Filme Tedą Bundy įkūnija aktorius Zacas Efronas. Vaizduojamas jis taip, kokį jį regėjo aplinkiniai, tarp kurių ir buvusi serijinio žudiko mylimoji Elizabeth Kloepfer – žavingą ir geraširdį, žmogų, kuris, atrodo, neturi nieko bendro su nusikaltimais. Jeigu prieš tai nieko nežinojote apie Tedą Bundy, Z. Efrono pasirodymas gali įtikinti žiūrovus, jog būtent toks jis ir buvo.
„Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile“ – jau antras Joe Berlingerio, sukūrusio dokumentinę seriją, paremtą žudiko prisipažinimo įrašais „Conversations with a Killer: The Ted Bundy Tapes“, darbas apie šį nusikaltėlį. Tiesą sakant, meninė T. Bundy sulaikymo ir teismo istorija pernelyg nenutolsta nuo tikrovės, greičiausiai dėl to, kad režisierius buvo labai gerai susipažinęs su šiais įvykiais. Galima įvardyti tik kelis akis badančius netikslumus ir nemažai menkesnio kalibro neatitikimų, tačiau iš esmės filmas bauginančiai tikroviškas. Taigi, nesitikėkite, kad demaskuoti „Netflix“ filmo apie Tedą Bundy netikslumai jus labai paguos.
Filmai negali būti labai ilgi, taigi...
Iš esmės viskas, ką matote filme „Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile“, yra kondensuota tikrų įvykių versija. Dauguma filmų kūrėjų priversti būtent taip elgtis su „tikromis istorijomis“, nes tikrovės niekaip nepavyks sutalpinti į 120 minučių trukmės filmą. Norint istoriją kine papasakoti taip, kad niekam nepabostų, kartais įvykius tenka jungti ar kitaip redaguoti.
Filme „Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile“ režisierius pirmą kartą gana laisvai pasielgė vaizduodamas pirmą E. Bundy sulaikymą, kai jis buvo sučiuptas su serijinio žudiko daiktais krepšyje ant savo automobilio galinės sėdynės. Filme iš karto po E. Bundy sulaikymo rodoma apklausa, ir Carol DaRonch iš visų galimų įtariamųjų atpažįsta ir pasirenka būtent jį. Visi šie įvykiai vyksta labai greitai, susidaro įspūdis, jog įvykius skiria vos kelios dienos. Kaip skelbia „Refinery29“, iš tikrųjų proceso būta žymiai ilgesnio – E. Bundy iš tikrųjų sulaikė 1975 metų rugpjūtį, jo automobilyje rasta įtartinų daiktų, tačiau jis buvo paleistas, nes nebuvo įkalčių jį sulaikyti. Kai kitą mėnesį E. Bundy pardavė savo automobilį, policija pagaliau gavo reikiamų įkalčių jį apkaltinti nusikaltimu – ir tik todėl, kad iš pirkėjo konfiskavo tą automobilį ir jame aptiko nenuginčijamų įrodymų, susiejusių jį su kai kuriais nusikaltimais. C. DaRonch jo neatpažino iki pat spalio.
Būta daugiau ne dviejų teismo procesų
Filme vaizduojamas pirmasis teismas dėl Carol DaRonch pagrobimo sunkinančiomis aplinkybėmis. Toliau – teismo procesas dėl žudynių Floridos universitete ir dvylikametės Kimberly Leach, kuri, praėjus mėnesiui po įvykių Floridos universitete, buvo pagrobta, išžaginta ir pasmaugta, nužudymo. Teismas vyksta Majamyje, pripažįstama kaltinamojo kaltė, jam skiriama mirties bausmė. Remiantis „Crime and Investigation“, T. Bundy iš tikrųjų buvo teisiamas tris kartus, o teismas dėl Kimberly Leach nužudymo buvo atskiras procesas. Prisiekusieji nusprendė, kad kaltinamasis kaltas, jam dar kartą skirta mirties bausmė.
