Vis dėlto tikrasis C. Chaplino gyvenimas visai nebuvo linksmas. Nors mūsų dabartiniame ciniškame pasaulyje jo filmai kritikuojami dėl pernelyg didelio saldumo ir akivaizdaus bandymo sugraudinti, jų autorius tikrai viduje nesišypsojo. Nuo skurdžios vaikystės Londone iki užsitrauktos Amerikos politikų nemalonės ir negebėjimo atsispirti savo tamsiausioms pagundoms – C. Chaplinas buvo klounas, už kurio šypsenos slėpėsi ne tik ašaros, bet ir apie niūrią egzistenciją bylojantis klyksmas.
Jį paliko alkoholikas tėvas
1890 m. Charlesas Chaplinas buvo vienas ryškiausių talentų Didžiojoje Britanijoje. Dainuojančio komiko populiarumas augo net jam susituokus su vodevilio žvaigžde Hannah ir susilaukus sūnaus Charlie. Taip, Chaplinų pavardė buvo žinoma dar prieš gimstant Charlie ir gal būtų išsaugojusi garbę, jei Chaplinas vyresnysis nebūtų prasigėręs.
Oficialioje Charlie Chaplino interneto svetainėje atskleidžiama visa tiesa. Alkoholio vartojimas buvo rimta XIX a. dešimtojo dešimtmečio vodevilio žvaigždžių problema. Charlesas Chaplinas turėjo labai plačią gerklę. Kai Charlie suėjo 12-a metų, tėvas mirtinai prasigėrė. Jei šis faktas skamba tragiškai, pats laikas paminėti, kad greičiausiai tai išėjo tik į gerą.
Charlesas Chaplinas buvo siaubingas žmogus. Kai jo sūnui buvo vos metukai, jis paliko šeimą ir išsinešė pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Hannah ir Charlie atsidūrė siaubingame skurde, o tėvas nepajudino nė piršto, kad jiems padėtų. Pasiekęs šlovės viršūnę ir neblogai uždirbdavęs, jis buvo suimtas, nes nepadėjo išlakyti Charlie ir kito sūnaus Sydney.
Nepaisant skurdo, Hannah pavyko išsaugoti stogą virš galvos. Mama linksmindavo mažąjį Charlie senais vodevilio pasirodymais. Jo vaikystė galėjo būti „varginga, bet linksma“. Deja, kaip netrukus pamatysite, C. Chaplino gyvenime beveik nebuvo linksmų akimirkų.
Mamos beprotybė
Kaip sakoma: „Atsargiai, norai pildosi.“ Ko gero, ši patarlė niekam netiko labiau nei jaunajam C. Chaplinui. Visuomet žavėjęsis savo mamos vodevilio karjera, Charlie mėgdžiojo jos pasirodymus vos sulaukęs 5-erių metų amžiaus. Akivaizdu, kad sūnus troško vaidinti scenoje kartu su mama. Šiuo atveju jo noras išsipildė pačiu baisiausiu būdu.
Tai nutiko vieno Hannah pasirodymo metu, kurį Charlie stebėjo iš užkulisių. Kaip rašoma interneto svetainėje biography.com, Hannah dainavo dainą, kai staiga prarado balsą. Teatro vadovas supanikavo ir ant scenos išstūmė Charlie. Visai kaip nuotaikingo filmo pradžioje, mažylis išvertė visus iš koto savo pasirodymu. Geresniame pasaulyje tai būtų buvusi jo karjeros pradžia, tačiau nuo šios akimirkos prasidėjo siaubinga C. Chaplino mamos kelionė į beprotybę.
Netrukus pasidarė aišku, kad Hannah balso problema buvo tik pirmas matomas ją kamuojančių demonų ženklas. Stengdamasi išauginti vaikus kamuojama nepritekliaus, ji pamažu atitolo nuo tikrovės. Galiausiai moteris atsidūrė ligoninėje. Kalbame apie Viktorijos laikų Londoną, todėl socialinės paslaugos buvo, švelniai tariant, nekokios.
Charlie ir Sydney atsidūrė vaikų namuose, kurie buvo tokie, kokius savo knygose aprašė Charlesas Dickensas. Berniukų tėvas trumpam buvo sutikęs juos priglausti, bet greitai persigalvojo. C. Chaplinas tiek daug laiko praleido vaikų namuose, kad mokykloje mokėsi vos šešis mėnesius.
