Kas ta tikroji mergina iš Ipanemos?

Pačioje XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje jauna, aukšta ir įdegusi Heloisa Eneida De Menezes Paes Pinto mėgdavo vaikštinėti Ipanemos gatvėmis. Dažnai ją būdavo galima išvysti prie jūros, pasipuošusią močiutės jai siūtu dviejų dalių maudymosi kostiumėliu, o kartais – žingsniuojančią link autobusų stoties su mokykline uniforma.

Mergina nė sapne nesapnavo, kad ant Montenegro ir Prudente de Morais gatvių kampo esančiame muzikantų ir intelektualų pamėgtame bare „Bar Veloso“ dėl jos grožio ir jaunystės galvą pametė garsus to meto kompozitorius Antonio Carlosas Tomas Jobimas.

Įkvėptas jos žavingos eisenos, jis vėliau kartu su poetu Vinicius de Morais parašė dainą „Girl from Ipanema“ (liet. Mergina iš Ipanemos) – vieną iš daugiausiai kartų įrašytą kūrinį muzikos istorijoje. Tuo metu, kai buvo parašyta daina, Heloisai buvo devyniolika. Dabar jai septyniasdešimt. 1966 metais ji ištekėjo už Fernando Pinheiro. Neseniai moteris „Reader‘s Digest“ pasidalino mintimis, kaip kadaise ta daina pakeitė jos gyvenimą.

– Kada sužinojote, kad jūs ir esate ta mergina iš Ipanemos, apie kurią dainuojama?

– Vieną dieną fotografas Yllenas Kerras, kuriam pozavau vienai fotosesijai, skirtai straipsniui apie Ipanemos jaunimą, man pareiškė: „Ką tik buvau „Bar Veloso“ sutikęs Tomą ir Vinicius, jie man papasakojo, jog apie tave parašė dainą“. Žinoma, kad aš juo nepatikėjau. Net jeigu tai ir būtų tiesa, kodėl būtent apie mane? Juk aš eilinė mergina. Mama sakydavo, kad mano kojos per plonos, o močiutė kritikuodavo pailgą veido formą. Niekada savęs nelaikiau gražuole.

1965 metais daina tapo pasauliniu hitu, įvertinta „Grammy“ kaip metų įrašas. Nieko keisto, jog buvo daug besidominčių, kas tapo jos įkvėpimo šaltiniu.

Vinicius ir Tomas kiek baiminosi viešai įvardyti savo mūzą, nes mano tėvas buvo karininkas, o laikai buvo diktatoriški. Nepaisant to, buvo labai atkaklių žurnalistų, primygtinai spaudusių prisipažinti visam pasauliui. Nemažai kas tikėjo, jog jų mūza buvo Astrud Gilberto – bosanovos atlikėja, pirmoji kartu su Stanu Getzu įrašiusi šią dainą. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl Vinicius sukaupė drąsą galiausiai pasakyti tiesą. Jis parašė laišką vieno žurnalo redakcijai, ir ten išdėstė visą tiesą. Tą pačią dieną mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

– Ar prireikė daug laiko suvokti, kas vyksta?

– Buvau labai jauna ir naivi, tikrai nenumačiau šios situacijos padarinių. Tada tiesiog buvau labai laiminga, apie ateitį negalvojau. Juk man tokie talentingi kūrėjai parašė dainą. Tiesiog nuostabu. Ir tiek. Tik viskas buvo kiek kitaip, nei įsivaizdavau. Prireikė laiko, kol įsisąmoninau, kokios nuostabios istorijos dalimi tapau.

– Ar visa ši situacija sukėlė kokių nors konfliktų?

– O, visų pirma įtikėjau, kad turiu nuostabią figūrą. Juk dainoje buvo žodžiai (laisvas vertimas): Jos eisena – tarsi švelniai linguojantys ir siūbuojantys sambos ritmai, jai praėjus visus paliekantys be žado“. Ta mintis mane užvaldė. Ėmiau liguistai kontroliuoti savo eiseną – stengiausi, kad ji būtų tokia, kokia apdainuota. Žinoma, aplinkiniai ėmė daugiau dėmesio skirti mano išvaizdai. Negalėjau priaugti nė kilogramo, negalėjau trumpiau nusikirpti plaukų... Vyliausi, kad visi žiūrės į mane ir galvos: „Ji tikrai nusipelno visų tų pagyrų ir komplimentų“.

– Ar vis dar jaučiate tą savotišką pareigą?

– Esu garbaus amžiaus, tokie dalykai nebeatrodo svarbūs. Žmonės turėtų suprasti, kad senatvė neišvengiama. Privalome su tuo susitaikyti ir garbingai priimti.

Kaip ten bebūtų, grožis dar ne viskas. Tėvai man sakydavo „Ryškiausiai spindi žmogaus siela“. Tėvas vis primindavo: „Mieloji, pirmiausia privalai gerbti ir vertinti kitus“. Štai kaip buvau auklėjama, tokias pat pamatines vertybes perdaviau ir savo vaikams. Tai svarbiausi dalykai gyvenime, nes gyvenimas – tik trumpa atkarpa. Jei kaip reikiant pasistengsime, galbūt pomirtinis etapas bus dar šviesesnis.

– Koks vaidmuo jūsų profesinėje kelionėje atiteko tėvams?

– Atsisakiau daugybės dalykų, nes jų požiūris buvo maždaug toks: „Būti menininke – ne tau. Menininkai rūko, geria, gyvena laukinį gyvenimą. Pamiršk“. Buvau nuolanki ir paklusni, norėjau, kad tėvai būtų laimingi. Tai neabejotinai turėjo įtakos mano planams ir gyvenimo pasirinkimams. Jų žodis buvo lemiamas.

– Matyt, paprasčiausiai stengėsi jus apsaugoti...

– Būtent. Be to, Brazilijos šeimos 7-ąjį dešimtmetį tikėjosi, kad jų dukros taps mokytojomis, o sūnūs – kariškiais.

– Taigi, turėjote tapti mokytoja?

– Na, toks buvo tėvų sumanymas. Kurį laiką netgi mokytojavau tikroje mokykloje. Nepaisant to, visada giliai viduje žinojau, kad būsiu aktorė. Visada norėjau būti dėmesio centre.

– Vaidinote net keliose muilo operose. Kodėl vieną dieną iš aktorės tapote televizijos laidų vedėja?

– Bevaidindama muilo operose, supratau, kad, dirbant tokį darbą, neugdau savo charakterio. Po kurio laiko savęs tiesiai šviesiai paklausiau: o jeigu nesu gera aktorė? Tada ir nusprendžiau tapti televizijos laidų vedėja.

– Taigi, dabar išpildėte savo profesinę svajonę?

– Labai pasitikiu savimi, be proto myliu savo darbą. Nuostabu, kai žmonės gatvėje prieina ir sako, kad dievina mano laidą. Ji skirta vyresnio amžiaus žmonėms – tokiems, kaip aš pati. Laidoje kalbamės apie sveikatą, maisto gaminimą, madą. Visada norėjau tuo užsiimti. „Fox Life“ kuriu dar vieną laidą su dukra Ticiane. Čia vyresnėms moterims patariama, kaip pasidažyti, rengtis. Abu mano projektai papildo vienas kitą. Esu labai laiminga.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)