Apie visą šią sagą pasaulis ir nebūtų sužinojęs, jeigu ne 39 minučių trukmės vaizdo įrašas, kurį 33 metų princesė įrašė prieš pabėgdama ir kuris vėliau buvo išplatintas internete, kai ji buvo sugauta. „Jeigu žiūrite šį įrašą, vadinasi reikalai nėra geri, – perspėjo žiūrovus princesė ir paprašė gelbėti jos gyvybę. – Arba esu mirusi, arba esu labai, labai, labai blogoje situacijoje“, - rašoma foreignpolicy.com
Princesės Latifos liūdnos prognozės pasitvirtino. Šiuo metu jos šeima ją laiko namų arešto sąlygomis, bet nepavykęs siekis ištrūkti į laisvę yra vertas dėmesio. Kartu su jos žlugusio mėginimo pabėgti detalėmis minėtame vaizdo įraše atskleidžiama ir daugiau informacijos apie slaptą arabų pasaulio princesių ir kitų privilegijuotų moterų gyvenimą. Visa byloja apie didžiulį skirtumą tarp pasakiško įvaizdžio ir labai nepasakiškos realybės.
Dauguma moterų arabų pasaulyje yra socialiai nuskriaustos. Tradicinėse šeimose paprastai moterims taikomi dideli apribojimai. Priklausomai nuo genties, kurioje gimė, moterims gali būti taikomi apribojimai dėl to, už ko jos gali tekėti, kiek laisvės jos turi už namų sienų, ar jos gali naudotis socialiniais tinklais, ar gali keliauti ir kur, ar gali dirbti. Taip pat taikomi apribojimai dėl studijų, santuokos ir to, kas gali matyti jų veidus. Pagal Saudo Arabijoje galiojančią globos sistemą, vyrui – sutuoktiniui, tėvui ar kartais ir sūnui – suteikiama visiška galia priimti svarbiausius sprendimus moters gyvenime nuo pat jos gimimo iki mirties.
Su tokiu elgesiu moterys susiduria ir valstybinėse institucijose už šeimos namų ribų. Pavyzdžiui, dar visai neseniai vyriausybės finansuojamame Jungtinių Arabų Emyratų universitete studentėms buvo draudžiama nešiotis mobiliuosius telefonus su kameromis. Universiteto teritorija, skirta moterims, buvo apjuosta aukšta tvora su spygliuota viela, o vartai būdavo saugojami. Universitete vis dar galioja segregacija, ir studentės gali iš jo teritorijos su kažkuo išeiti tik leidus globėjui, kuriam atsiunčiama žinutė, kai studentė išvyksta iš universiteto teritorijos.
„Jie tai vadina kitaip, bet tai yra globos sistema. Tiesiog ji nėra tokia ekstremali, kaip Saudo Arabijoje“, – sakė JAV įsikūrusios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Watch“ tyrėja Hiba Zayadin.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose, jos teigimu, nėra galiojančio įstatymo dėl smurto prieš moteris namuose. Santuokinės išžaginimas nėra nusikaltimas, o be vyrų leidimo dirbančios moterys laikomos nepaklusniomis.
Tačiau daugelis arabų moterų imasi įvairiausių gudrybių ir klastos, kad apeitų šiuos draudimus. Internete jos pasivadina netikrais vardai, viešumoje veidą dengia šydu, slepia nuo šeimos telefonus su išankstinio apmokėjimo kortelėmis ir prisigalvoja pačių įmantriausių planų, kaip išsmukti iš namų. Sugautosioms skiriama bausmė priklauso nuo to, kokią taisyklę jos pažeidė. Jeigu nustatoma, kad moteris palaiko santykius su vyru, jos laukia pati sunkiausia bausmė, įskaitant nuplakimą, įkalinimą ir net nužudymą dėl garbės.
Saudo Arabijoje net veikia specialus kalėjimas „Dar Al Reaya“, liūdnai garsėjantis kankinimais, kalinimu vienutėse ir ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis už „amoralų elgesį“. Saudo Arabijos moterų teisių aktyvistė Amani al-Ahmadi pasakojo, kad jau devynmetę ją mokykloje perspėjo, kad nepaklusnios mergaitės atsiduria šiame kalėjime.