Daugybė siaubingų darbų
Pirmuosius 12-ą Charlie gyvenimo metų jo tėvą Charlesą, regis, truputį graužė sąžinė ir jis bandė padėti savo sūnui, tačiau sąžinę netrukus nuramino alkoholio jūra. Remiantis oficialia C. Chaplino interneto svetaine, 1897 m. tėvas įtaisė berniuką klumpakojo trupėje. (Tačiau ir dėl šio fakto abejojama. Kituose šaltiniuose teigiama, kad berniukui darbą rado Hannah pažįstami šou verslo atstovai.)
Kadangi skaitote straipsnį apie Charlie Chapliną, garsųjį aktorių ir režisierių, tikriausiai pamanysite, kad klumpakojo trupė buvo jo kelio į šlovę pradžia. Bet jo gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Trupė „Eight Lancashire Lads“ nesusilaukė sėkmės, ir C. Chaplinui teko ieškoti bet kokio darbo, kad išgyventų. Anot biobraphy.com, taip prasidėjo nesibaigianti siaubingų darbų virtinė.
Vėliau C. Chaplinas pasakos, kad buvo laikraščių pardavėju, žaislininku, spaustuvininku, gydytojo padėjėju ir dirbo dar daug kitų darbų. Į vodevilį jis sugrįžo tik XX a., o jo karjera pradėjo įgauti pagreitį 1908 m., kai jam buvo 18-a. Vaidindamas girtuoklį Fredo Karno pantomimos trupėje, C. Chaplinas net išvyko į turą po Ameriką. Regis, Amerikai jis padarė neblogą įspūdį. 1912 m. prodiuseris Mackas Senettas pakvietė jaunąjį komiką vaidinti filmuose. Pagaliau jam nusišypsojo sėkmė.
Tirono iškilimas
Stanley Kubricko vardas yra absurdiško meninio perfekcionizmo sinonimas. Prieš S. Kubrickui tampant tironiškų režisierių įsikūnijimu, jo pirmtaku galima laikyti C. Chapliną. Priėmęs M. Senetto pasiūlymą, C. Chaplinas nepaprastai išpopuliarėjo. Anot Britų kino instituto, vien 1914 m. jis suvaidino 34 filmuose. Filmuojant antrąją filmą, jaunoji žvaigždė sukūrė garsųjį valkatos personažą. Filmuojant 12-ąjį, jis ne tik vaidino, bet ir režisavo. 1915 m. jis perėjo į „Essanay Studios“ ir turėjo savo filmų kūrimo padalinį. 1916 m. jis jau dirbo „Mutual Films“, kur turėjo visišką kūrybinę laisvę ir gaudavo didžiausią atlyginimą Holivude.
Taigi, C. Chaplinui viskas ėjosi kaip iš pypkės. Sėkmė nuo komiko nenusigręžė ir artimiausius keletą metų, tačiau būtent šiuo laikotarpiu išryškėjo jo despotiškas elgesys filmavimo aikštelėje. Tai buvo pirmas kartas, kai pasaulis gavo progą pamatyti, kad už genijaus slepiasi iškankintas žmogus.
PBS pateikia daugiau informacijos. Filmavimo aikštelėje C. Chaplinas būdavo tarytum apsėstas.
Liūdnai pagarsėjęs kaip reikliausias žmogus Holivude, jis reikalaudavo perfilmuoti tą pačią sceną šimtus kartų. Užuot režisavęs, jis suvaidindavo kiekvieno aktoriaus vaidmenį ir pasakydavo: „Darykite taip, kaip parodžiau.“ (Po daugelio metų, filmuojant 1967 m. pasirodžiusį filmą „Grafienė iš Honkongo“, aktorė Tippi Hedren teigė, kad toks režisieriaus elgesys iš proto varė Marloną Brando.) C. Chaplinas atleisdavo aktorius įpusėjus filmavimo darbams ir pradėdavo iš naujo, įskaitant naujus jau nufilmuotų scenų kadrus. Ši sistema buvo beprotiška, tačiau ji duodavo puikių rezultatų. Tiesa, ji leido atsiskleisti tamsesnei C. Chaplino pusei.