Akivaizdu, kodėl J. Berlingeris nusprendė sujungti antrą ir trečią teismo procesus – K. Leach nužudymas nebuvo menkiau siaubingas nei kiti, tačiau į naratyvą įtraukti dar vieną teismo procesą būtų buvę per daug, be to, būtų išaugusi filmo trukmė, o jis jau ir taip artėjo prie dviejų valandų ribos. Būtų tekę ieškoti ir naujo teisėjo, o kas nenorėtų filme matyti maestro Johno Malkovičiaus?
Pasikalbėkime apie Carole Ann
Tedas Bundy ir moteris, kurią jis galiausiai vedė – Carole Ann Boone turėjo daug itin intymių pokalbių, kurių turinio niekas nežino. Geriau pagalvojus, tokių pokalbių turime kiekvienas iš mūsų. O jeigu kas nors sugalvotų kurti filmą, juk reikėtų dialogų. Bandymai kuo įmanoma tiksliau ir natūraliau perteikti T. Bundy ir C. A. Boone santykius, kūrėjai susidūrė su nemenkomis problemomis. Viena iš jų – faktas, kad C. A. Boone dingusi iš visuomenės akiračio, tad filmo kūrėjai negalėjo tiesiog imti ir paprašyti atskleisti, kas tarp jų dėjosi.
Filme blogi ne tik dialogai. T. Bundy jai nepasipiršo teismo salėje, tai įvyko vykstant trečiajam teismo procesui, kuris filme iš viso neatkurtas. Jos nėštumo laikas taip pat klaidingas – moteris pastojo lankydama jį kalėjime, o ne prieš.
C. A. Boone su T. Bundy išsiskyrė 1986 metais ir grįžo atgal į Vašingtoną – kartu su poros dukra ir sūnumi iš ankstesnės santuokos. Kai kurie moterį pažinoję asmenys sako, kad galiausiai buvusio vyro išsakyti prisipažinimai jai prilygo išdavystei. Kaip rašo „People“, C. A. Boone paskutinius dvejus jo gyvenimo metus kalėjime jo nebelankė. Po viso to jos noras išnykti iš visuomenės akiračio labai suprantamas. Ir tai nebuvo susiję vien su santuoka – juk ji norėjo apsaugoti dukrą.
Nebuvo jokio ant stiklo parašyto žodžio
Didžioji dalis T. Bundy istorijos filme neatitinka realybės ne šiaip sau: arba įvykius reikėjo sutraukti dėl laiko stygiaus, arba filmo kūrėjai paprasčiausiai nežinojo detalių. Juostai artėjant į pabaigą, viena scena buvo absoliučiai laužta iš piršto. Scenoje E. Kloepfer prieš egzekuciją aplanko T. Bundy ir parodo jam nuotrauką, kurioje – vienos iš aukų kūnas be galvos. „Kur jos galva?“, – paklausia. T. Bundy bando sugalvoti kažkokį apverktiną paaiškinimą, bet ji nepatiki. Galiausiai, jis padeda telefoną ir pirštu ant juos skiriančio rasoto stiklo parašo METALO PJŪKLAS.
Tai labai šokiruojantis ir emociškai paveikus momentas, kurio iš tikrųjų nebuvo. Kaip rašo „Cosmopolitan“, nėra jokių įrodymų, kad E. Kloepfer aplankė T. Bundy kalėjime prieš jam įvykdant mirties bausmę. Pats režisierius J. Berlingeris prisipažino, kad visa ta scena laužta iš piršto, ir įtraukta vien dėl dramatinio efekto.
Tai, kas iš tikrųjų nutiko buvo netgi labai pilna ir nuobodu – T. Bundy „prisipažinimas“ iš tikrųjų nebuvo prisipažinimas, juo labiau jis tikrai nevyko akis į akį. Po sulaikymo Floridoje jis telefonu E. Kloepfer pareiškė, jog jį buvo užvaldžiusi kažkokia jėga. „Negalėjau jai pasipriešinti. Labai ilgai bandžiau tai padaryti, labai ilgai... Tiesiog ji buvo stipresnė“. Tikriausiai sutiksite, kad tai tikrai nėra tas pats, kaip prisipažinti metalo pjūklu nupjovus moteriai galvą, bet būtent toks ir buvo serijinio žudiko pareiškimas, buvęs arčiausiai prisipažinimo.