Arabiško pasaulio privilegijuotoms moterims – ar jos priklausytų karališkajai šeimai, ar politinio elito šeimoms – gyvenimas yra bene sunkiausias. „Joms jis yra sunkiai pakeliamas, – sakė garsi Saudo Arabijoje aktyvistė ir mokslininkė Hala al-Dosari. – Jos turi galimybių gyventi kitaip ir bendrauti su moterimis iš kitų kultūrų.“
Privilegijuotos moterys turi galimybių sužinoti apie Vakaruose gyvenančių moterų gyvenimus ir dažnai palaikyti tiesioginį kontaktą su jomis. Tokios moterys su užsieniečiais dažnai bendrauja privačiose mokyklose ar keliaudamos į šeimų valdomus nekilnojamojo turto objektus užsienyje.
Tačiau tokioms moterims toks bendravimas tėra priminimas apie gyvenimą, kurio joms neleidžiama gyventi. Daugeliui šių moterų turtas tėra menka paguoda dėl to, kad jos neturi teisės rinktis.
Prie problemos rimtumo prisideda ir gajus dviveidiškumas. Daugelis privilegijuotų arabų šeimų išoriniam pasauliui nori pasirodyti kaip labai liberalios ir pasaulietiškos. Pavyzdžiui, princesė Latifa yra vieno atviriausių arabų valdytojų Persijos įlankoje dukra. Jis dažnai yra matomas su savo žmona princesė Haya bint al-Hussein ir dukromis, kurios nėra prisidengusios galvų skaromis. Šeichas Mohammedas net yra pasisakęs prieš smurtą artimoje aplinkoje ir ragino užtikrinti didesnę mažumų apsaugą šalyje.
Tačiau tai, kaip jis elgiasi su savo dukromis, neatitinka jo tarptautinio įvaizdžio. Ir taip yra todėl, kad jo valdymas namuose priklauso nuo to, kaip jį, kaip tradicinių vertybių sergėtoja, mato pavaldiniai. Ir ši našta pirmiausia yra susijusi su moterų teisėmis šeimoje ir šalyje. Bet kuri moteris, kelianti grėsmę šeimos patriarchaliniam įvaizdžiui ar patriarchalinei tvarkai, yra užrakinama namuose arba valstybės institucijose. Šalyje tikrai yra nemažai atvejų, kai moterys gyvena tokiomis pačiomis namų arešto sąlygomis, kaip ir princesė Latifa.
Todėl arabų princesių pastangos pabėgti nėra jokia naujiena. Pačios princesės Latifos atveju, tai net nebuvo jos pirmasis mėginimas pabėgti. 2002 metais, kai jai tebuvo 16 metų, ji mėgino pabėgti į Omaną, tačiau buvo įkalinta, kankinta, jai nebuvo suteikta medicininė pagalba. Kaip minėtame vaizdo įraše aiškino princesė Latifa, iš pradžių bėgti ją paskatino jos vyresnės sesers princesės Shamsos nepavykęs mėginimas pabėgti, po kurio ji daugeliui metų buvo įkalinta rūmų kalėjime.
Ši problema egzistuoja ne tik Dubajuje. Londone įsikūrusios teisių grupės ALQST direktorė Yahya Assiri dirba su arabų moterimis, norinčiomis pabėgti nuo priespaudos. Moteris pasakojo, kad 2013 metais su ja susisiekė keturios velionio Saudo Arabijos karaliaus Abdullaho dukterys, kurios domėjosi galimybe ištrūkti iš šalies. Jos buvo laikomos namų arešto sąlygomis: dvi vienoje vietoje, o kitos dvi – kitoje. Kai į sostą įžengė Abdullaho netikras brolis Salmanas, Y. Assiri prarado bet kokį ryšį su dviem merginomis ir jų motina, kuri mėgino padėti joms pabėgti.