Santuokos su nepilnametėmis ir baisūs kaltinimai
1918 m. C. Chaplinas vadovavo savo kino studijai „First National“ ir kūrė filmus, kurie ir šiandien laikomi klasika, pavyzdžiui, „Mažylis“ („The Kid“). Deja, bet šiuo metu pasirodė ir tamsiausioji C. Chaplino pusė. Jis pradėjo viena po kitos vilioti jaunas mergaites.
„Vice“ pateikia daugiau informacijos. Mildred Harris buvo vos 16-os, kai susipažino su C. Chaplinu. Geriausiu atveju ji buvo jauna talentinga aktorė, o C. Chaplinas – ryškiausia žvaigždė. Jis ją suviliojo, pamanė, kad ji pastojo, ir surengė skubotas vestuves. Kai paaiškėjo, kad mergina nebuvo nėščia, C. Chaplinas pasistengė, jog M. Harris pastotų, ir tada išsiskyrė.
Galbūt jis sėmėsi įkvėpimo iš savo tėvo, bet kita komiko meilės istorija buvo dar tamsesnė. C. Chaplinas susipažino su žvaigždute Lita Grey 1920 m., kai jai buvo vos 12-a, ir keletą metų nepaleido jos iš savo akiračio.
Ko gero, laukė, kol ji sulauks tinkamo amžiaus. 2015 m. „The Times“ teigė, kad L. Grey buvo 15-os metų amžiaus, kai ją suviliojo C. Chaplinas, o ne 16-os, kaip visi tuo metu skelbė. Kad ir kiek jai iš tikrųjų buvo metų, mergina pastojo, tada C. Chaplinas ją vedė, ji vėl pastojo, ir žvaigždė ją metė 1927 m.
C. Chaplino romantiniame gyvenime netrūko kitų skandalų. Teigiama, kad 1924 m. prodiuserio Thomaso Ince’o mirtis Williamo Randolpho Hearsto jachtoje buvo W. R. Hearsto bandymo nužudyti C. Chapliną už tai, kad suviliojo jo žmoną, rezultatas. Jachtos savininkas tiesiog netyčia nušovė ne tą žmogų. Biography.com rašoma, kad dėl nesibaigiančių vilionių ir nepadorių gandų C. Chaplinui galiausiai buvo uždrausta lankytis kai kuriose valstijose.
Nepaprastai kvailas daugeliu atžvilgių
Nepaisant tamsaus asmeninio gyvenimo, šis C. Chaplino karjeros laikotarpis buvo geriausias, kalbant apie jo, kaip artisto, talentą. 1919 m. C. Chaplinas su D. W. Griffith ir Mary Pickford įsteigė kino studiją „United Artists“, kurioje kūrė filmus, iki šiol laikomus geriausiais nebyliojo kino eros pavyzdžiais, pavyzdžiui, „Aukso karštligė“ („The Gold Rush“). C. Chaplinas populiarumo viršūnę pasiekę prasidėjus Didžiajai depresijai. Nuvargusiai auditorijai valkatos personažas buvo kaip vaistai. Filmai „Didmiesčio žiburiai“ („City Lights“) ir „Modernūs laikai“ („Modern Times“) išties atitiko seną klišę ir pralinksmino milijonus, nors kitų nebyliojo kino žvaigždžių, pavyzdžiui, Haroldo Lloydo ir Busterio Keatono, populiarumas išblėso.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, C. Chaplinas buvo ne šiaip garsus. Jis buvo ikona. Žmogus, laikęs save neliečiamu. Toks požiūris gali padėti suprasti tolesnius įvykius. Karui įsibėgėjus, C. Chaplinas pradėjo viešai liaupsinti Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma žurnale „Slate“, 1942 m. jis šlovino vadinamuosius Josifo Stalino „valymus“ ir sakė, kad „komunizmui prieštarauja tik nacių agentai“.
Vėliau Orsonas Wellesas, dirbęs su C. Chaplinu kuriant filmą „Monsieur Verdoux“, jį pavadins „nepaprastai kvailu daugeliu atžvilgių“. Galbūt jis turėjo omeny C. Chaplino komunizmą šlovinančius pasisakymus. Užsitraukęs valdžios ir kitų garsių žmonių nemalonę dėl asmeninio gyvenimo ir akivaizdaus antiamerikonizmo, įskaitant J. Edgarą Hooverį ir paskalų skilties žurnalistę Hedda Hopper, C. Chaplinas savo priešams davė lazdą, paskui apsisuko ir nusimovė kelnes. Rezultatas – visai nejuokingas.
