosta pasiūlė ir plačiai paplitusią vaizdo klipo interpretaciją. Dainoje D. Bowie iš ligoninės lovos dainuoja „Tik pasižiūrėkite – aš Danguje“.

Vaizdo klipo režisierius Johanas Renckas sako, kad vaizdiniai sprendimai buvo konceptualizuoti likus savaitei iki D. Bowie sužinant mirties nuosprendį: „Man jame labai ryškus biblinis motyvas. Jis neturi nieko bendro su jo liga“.

Paskutinis Davido Bowie pasirodymas viešumoje

Lipdamas iš limuzino ir eidamas į „New York Theatre Workshop“ 2015 metų gruodžio pradžioje D. Bowie visus pakerėjo savo užburiančia mįslinga šypsena. Kūrėjas atvyko į „Lazarus“ premjerą – projekto, kuriam tais metais skyrė labai daug savo laiko ir pastangų. Sprendžiant iš tą ypatingą vakarą darytų nuotraukų, praktiškai neįmanoma atspėti, kad D. Bowie grumiasi su mirtinu priešu.

Miuziklo režisierius Ino van Hove britų bulvariniam leidiniui „Mirror“ leido suprasti, kad iš tikrųjų jis tik viešumoje buvo užsidėjęs laimingo ir stipraus žmogaus kaukę: „Visi rašė, kad atrodė šauniai, sveikas, tačiau užkulisiuose išsekęs sukniubo. Tada supratau, kad tai galbūt paskutinis kartas, kai jį matau“.

Tai, kad visgi nusprendė atvykti į premjerą – simbolinis sprendimas, priimtas kūrėjo, visą savo dėmesį norėjusio skirti kūrybos procesui, o ne rezultato reklamai. Juo labiau, kad liga progresavo kiekvieną akimirką, ir jo laikas šioje žemėje seko.

David Bowie
Foto: Vida Press

Kūrė iki paskutinio atodūsio

Kūrėjas, gyvendamas paskutines dienas ir puikiai žinodamas savo likimą, baigęs įrašinėti paskutinį savo albumą ir sudalyvavęs tokio asmeniškai svarbaus projekto kaip miuziklas premjeroje, stengėsi išnaudoti paskutines jam likusias akimirkas. Kaip rašo „Rolling Stone“, paskutines gyvenimo savaites D. Bowie sugebėjo sukaupti paskutines jėgas ir įrašė dar penkių kompozicijų demonstracines versijas, turėjo planų suspėti ir dar vieną albumą. Yra informacijos, kad „FaceTime“ programa skambino T. Visconti ir papasakojo apie savo planus, kurie labai pradžiugino prodiuserį.

„Aš maniau, o greičiausiai taip manė ir jis, jog dar turime mažiausiai kelis mėnesius. Bet pabaiga atėjo labai greitai. Asmeniškai to nežinojau. Tiksliai pasakyti negaliu, bet po to mūsų pokalbio jis labai greitai užgeso“, – prisimena prodiuseris.

Panašu, kad prieš mirtį D. Bowie turėjo ir daugiau muzikinių planų. Gitaristas ir prodiuseris Reevesas Gabrelsas, dalyvavęs naujam gyvenimui prikeliant D. Bowie 1987 metų albumą „Never Let Me Down“, „Guitar Player“ pasakojo: „Kaip teigia visi iki vieno, kurie susiję su D. Bowie palikimu, kai Davidas sužinojo, kad miršta, parengė penkmečio planą, ką norėtų, kad nuveiktume su jo muzika“. Kol kas neaišku, ar toks kūrėjo troškimas išsipildė.

Mirė vos tik pasirodžius paskutiniam albumui

Galima drąsiai teigti, kad D. Bowie net savo paties mirtį sugebėjo paversti medžiaga kūrybai. 25-asis ir paskutinis jo albumas „Blackstar“ buvo išleistas 2016 metų sausio 8 dieną. Žiniasklaidos priemonės viena per kitą liaupsino įrašą, net neįtardamos, jog visų mylimo kūrėjo gyvybė gęsta. Po dviejų dienų D. Bowie mirė, ir staiga pagrindinės albumo temos – ir pats jo atsiradimas – įgavo žodžiais sunkiai įvardijamo gylio.

Dainose išslapstytos užuominos apie mirtį ėmė skambėti pranašiškai. Titulinėje dainoje D. Bowie dainuoja „Dieną, kai jis mirė, kažkas nutiko/Siela pakilo metrą ir pasitraukė į šoną/Jo vietą užėmė kitas ir narsiai pravirko“. Deja, bet nebesužinosime, kokios mintys sukosi kūrėjo galvoje įrašinėjant „Blackstar“, tačiau mirtingumas, panašu, buvo vienas iš leitmotyvų.

Ir sunku negalvoti, kad D. Bowie – žmogus, muzikos įrašams suteikęs naują meninės vertės dimensiją – apie šį albumą nemąstė kaip apie atsisveikinimo dovaną visiems, vertinantiems jo kūrybą.

„Jo dvasia niekur nedingo. Mums siaubingai pasisekė, kad buvome jo amžininkai. Galėjome jį matyti, klausytis jo kalbų ir dainų, galėjome apkabinti, galėjome garbinti jo talentą. Jis visiems laikams išliks legenda“, – apie bendražygio mirtį jautriai pasisakė T. Visconti.