Aktorė ir dainininkė Marlene Dietrich nuo scenos nulipo sulaukusi 74 metų – daugiau nebesirodė viešai, nesileido fotografuojama, beveik 16 metų praktiškai iš namų nekėlė kojos. Moteris nenorėjo, kad žmonės ją matytų silpną, paliegusią, negražią. Svajojo savo gerbėjams amžiams likti scenos deivė, gražuolė ir pirmo ryškumo žvaigždė.
A.Pugačiovai balandį sukaks septyniasdešimt. Jos artimiausia aplinka ne kartą viešai skundėsi, jog dainininkė puikiai atrodo, jos balsas skamba taip pat gerai kaip jaunystėje, todėl labai apmaudu, jog ji taip retai koncertuoja. Akivaizdu, jog tokie geri žodžiai netruko apsukti primadonai galvą, tad ji nusprendė jubiliejaus proga surengti koncertą pačiame Kremliuje. Ir dainas nori dainuoti tik naujas. Dvi iš jų ką tik atsidūrė internete (ar legaliai, kol kas lieka neaišku).
Pirmoji daina pavadinta gana simboliškai – „Što vyžu, to paju“ (liet. Ką matau, apie tai ir dainuoju). Tekstas skamba taip (laisvas vertimas): kodėl turėčiau dainuoti apie Niujorką, jei jo nematyt. Kodėl apie milijonus dolerių – juk jų neturiu. Kokia prasmė dainuoti apie Paryžių – jo nematau. Kam dainuoti apie „Forbes“ reitingus – jis nematomas. Kam apie planetas ir žvaigždes – jos per aukštai. Kam apie žiedą su deimantu – tokio nemūviu.
Kad ir kaip sunku patikėti, tokias nesąmones dainuoja dainininkė, kurios repertuare Vladimiro Vysockio, Marinos Cvetajavos, Osipo Mandelštamo, Andrejaus Voznesenskio, Belos Achmatovos, Boriso Pasternako ir kitų didžių poetų eilės.
A.Pugačiova visada buvo puiki dramatinė aktorė, kiekvieną kompoziciją mokėjo paversti nedideliu spektakliu, privertusiu klausytoją susitapatinti su pasakojama istorija. Klausydami jos dainų, žmonės ir juokėsi, ir verkė.
Dainininkę dievino visa šalis. Ir ne tik jos dainas, bet gebėjimą visiems būti artima ir pažįstama. Žmonės puikiai žinojo ir noriai aptarinėjo jos vyrus, vaikus, figūrą, apdarus.
Deja, bėgantys metai pradėjo keisti A. Pugačiovos skonį. Šiandien artistė tam tikra prasme jau tapo savo pačios parodija. „Tai, ką ji daro dabar, šiukštu nevalia tokio kalibro dainininkei. Nevalia taip žemai pulti. Nevalia eiti į sceną, kai nebeturi, ką pasakyti, balsas nebe toks. Balsas tapo plokščias, be gyvybės. Žiūriu, klausau ir raustu iš svetimos gėdos. Man už ją gėdą. Kodėl savo karjerą reikia užbaigti taip? Ji nesupranta, kad tos dainos, kurias dabar dainuoja, jai per prastos. Repertuaras tiktų nebent Olgai Buzovai, bet tikrai ne Pugačiovai“, – griežtų žodžių negaili muzikos kritikas Sergejus Sosedovas.
„Daina „Ką matau, apie tai dainuoju“ – dar vienas didžios artistės kūrybinės degradacijos įrodymas. Kiek geriau skamba viena nauja kompozicija pavadinimu „Paživi v mojej škure“ (liet. Pabūk mano kailyje). Bet viskas jau buvo, viskas jau nebeįdomu. Iš A. Pugačiovos laukiame ne to. Kita vertus, viską, ko iš jos tikėjomės ir laukėme, ji jau seniai sudainavo, aukso raidėmis įrašiusi savo vardą į Rusijos estrados istoriją. Dėl šios priežasties šiandien gali sau leisti daryti nesąmones“, – konstatuoja kritikas.