Tėvystės nustatymo tyrimai ir Baltųjų vergovė
Netrukus susipažinsite su labai, labai tragiška C. Chaplino gyvenimo dalimi, bet pirmiausia turite išgirsti apie Manno įstatymą. 1910 m. Atstovų Rūmų nario Jameso R. Manno priimto įstatymo visas pavadinimas yra Prekybos baltaisiais vergais įstatymas. Jo tikslas – kovoti su priverstine prostitucija. Tačiau, kaip nurodyta svetainėje history.com, įstatymo apimtis buvo tokia plati, kad jį buvo galima pritaikyti praktiškai bet kuriam lytiniam aktui, įvykusiam abiejų partnerių sutikimu, jei vienas iš jų keliavo susitikti su kitu.
1944 m. C. Chaplino gyvenime prasidėjo dar vienas skandalas: pasipylė kaltinimai suviliojus ir palikus besilaukiančią aktorę Joan Barry. Anksčiau ši istorija būtų likusi bulvariniams laikraščiams, tačiau, padrąsinta didėjančios amerikiečių neapykantos komunizmui, šį kartą valdžia smogė visa jėga. C. Chaplinas buvo suimtas už „baltųjų vergovę pagal Manno įstatymą“, nes neva išvežė J. Barry už valstijos ribų ir tada ją suvedžiojo. Galiausiai garsusis komikas buvo išteisintas, tačiau valdžia troško jo kraujo.
J. Barry padavė jį į teismą dėl alimentų. Nepaisant medicininių tyrimų, kurių rezultatai įrodė, kad jis nėra vaiko tėvas, J. Barry laimėjo bylą, ir C. Chaplinas buvo priverstas mokėti alimentus už vaiką, kuris biologiškai nebuvo jo. Jo reputacijos Amerikoje likučiai buvo sutrypti. Tačiau „valkatą“ galutinai pasmerkė veiksmai Vašingtone. Konkrečiai, ironiškai neamerikietiški veiksmai, kurių ėmėsi Atstovų rūmų komitetas neamerikietiškai veiklai tirti ir „raganų medžiotojas“ Joe McCarthy.
Siaubinga nesėkmė
Pagangrinėkime situaciją iš arčiau. 1947 m. C. Chaplino reputaciją sugriovė skandalas ir komunistus šlovinančios kalbos. Europą kamuoja karas, Amerika apimta vadinamosios „raudonosios panikos“. Visi žiūrovai tenori, kad C. Chaplinas vėl juos prajuokintų, tačiau aktorius ir režisierius nusprendžia sukurti „Monsieur Verdoux“.
Šiai juodajai komedijai, kurioje C. Chaplinas vaidina serijinį žudiką, besitaikantį į turtingas senutes, scenarijų parašė O. Wellesas. Tikriausiai jau galite atspėti publikos reakciją.
„Monsieur Verdoux“ buvo didžiulė nesėkmė, beveik privedusi prie studijos „United Artists“ uždarymo. Kaip rašoma „Slate“, reklamine kampanija filmui pristatyti tapo savotišku teismo posėdžiu C. Chaplinui, kur jį perkeltine prasme nulinčiavo. Bulvariniai laikraščiai iš anksto paskelbė, kad privers jį gailėtis dėl prielankumo komunizmui, ir ištesėjo savo žodį su kaupu. C. Chaplinas beveik turėjo nutraukti vieną spaudos konferenciją, kai visi reporteriai nė kiek nesidomėjo naujuoju filmu, o tik kaltino jį nepakankamai remiant kapitalizmą. Tas faktas, kad „Monsieur Verdoux“ buvo galima akivaizdžiai suprasti kaip pagrindinių kapitalizmo nuodėmių juodąją satyrą, irgi neišėjo į naudą.
Kol „Monsieur Verdoux“ žlugdė jo karjerą, C. Chaplinas gavo Atstovų rūmų komiteto neamerikietiškai veiklai tirti pranešimą, kad jam netrukus gali būti pateikti kaltinimai. Nors taip nenutiko, C. Chaplinas vis tiek tapo pagrindiniu senatoriaus Williamo Langerio atpirkimo ožiu, kuris, viena vertus, reikalavo deportuoti žvaigždę, kita vertus, stengėsi padėti karo nusikaltėliams naciams išvengti atsakomybės. Keistojoje J. McCarthy Amerikoje pergalę šventė W. Langeris.
