Niekaip negalima nuvertinti iš labdaringų paskatų daromų užmojų – apie jų reikšmę pakankamai pasako skaičiai. Štai Billo ir Melindos Gatesų įsteigto fondo dėka buvo išgelbėta 122 mln. gyvybių įvairiose pasaulio šalyse, Jimmy Carterio organizacijos „Carter Center“ pastangomis beveik pavyko išnaikinti drakunkuliozę (drištos sukeliama invazinė liga), o Markas Zuckerbergas sykį prisidėjo prie akivaizdaus anglų kalbos mokymo progreso Niuarko mokyklose, skirdamas joms 100 mln. dolerių. Būtų tiesiog fantastika, jei visi turtingieji būtų tokie kilnūs.

Tik ar tikrai tie žmonės, kurie užsiima filantropija, yra vien kilnūs? Ar nepavyktų rasti bent menkiausios dėmelės – ko nors, kas verstų abejoti jų dvasios taurumu, klausiama portale grunge.com.

Dalykas tas, kad kiekvienam doram geradariui, koks, tarkim, yra Billas Gatesas, tenka nemenkas skaičius tokių asmenų, kurie, viena vertus, elgiasi filantropiškai, bet, kita vertus, pagrįstai nusipelno būti vadinami nesąžiningais, egoistais ir net – nors atrodo paradoksalu – šykštuoliais. Taigi, tenka pripažinti, kad filantropija, kaip reiškinys, yra pozityvus, išimtinai kilnus gestas, bet filantropai gali būti net labai įvairūs.

M. Zuckerbergas slapta vogė svetimus asmeninius duomenis

2015 metais M. Zuckerbergas ir jo žmona Priscilla Chan pranešė, kad 99 proc. savo turto ketina skirti labdarai. Nors taip padarę jie vis tiek liktų turtingesni nei 99 proc. žmonijos, toks pareiškimas privertė nustebti. Tai anaiptol ne pirmas visus nustebinęs M. Zuckerbergo poelgis.

Šoką kitados sukėlė žinia, kad šis visiems žinomas asmuo labai prisidėjo prie žmonių privatumo menkinimo.

Markas Zuckerbergas
Foto: Vida Press


2010-aisiais portale „Business Insider“ pasirodė sensacinga naujiena apie tai, kad tada, kai mokėsi Harvarde, M. Zuckerbergas naudojosi „Facebook“ su tikslu pasiekti asmeninę žmonių informaciją. 2004-aisiais laikraščio „Harvard Crimson“ žurnalistai, pasirodo, buvo pasirengę išplatinti neigiamai M. Zuckerbergą charakterizuojantį pasakojimą.

Desperatiškai siekdamas užbėgti kritikai už akių, M. Zuckerbergas, esą, išsiaiškino dviejų žurnalistų prisijungimo prie „Facebook“ duomenis ir patikrino, ar panaudoti slaptažodžiai nebuvo įvesti kur nors kitur. Su šiais slaptažodžiais jis slapčia prisijunginėjo prie žurnalistų el. pašto paskyrų.

Nors tai gana sena istorija, ji, deja, galėtų tapti tipinio M. Zuckerbergo elgesio pavyzdžiu. 2010–2015 metais M. Zuckerbergas pritarė „Open Graph“ naudojimui „Facebook“ tinkle. „Open Graph“ suteikė reklamuotojams bemaž neribotą prieigą prie ypač asmenino pobūdžio duomenų. Jie tapo pasiekiami be jokios būtinybės gauti tinklo naudotojo sutikimą. Šis protokolas sykį buvo pavadintas neabejotinu įrodymu, kad „Facebook“ privatumo politikoje esama spragų. Ir tikrai daug.

Warrenas Buffettas. Monopolija realybėje

Išminčiumi iš Omahos kartais vadinamas W. Buffettas garsėja bemaž liguistu taupumu. Jis iki šiol gyvena tame pačiame vidurinei klasei pritinkančiame name ir valgo tokį pat elementarų maistą, kaip kadaise.

Vienintelė sritis, kurioje jis demonstruoja dosnumą, yra filantropija. Nuo 2006-ųjų W. Buffettas, antrindamas kitiems turtuoliams, pažadėjo 99 proc. savo turto perduoti labdarai. Visgi tai nebūtinai reiškia, kad W. Buffettas yra dosnus pasauliui.

Kaip rašė žurnalas „The Nation“, visus pinigus W. Buffettas gavo investuodamas į monopolijas ir jas paremdamas.