Ne, joks šuo T. Bundy akivaizdoje nepradėjo eiti iš proto
„Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile“ tikrai pakankamai kokybiškas filmas, kuriame tikrai nerasite jokių labai kvailių klišių ar absurdiško kvailumo. Nepaisant to, yra viena itin kvaila scena, kurioje T. Bundy su savo mergina E. Kloepfer lankosi šunų prieglaudoje. T. Bundy panorsta susipažinti su merginos išsirinktu šuneliu, o šis siaubingai persigąsta. Koks nuvalkiotas stereotipas – serijinio žudiko akivaizdoje šuo pradeda eiti iš proto.
Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad to realiame gyvenime nebuvo. Sunku suvokti, ką sau galvojo režisierius, nusprendęs įtraukti tokią absurdišką sceną. Galbūt buvo su kuom nors susilažinęs, galbūt, pažiūrėjęs kokius 700 Holivudo filmų, nusprendė, kad, matyt, tai turi būti. „Esquire“ rašo, kad jis taip padarė, nes „gyvūnai supranta“, bet jūs tikriausiai juokaujate? Sociopatai neaugina šunų? Kaip ten bebūtų, režisierius norėjo, kad E. Kloepfer personažo galvoje visgi užgimtų įtarimų dėl T. Bundy prigimties.
„Kai šuo T. Bundy demonstruoja akivaizdų priešiškumą, tai jau savotiška užuomina, raktas, bet tai ne tas pats, kaip rasti peilį“, – teigia jis.
Jerry nebuvo tikras asmuo
Filme E. Kloepfer guodžia jos bendradarbis Jerry, kurį vaidina „Šeštajame jausme“ dar vaikystėje išgarsėjęs Haley Joelis Osmentas. Jerry nemato numirėlių, tačiau tikrai puikiai matė vyrą, nužudžiusį tiek žmonių.
Galiausiai Jerry‘is tampa Liz patikėtiniu ir globėju, sunkiai besistengiančiu jai atskleisti tiesą apie siaubūną jos buvusį mylimąjį. Kaip rašo „Oxygen“, Jerry nėra realus asmuo – geriausiu atveju tai veikėjas, sukurtas remiantis keliais moters pažinotais asmenimis, nors greičiausiai jam pagrindą padėjo asmuo, vardu Hankas, siekęs E. Kloepfer dėmesio, kai T. Bundy‘is slapstėsi Floridoje. Savo biografijoje moteris teigia su Hanku susipažinusi Anoniminių alkoholikų susitikime. „Nors ir neturėjome nieko bendro, išskyrus kovą su alkoholizmu, su juo jaučiausi saugi. Jis su manimi pasilikdavo kiekvieną naktį“, – rašoma knygoje.
Hankas kelis kartus piktai kalbėjosi telefonu su T. Bundy, vienas iš tokių perteikiamas ir filme. E. Kloepher ir toliau susirašinėjo su T. Bundy, o tai Hankui akivaizdžiai nepatiko. Kuo baigėsi jų santykiai, niekas nežino. Kiek mums žinoma, E. Kloepfer už Hanko neištekėjo.
E. Kloepfer niekada nepaminėjo knygos „Papillon“
Filme E. Bundy‘is E. Kloepfer įteikia romaną „Papillon“. Tai knyga apie neteisingai nusikaltimu apkaltintą vyrą. E. Bundy‘is primygtinai reikalauja, kad E. Kloepfer knygą perskaitytų – jis nuolat ją atakuoja skambučiais, nors ji ir nebenori su juo bendrauti. „Ji apie vyruką, kuris per klaidą pripažįstamas kaltu dėl siaubingo, labai siaubingo nusikaltimo, ir nuteisiamas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Bet jis nekaltas. Jis apsėstas minčių apie dieną, kai bus laisvas, ir metų metus kurpia pabėgimo planus... Jis niekada nepraranda vilties. Toks būtų ir mano noras, Liz. Kad niekada neprarastume vilties“. Galiausiai T. Bundy pavyksta jai padovanoti minėtąją knygą, ji netgi vaizduojama ją skaitanti.