Juodasis sąrašas ir tremtis
Nors Atstovų rūmų komitetas neamerikietiškai veiklai tirti oficialiai nepateikė kaltinimų C. Chaplinui, jis vis tiek buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą. Įtraukimas į juodąjį sąrašą sužlugdė tokius talentingus žmones kaip Daltonas Trumbo, tačiau C. Chaplinas sugebėjo neprapulti. Jis turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų finansuoti savo filmus, jam priklausė platinimo įmonė, be to, jis vis dar buvo pakankamai populiarus, jog ištikimiausių gerbėjų būrys eitų žiūrėti jo filmų, kad ir ką sukurtų. Po „Monsieur Verdoux“ fiasko C.Chaplinas režisavo savo paskutinį šedevrą – „Rampos šviesa“ („Limelight“). Nors Amerika buvo iki kaklo soti C. Chaplino, jo šlovės trupiniai leido jam toliau dirbti, kol galiausiai jis buvo išvarytas iš JAV.
BBC pateikia smulkesnę informaciją. Nors Amerikoje buvo pragyvenęs 40 metų, 1952 m. C. Chaplinas dar nebuvo pateikęs prašymo įgyti JAV pilietybę. Jis tebeturėjo Jungtinės Karalystės pasą, dėl kurio tokie žmonės kaip W. Langeris tik dar labiau ant jo širdo. Tų metų rudenį C. Chaplinas nusprendė surengti tarptautinį filmo „Rampų šviesa“ pristatymą spaudai bei nuvykti į JK. Jis planavo Europoje praleisti maždaug keturias savaites, tačiau jam teko praleisti 25-erius metus.
Rugsėjo 19 d. JAV migracijos tarnyba neleido C. Chaplinui sugrįžti į šalį. Šis žmogus jiems davė geriausią visų laikų kino personažą, pavertė Holivudo filmus meno forma, padėjo milijonams žmonių užmiršti savo bėdas, o už tai buvo apjuodintas ir iškeldintas iš savo antrųjų namų. Po šio incidento į JAV jis sugrįžo tik kartą. Visą likusį gyvenimą C. Chaplinas buvo tremtinys.
Po mirties pavogtas jo kūnas
Paskutinieji žvaigždės gyvenimo dešimtmečiai pasižymėjo pašėlusiais pakilimais ir nuopuoliais.
Viena vertus, jis sukūrė dar du filmus: „Karalius Niujorke“ („A King in New York“) ir „Grafienė iš Honkongo“ („A Countess from Hong Kong“). „Karalius Niujorke“ buvo uždraustas JAV dėl antiamerikietiškumo. Kita vertus, jis įsikūrė Šveicarijoje su savo žmona Oona ir, jo sūnaus teigimu, gana laimingai gyveno. Keista tai girdėti, nes Oona buvo dar viena iš C. Chaplino mergaičių. Jiedu susituokė kai Oonai buvo 18-a, o C. Chaplinui – 54-eri, tačiau pora visgi liko kartu iki pat C. Chaplino mirties 1977 m.
Būtų visai gražu šitaip ramiai užbaigti permainingo C. Chaplino gyvenimo istoriją, tačiau likimas buvo paruošęs dar vieną staigmeną. Praėjus keletui mėnesių po jo mirties, du kapų plėšikai iškasė C. Chaplino kūną ir su juo paspruko. Kūną jie slėpė 11 savaičių, reikalaudami 600 000 JAV dolerių išpirkos.
Tačiau Oona, regis, buvo tvirta kaip plienas, nes atsisakė paklusti plėšikų reikalavimams. Tiesą sakant, ji padėjo ragelį net jų iki galo neišklausiusi. Nenaudėliai supanikavo, prarado budrumą ir galiausiai juos susekė Šveicarijos policija. Po kančių kupino gyvenimo ir keisto pomirtinio nuotykio C. Chaplinas galiausiai atgulė amžinojo poilsio. Jis patyrė nemažai sunkumų ir padarė negražių dalykų, tačiau daugiausia yra atsimenamas už juokingus filmus ir artistiškumą, o ne už nelengvą gyvenimo kelią. Tikriausiai kitokio rezultato jis ir norėjo.