Warrenas Buffettas
Foto: Vida Press

Monopolijos palankios toli gražu ne visiems. Būtent finansinio reitingavimo monopolija, funkcionavusi dėl tokių įmonių kaip „Moody‘s“, iš dalies lėmė 2008-aisiais ištikusią finansų krizę. Ir kas gi iki tol buvo vienu iš stambiausių „Moody‘s“ investuotojų? Ogi W. Buffettas.

W. Buffetto veikimo taktika yra štai kokia: investuoti į įmonę, kuri beveik prilygsta monopolijai, o tada visas jėgas skirti tam, kad jokia kita įmonė negalėtų su ja konkuruoti. Tokį modelį W. Buffettas vadina griovio platinimu. Jam toks scenarijus garantuoja pelną, tačiau kitiems – didžiai antikonkurencinius, prastos kokybės produktus.

Deja, ir daugelį savo padėjėjų W. Buffettas moko investuoti vadovaujantis panašiais principais. Puiku, jei jums priklauso dalis „Berkshire Hathaway“ akcijų. Tačiau jei norite, kad funkcionuotų neiškreiptas kapitalizmas, nieko puikaus čia nepamatysite.

Johnas Paulas Getty. Protu nesuvokiamas šykštumas

Buvo laikai, kai atsakyti į klausimą, kas yra turtingiausias pasaulio žmogus, buvo galima iš karto ir nė kiek nedvejojant: tai – J. Paulas Getty. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje šis naftos pramonės magnatas kiekvieną dieną uždirbdavo tiek, kad be vargo būtų galėjęs perpirkti daugeliui turtingiausių to meto žmonių priklausiusią nuosavybę.

Su savo pinigais jis elgėsi ypač laisvai: milijonus skyrė britų Nacionalinei galerijai, visą namą paaukojo pagalbos prašantiems vaikams ir net sumokėjo žmonėms, išgelbėjusiems į audros spąstus įkliuvusią ruonių šeimyną.

Johnas Paulas Getty
Foto: Vida Press

Visgi vienai grupei žmonių J. P. Getty nebuvo linkęs aukoti nė cento. Kas tie žmonės? Ogi jo paties šeima! Iškilus būtinybei skirti pinigų artimiesiems, J. P. Getty pasirodydavo kaip didžiausiais pasaulyje šykštuolis. Šis jo bruožas ypač išryškėjo, kai Italijos gangsteriai pagrobė jo anūką Johną Paulą Getty III ir reikalavo išpirkos už jo paleidimą.

Jei nesate girdėję šios istorijos ar matę jos kino teatruose, priminsime, kad J. P. Getty atsisakė sumokėti 17 mln. dolerių išpirką. Taip pat įsimintina, kad pinigų jis nesutiko sumokėti tol, kol banditai nurėžė anūko ausį.

Tiktai tada magnatas atvėrė piniginę, tačiau iš jos ištraukė tik 2,2 mln. dolerių. Kodėl būtent tiek? Todėl, kad tai suma, kurią laisvai buvo galima nurašyti kaip mokesčius.

Šis faktas išties pakankamai iškalbingas, tačiau tai dar ne viskas: dar milijoną J. P. Getty pasiūlė savo sūnui. Taip šis, esą, galėtų prisidėti prie išpirkos, tačiau paskolintus pinigus, aišku, turėtų grąžinti su 4 proc. metine palūkanų norma. J. P. Getty akimis, anūkai, deja, akivaizdžiai pralaimi ruoniams.

Johnas D. Rockefelleris. Finansinė parama nacių gydytojams

J. D. Rockefelleris paprastai prisimenamas dėl dviejų dalykų – pasakiškų turtų ir milžiniškų labdarai paaukotų sumų. Apie jo aistrą eugenikai užsimenama kiek rečiau. Remiantis „Guardian“ publikacijomis, ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje nemenkos sumos iš Rockefellerių fondo pasiekė nacistinėje Vokietijoje veikusias rasės ir eugenikos tyrimų institucijas. Finansine šio asmens parama galėjo džiaugtis ir aukšto rango nacių gydytojai.

Johnas D. Rockefelleris
Foto: Vida Press

Vienas iš tokių buvo gydytojas Otmaras von Verschueris, žinomas kaip asmuo, davęs ne vieną pamoką Josefui Mengele – Aušvico mirties angelui. O. von Verschueris nebuvo tiesiogiai įsitraukęs į Holokaustą, tačiau, kaip nurodoma JAV Holokausto memorialinio muziejaus archyvuose, jis karštai pritarė priverstinės sterilizacijos idėjai, kurios tikslas – atsikratyti nepageidaujamais asmenimis – visais tais, kurie atsidūrė nacių fiurerio Adolfo Hitlerio taikiklyje.