Kaip rašo „Esquire“, E. Kloepfer biografijoje knyga „Papillon“ neminima, taigi greičiausiai ši istorija buvo pramanyta filmui. Tenka pripažinti, kad filmui šis pramanas labai tinka ir puikiai atspindi, kas iš tikrųjų nutiko E. Bundy gyvenime, žinoma, išskyrus nekaltumo faktą. Juk kino kūrėjams labai patinka tokie migloti siužeto vingiai ir detalės, tiesa?
Malkovičius sukurtas teisėjo vaidmuo pranoko realybę
Johnas Malkovičius filme vaidina teisėją Edwardą D. Cowartą. Panašu, kad jo kuriamas personažas kiek peržengia ribas, į E. Bundy kreipdamasis pravardėmis, negailėdamas gerų žodžių jo aprangai ir pastebėdamas, kad jam gerai sekasi advokatauti. O filme jis peržengia ribas dėl to, kad ribas realybėje peržengė ir tikrasis teisėjas. Kaip rašo „USA Today“, tai, ką filme sako J. Malkovičius, iš tikrųjų yra žodis žodin paimta iš teismo posėdžių įrašų, įskaitant ir labai keistai teismui einant į pabaigą nuskambėjusius komplimentus: „Galėjote tapti geru advokatu, man būtų patikę kartu dirbti, bet pasirinkote kitą kelią, partneri“.
Filmo pavadinimas taip pat susijęs su tuo, ką teisėjas yra pasakęs teismo proceso metu, bet tikrai ne viskas, ką filme girdime iš J. Malkovičiaus kuriamo personažo lūpų, atkeliavo tiesiai iš teismo dokumentų. Jis tikrai improvizavo vieną ar kitą frazę. Pavyzdžiui, teisėjas duoda pastabą teismo žiūrovams, itin palankiai sutikusiems tai, ką pasakė T. Bundy: „Čia jums ne „Fliperio ir bičiulių“ pasirodymas „Sea World“. Ši frazė tikrai skamba taip, tarsi ją galėjo pasakyti teisėjas E. D. Cowartas, taigi, komplimentai aktoriui, puikiai perkandusiam personažą.
T. Bundy tikrai nebuvo svajonių vaikinas
Filme T. Bundy ir E. Kloepfer gyvenimas kartu vaizduojamas prabėgomis. Jį regime senoje kino juostoje, ir jis tikrai atrodo kone idealus – gimtadienių vakarėliai, sniego gniūžčių karas, pasivažinėjimai dviračiu su E. Kloepfer dukra. Tai, ko nematome – visi blogi dalykai, o jų tikrai būta. Taigi, poros santykiai jokiais būdais nebuvo tobuli.
Kaip rašo „Newsweek“, T. Bundy prieš savo merginą naudojo psichologinį smurtą. Savo biografinėje knygoje moteris teigia, kad jis kartais ją užrakindavęs namuose, o kartą, kai jį pričiupo su vogtais daiktais, pagrasino jai nusukti sprandą.
Be to, prieš savo tuometinę mylimąją T. Bundy smurtavo ir fiziškai, nors, primygtinai tvirtina moteris, tai pasitaikė vos kartą: „Tai buvo mūsų santykių pradžioje, aš buvau apsvaigusi nuo alkoholio. Nebepamenu, dėl ko tada susipykome, bet pamenu jį provokavusi: „Na gi, pirmyn, trenk. Pirmyn“. Galiausiai jis ir trenkė“. Nepaisant to, moteris neigia, kad buvęs jos mylimasis buvo agresyvus asmuo. „Kai pykdavomės, jis visada išlikdavo ramus ir nuosaikus. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų per visą mūsų pažinties laiką jis buvo praradęs pusiausvyrą“, – teigia moteris.
Nepaisant to, poros santykiai buvo gana keisti, taigi, negalima teigti, kad E. Kloepfer buvo iš meilės tiek aptemęs protas, kad ji nesuvoktų, jog jos mylimas vyras gali būti serijinis žudikas. Realybėje jis niekada nebuvo toks žavus, kaip kad vaizduojama filme.