„Savo paskutinėje žinutėje jų motinai aš klausiau, ar jai pavyko viską išspręsti, ar jai grasino. Mes tiesiog norėjome sužinoti, ar mūsų pagalba joms kaip nors padėjo. Mes nesulaukėme jokio atsakymo“, – pasakojo aktyvistė.
Nepaisant šių merginų dingimo, Y. Assiri ir toliau sulaukia skambučių iš kitų Saudo Arabijos karališkosios šeimos princesių, kurios nori išvykti iš šalies. Didžiausias iššūkis yra tas, jog šių moterų vyrai globėjai paprastai yra atėmę jų pasus. „O be pasų vargiai ką nors gali padėti“, – sakė Y. Assiri.
Nors princesės Latifos mėginimas pabėgti buvo nesėkmingas, tai neatbaidė kitų moterų regione mėginti pabėgti ir palikti turtus ir savo karališkąsias privilegijas, kad jos galėtų būti laisvos Vakaruose.
Šių metų sausį Saudo Arabijos šiaurinėje dalyje esančio Sulaimi regiono gubernatoriaus duktė Rahaf Mohammed gavo prieglobstį Kanadoje po to, kai jai grėsė sugrąžinimas namo iš Tailando. Mergina aktyviai rašė tviteryje beveik savaitę ir sulaukė didžiulio pasaulio dėmesio, o vėliau įsikišo Kanada. Merginai pasisekė, nes kiekvienai sėkmingai pabėgimo istorijai tenka daug nepavykusių ir net nežinomų.
Kaip ir princesė Latifa, R. Mohammed pabėgo, nes buvo ribojamas jos judėjimas, išsilavinimas, sveikatos priežiūra. Jai taip pat nebuvo leista pranešti apie namie patiriamą smurtą. Merginai buvo pasakyta, kad ji negali trumpai nusikirpti plaukų, nes žmonos ieškantiems vyrams labiau patinka ilgaplaukės. Kai ji vis tiek nusikirpo plaukus, jos šeima ją laikė namų arešto sąlygomis, kol plaukai ataugo.
„Turėjau pinigų, tačiau neturėjau laisvės, – jau būdama Kanadoje pasakojo mergina. – Nenorėjau pinigų. Tik norėjau laisvės ir ramybės.“
Jos šeima Saudo Arabijoje vėliau jos išsižadėjo, kad atsikratytų gėdos, kurią ji užtraukė savo šeimai.
Princesės Latifos ir R. Mohammed atvejai gal ir kenkia įvaizdžiui užsienyje, tačiau padeda Persijos įlankos šalių valdžiai sulaukti paramos viduje. R. Mohammed atvejis Saudo Arabijoje iš karto buvo politizuotas. Apie jį aktyviai skelbė karalystės žiniasklaida ir skleidė žinią, jog užsienio šalių vyriausybės naudojasi Saudo Arabijos moterimis, kad vykdytų savo planus. Žiniasklaida taip pat skelbė, kad R. Mohammed norėjo atsisakyti savo religijos, kas musulmonams yra didžiulė nuodėmė, baudžiama mirtimi.
Konservatyvių pažiūrų žmonės Saudo Arabijoje palaiko griežtą valdžios poziciją dėl moterų globos įstatymų, kurių tikslas, esą, – apsaugoti moteris. Daugelis sveikina tokias iniciatyvas, kaip „Absher“, dar vadinamą „moterų sekimo programėle“, kuri siunčia pranešimus globėjams, kai moterys mėgina išvykti iš šalies.
Aišku tik viena, kad tiek R. Mohammed, tiek ir princesės Latifos istorijos sukrečia šeimas šiame regione ir kai kurios jų jau ėmėsi priemonių neprarasti savo dukrų. Kanadoje gyvenanti R. Mohammed sulaukė draugių ir kitų moterų iš regiono žinučių, kad šeimos atėmė jų pasus ir joms pasakė, kad jos niekada negalėsiančios keliauti. Moterys sako bijančios. Anot R. Mohammed, jos ir turėtų bijoti.
„Norint padėti šioms moterims, būtina jas išvežti iš regiono. Sistema jų nepalaiko. Vien tik pagalbos siuntimas nepadės“, – sakė ji.