Tokių pažiūrų gydytojas laikėsi nuo 1927-ųjų. Nekyla abejonių, kad apie jas buvo žinoma tuo metu, kai teko priimti sprendimą, kur turi nusėsti J. D. Rockefellerio doleriai.

Šios aplinkybės buvo ne tik žinomos, bet ir palankiai vertinamos. Kaip buvo rašyta platformoje „History News Network“, J. D. Rockefellerio skirti pinigai padarė tiesioginę įtaką tam, kad ankšta laboratorija, kurioje prie eugenikos programos darbavosi saujelė žmonių, virstų galinga nacių organizacija, atsakinga už milijonų žmonių žūtis.

Jeffas Bezosas. Pasibaisėtina korporacijos etika

2019-ųjų vasarį „Amazon“ savininkas J. Bezosas pasiekė įspūdingą rekordą. Žurnalas „The Chronicle of Philanthropy“ įvardijo jį kaip daugiausia pinigų paaukojusį asmenį. Dalykas tas, kad 2018-aisiais J. Bezosas ir tuometinė jo žmona labdarai skyrė bent milijardu didesnę sumą nei koks nors kitas asmuo. Tai nuostabu. Tik taip atrodo, deja, tol, kol neimi mąstyti, kad tai – iš „Amazon“ gauti pinigai.

Jeffas Bezosas
Foto: Vida Press

Niekam ne paslaptis, kad „Amazon“ pelnosi mažindama atlyginimus ir versdama žmones dirbti tokiomis sąlygomis, kurios atrodytų pasibaisėtinos net Viktorijos laikų Anglijos kontekste.

Darbo laikas „Amazon“ sandėliuose skaičiuojamas sekundžių tikslumu. Kaip rašė „Guardian“, visoje korporacijoje tvyro emociškai nuodinga atmosfera: į žmones žiūrima kaip į daiktus, seksiszmas, rasizmas ir pagyvenusių žmonių diskriminavimas čia tiesiog klesti, o įtampą keliantis manipuliavimas laikomas visiška norma.

Galbūt manote, kad visa tai vyksta kažkur toli ir pats J. Bezosas apie tai nežino? Gal manote, kad jis tokių dalykų nekontroliuoja? Taip tikrai nėra. Toks modelis būdingas visai įmonei, nesvarbu, kurią jos grandį vertintume. 2015-aisiais dienraštis „The New York Times“ atliko „Amazon“ tarnautojų darbo sąlygų tyrimą. Pateiktose išvadose nurodoma, kad įmonėje nuolatos skatinama priešiškumo, apkalbų kultūra.

Sprendžiant iš J. Bezoso požiūrio į „Amazon“ darbuotojas, susidaro įspūdis, tarsi jis būtų peržiūrėjęs „Bado žaidynes“ („The Hunger Games“) ir pasimokęs iš filmo, kaip tvarkytis įmonėje. Kaip rašė leidinys „The Times“, darbuotojai atleidžiami ir tada, kai yra pakirsti vėžio arba dėl nėštumo tampa mažiau produktyvūs. Jei pagal įmonėje galiojančius etikos kriterijus smukęs produktyvumas atrodo didesnė tragedija nei grėsmė mirti nuo vėžio, akivaizdu, kad toje įmonėje kažkas negerai.

Andrew Carnegie. Pasibaisėtinos darbo sąlygos ir darbuotojų mirtys

Net ir šiandien A. Carnegie turtas atrodytų pasakiškai didelis. Dabar jis būtų vertinamas maždaug 310 mlrd. dolerių (276,6 mlrd. eurų) suma. Tai yra beveik dvigubai daugiau nei turi J. Bezosas, nors, aišku, pastarasis gyvena visiškai kitais laikais. Ir kuo gi tie laikai skiriasi? Na, kad ir kokie ydingi būtų J. Bezoso vadovavimo metodai, net pačiomis baisiausiomis sąlygomis išsiskiriantis „Amazon“ sandėlis prilygtų geidžiamiausiai darbo vietai, jei jį palygintume su A. Carnegie priklausiusiu plieno fabrikui.

Andrew Carnegie
Foto: Vida Press

Remiantis „The Economist“ publikacija, nelaimingi atsitikimai darbe, t. y. A. Carnegie valdomuose fabrikuose, vienu periodu sudarė 20 proc. visų Pitsberge gyvenusių vyrų mirties priežasčių.