Filme praleistas epizodas, kai T. Bundy bandė nužudyti Liz
Ir toliau kalbant apie T. Bundy ir jo santykius su E. Kloepfer, vienas iš dalykų, apie kuriuos žmonės nepaliauja galvoti, yra tai, kaip jie tiek daug laiko buvo kartu, o jis niekada nepabandė jos nužudyti. Iš dalies tai susiję su įsigalėjusia nuomone, jog serijiniai žudikai negali kontroliuoti žudiko instinktų. Nepaisant to, tai nėra labai tikslu, greičiausiai netgi labai toli nuo tiesos. Yra nemažai pavyzdžių, kai serijiniai žudikai palaikė gana normalius santykius, ir savo antrųjų pusių nužudyti nebandė.
Jeigu jūsų antroji pusė yra slaptas serijinis žudikas, greičiausiai konflikto metu jis tikrai negalvoja, kaip čia jus pribaigus, nes juk tai jo arkliukas. O tiesa ta, kad T. Bundy kartą iš tikrųjų bandė nužudyti E. Kloepfer. Ir netgi tai jai prisipažino (kai jau buvo sulaikytas). Kaip rašo „E! News“, T. Bundy prisipažino, kad vieną vakarą, kai ji buvo kaip reikiant apgirtusi nuo alkoholio, paliko ją miegančią ant sofos priešais židinį. Prieš išeidamas, jis užstūmė krosniakaištį, po durimis numetė rankšluostį. E. Kloepfer galėjo uždusti nuo smalkių, tačiau laiku pabudo nuo kosulio ir išsigelbėjo. Ši istorija neįtikėtina ne todėl, kad ji išgyveno, o tai, kad jis daugiau nebebandė jos nužudyti.
E. Kloepfer policijai paskambino ne dėl kažkokio piešinio
Filme E. Kloepfer teigia policijai paskambinusi iš esmės dėl E. Bundy fizinio panašumo į policijos išplatintą piešinį ir fakto, kad jis vairavo panašų automobilį. Realybėje ji turėjo žymiai didesnį pagrindą imtis veiksmų. Kaip rašo „Esquire“, E. Kloepfer aptiko daiktų, padėjusių jį susieti su pastaraisiais nužudymais ir žmonių dingimais vietovėje, kur gyveno pora. Ji viename iš jo stalo stalčių rado įkalčių. Be to, jos automobilio daiktadėžėje jis laikė peilį. „Kartais jis ten gulėjo, kartais jo nebūdavo“, – yra pasakojusi moteris. Tarp įtarimų sukėlusių radinių buvo ir moterų apatinių, ir daugybė nepažįstamų žmonių raktų.
Ta įkandimo žymė...
Įkandimo žymė kaip įrodymas – savotiškas pokštas. Be to, vėliau T. Bundy prisipažino dėl žmogžudysčių, taigi, nėra taip, jog suklastoti įrodymai padėjo pasodinti nekaltą žmogų. Tiesiog šiuolaikinė teismo medicina įkandimo žymę kaip įrodymą atmeta. „Teiginys, kad Tedas Bundy šios įkandimo žymės autorius, paremtas tik lyginamąja analize su jo dantimis, yra neįmanomas“, – Oxygen.com sakė vienas teismo medicinos ekspertas.
Kaip ten bebūtų, iš esmės „Extremely Wicked“ pakankamai tiksliai papasakoja šią istorijos dalį – įkandimo žyme kaip įrodymu prisiekusieji patikėjo. Neteisingai perpasakojama ta vieta, kur T. Bundy kryžminėje apklausoje apklausia Richardą Souvironą – odontologą, davusį parodymus dėl įkandimo žymių. Iš tikrųjų diskredituoti R. Souvironą bandė T. Bundy gynėjas Edas Harvey, nes T. Bundy puikiai suprato, kaip tai svarbu jo gynybai.
„Įkandimo žymių analizė – iš dalies menas, iš dalies mokslas, tiesa?“, – paklausė E. Harvey. „Manau, kad tai gana tinkamas apibūdinimas“, – atsakė R. Souvironas. Prisiekusieji jau buvo tuo patikėję, tad vieną garsiausių pasaulio serijinių žudikų nuteista padėjo tokia iš pirmo žvilgsnio neypatingos svarbos detalė.