A. Carnegie nė kiek nerūpėjo ne tik saugumas darbo vietoje, bet ir jam dirbusių žmonių šeimos. Filantropijos tėvu tituluojamas vyras sykį uždarė fabriką likus dešimčiai dienų iki Kalėdų. Tai jis padarė sužinojęs, kad konkurentas pranoko jį mažindamas algas. Maždaug 1,6 tūkst. darbininkų buvo atleisti ir kentė tol, kol taip sušalo, išbadėjo ir įsisirgo, kad sutiko grįžti dirbti už 33 proc. mažesnį atlygį.

Tiesiog būtina paminėti, kad A. Carnegie buvo ypač glaudžiai susijęs su 1892-aisiais įvykusiu Homstedo streiku. Sukilusiems žmonėms suvaldyti tada buvo pasamdytas būrys streiklaužių. Toks bandymas susidoroti lėmė 12 žmonių žūtį.

George‘as Sorosas. Finansų krizės dėl asmeninės naudos

Kol dar nebuvo demonizuotas internete sklandančiose sąmokslo teorijose, šis vengrų kilmės milijardierius labiausiai garsėjo kaip dosnus pinigų dalytojas. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje G. Sorosas užsitikrino fantastiškas pajamas statydamas prieš įvairias pasaulio valiutas. Jo taikyti metodai buvo teisėti, tačiau vis tiek sukėlė valiutos krizę ne vienoje šalyje, lėmusią pragaištį tiems, kurie turėjo mažiau pinigų nei G. Sorosas (kitaip sakant, visiems).

George‘as Sorosas
Foto: Vida Press

Viskas prasidėjo 1992-ųjų Juodąjį trečiadienį, kai G. Sorosas masiškai statė prieš britų svarą sterlingą. Anglijos bankas tada neteko 3,3 mlrd. svarų sterlingų. Tai tebuvo apšilimas: 1997-aisiais tą pačią taktiką G. Sorosas pritaikė manipuliuodamas daugybe Azijos valiutų, taip sukeldamas visa apimančias finansų krizes, pridariusias nemažai žalos regionui.

Tiesą sakant, G. Soroso machinacijos nebuvo vienintelis krizę nulėmęs veiksnys. Įvairios jo taikiniu tapusios valiutos buvo pervertintos, be to, efektyvesnė vyriausybių politika galėjo padėti išvengti finansinio kracho. Kad ir kaip būtų, spekuliacija padėjo G. Sorosui susikrauti milžiniškus turtus, nors milijonai buvo pasmerkti.

Ir ką dėl to reikėtų kaltinti – žaidėją, ar žaidimą? Teisingas atsakymas, matyt, būtų – ir vieną, ir kitą.

Davidas Rockefelleris. Prielankumas masinių žudynių vykdytojui

Visa Rockefellerių šeima garsėja labdaringa veikla, taigi, D. Rockefelleris – jokia išimtis. Po jo mirties 2017-ųjų kovą buvo paskelbta, kad labdaros fondas perkopė ketvirtį milijardo. Viena iš sričių, į kurią plūsta D. Rockefellerio pinigai, – baudžiamoji justicija. Tai skamba ironiškai, turint omeny, kad buvo metas, kai D. Rockefelleris demonstravo prielankumą vienam didžiausių nusikaltėlių per visą žmonijos istoriją.

Davidas Rockefelleris
Foto: Vida Press

Kaip išsiaiškino žurnalistas Johnas Pilgeris, D. Rockefelleris buvo betarpiškai suinteresuotas turėti reikalų su Indonezija tada, kai šalies vadovas Suharto vykdė genocidą.

Suharto buvo toks asmuo, su kuriuo bičiuliautis atrodė tiesiog neįmanoma. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų autokratas karinę diktatūra pradėjo vykdyti nuo masinio beveik milijono žmonių, kuriuos įtarė esant komunistais, nužudymo. To jam nepakako. Suhartas surengė invaziją į Rytų Timorą ir čia taip pat įvykdė genocidą. Tikrai nedaug diktatorių yra siejami su dvejomis plataus masto žudynėmis, įvykusiomis jų valdymo laikotarpiu.

Kokį gi vaidmenį atliko D. Rockefelleris? Dalykas tas, kad, atsižvelgdama į antikomunistines Suharto pažiūras, ne vienos Vakarų šalies vyriausybė buvo linkusį jį palaikyti. JAV tai reiškė paramą Indonezijos ekonomikai amerikiečių korporacijų pinigais. 1967-aisiais, pasak J. Pilgerio, ne vienas kapitalistas atsigręžė į šį žmonių krauju susitepusį tironą, o D. Rockefelleris tarp jų atrodo tarsi koks vadeiva. Milijonų Indonezijos gyventojų mirtys buvo tiesiog nesureikšmintos.