Marly Ramstad, 28 metų dizainerė iš Sent Pitersbergo, Floridos
1998 metais, būdama 14-os, pelnė fotogeniškiausios ir įdomiausios asmenybės titulus JAV moksleivių grožio konkurse „American Coed Pageant“, rašo thecut.com.
Pažvelgusi į paštu gautą lankstinuką, pamaniau, kad ši avantiūra kaip tik man. Tada buvau ypač liekna – tesvėriau kokių 40 kilogramų. Viskas, ką iš tos vasaros atsimenu, – tai pomidorų dieta. Dabar galvoju, kad dalyvauti konkurse nutariau dėl pernelyg žemos savivertės. Aš desperatiškai norėja būti graži, tad įsikaliau sau į galvą, kad laimėjimas galėtų būti patvirtinimas, jog turiu tobulą figūrą ir sveriu tiek, kiek reikia. Dar galiu pasakyti, kad tai, kam ryžausi, vertinau kaip savotišką pramogą. Aš dievinau dailias sukneles. Mokyklos metais ne mažiau kaip devynis kartus dalyvavau modelių atrankose.
Man tai buvo pirmas konkursas, o kita dalyvė, Mindy Rick, „American Coed Pageant“ konkursuose dalyvavo nuo tada, kai tik sulaukė tinkamo amžiaus. Ji, tiesą sakant, buvo konkursų karalienė. Bet aš vis tiek maniau, kad ji, kitaip nei aš, nemoka eiti podiumu. Ji mane be galo erzino, nors vis dėlto viską darė tinkamai. M. Rick, aišku, laimėjo konkursą. Prisimenu, kad vilkėjo nuotakos suknelę.
Taigi, ji tapo grožio karaliene, taip pat buvo pripažinta daugiausia žadančiu modeliu, laimėjo talentų konkursą ir buvo apdovanota už iškalbą. Vieninteliai apdovanojimai, kurių ji nepelnė, buvo man atitekę prizai. O aš buvo įvertinta už fotogeniškumą ir kaip įdomiausia asmenybė. Konkurse dalyvavo nemažai juodaodžių merginų. Jos sudarė bemaž pusę visų dalyvių. Ketvirtadalis buvo baltaodės iš miesto, o likusios – merginos iš provincijos. Visos jautėmės tarsi savotiška bendruomenė ir patyrėme nemažai smagių akimirkų.
Robbie Meshell, 27-erių metų kirpėja ir vizažistė iš Šrivporto, Luizianos
Būdama 3–7 metų ir vėlesniame 14–27 metų gyvenimo tarpsnyje sudalyvavo daugiau nei 100 konkursų. Vienas iš jų – „Miss Louisiana Elite USA 2011“.
Mano patirtis – daugiau nei 100 konkursų. Dalyvauti juose pradėjau nuo 3-ejų metų, o kai sulaukiau 7-erių kuriam laikui lioviausi. Kai buvau 10-ies, mirė mano motina, o ji ir padėdavo rengtis konkursams. Aš juos mėgau. Man patiko konkursų šurmulys, todėl, kai sulaukiau 14-os vėl ėmiau juose dalyvauti – ne mažiau kaip viename per metus. Pastarąjį kartą konkurse dalyvavau pernai.
Kai buvau dešimties, netekau motinos. Ji nusižudė. Labai norėjau, kad mano istoriją sužinotų kuo daugiau žmonių. Tuoj po tragedijos tapau labai užsisklendusi, o dalyvavimas konkurse suteikė progą pasirodyti visuomenei ir papasakoti, ką patiria vaikas, kai kuris nors iš tėvų nusižudo. Dar pastebėjau, kad kuo daugiau apie tai kalbėjau, tuo geriau ėmiau jaustis. Kad ir kaip keistai beskambėtų, man tikrai patikdavo duoti interviu ir pasakoti apie skaudžią savo patirtį. Taip sugebėdavau atsikratyti bent mažos dalies slėgusios sielvarto.
Mama, kiek žinau, dalyvavo tik viename konkurse. 1976 metais ji laimėjo „Farm Bureau Queen“ karalienės titulą, o 2006 metais tą patį titulą pavyko iškovoti man.
Luizianoje labai rimtai žiūrima į grožio konkursus. Aš tai tikrai žinau, kadangi pati kuriu šukuosenas ir darau makiažą įvairiausio amžiaus konkursų dalyvėms. Tai tarsi sportas. Kiekvieną savaitę tenka treniruotis. Mintys apie konkursą neapleidžia ne tik valgant, bet net ir miegant. Ir makiažą, ir suknelę ir net plaukų laką renkiesi taip, kad padaugėtų šansų laimėti. Luizianoje mamos konkursų laukia ne mažiau nei dukros.
Tamara Tobin, 29-erių metų studentė iš Kolčesterio, Vermonto
Būdama 7–16 metų pelnė penkiolika aukščiausių įvertinimų. Dabar augina dukrą, kuri taip pat dalyvauja grožio konkursuose.
Vaikystėje buvau be galo drovi, bet vis tiek laimėjau „Mis Svetingumo“ titulą. Tai įvyko antroje klasėje, kai buvau 7-erių. Karūna ir juosta neapsakomai mane džiugino, todėl nutariau ir toliau dalyvauti konkursuose. Mano mama jokiu būdu nebuvo panaši į galvas dėl konkursų pametusias moteris, kurias tenka matyti per televizorių. Ji tik norėjo, kad atsikratyčiau to neapsakomo drovumo. 1994 metais, kai laimėjau „Mis Vermontas“ karūną, visa mūsų šeima išvažiavo į Floridą.
Dabar aš pati auginu dvi dukteris. Vienai iš jų – 5-eri, o kitai – 2-eji metukai. Vyresnėlė praeitą mėnesį tapo vieno konkurso nugalėtoja, o šį mėnesį dėl titulo varžysis jaunėlė. Čia organizuojami grožio konkursai skiriasi nuo tų, kurie rengiami kitur. Juose netenka naudoti tiek daug nenatūralių priemonių (pavyzdžiui, iškritusius dantis atstojančių vaikiškų protezų) ir panašių dalykų. Teks pasipurkšti nebent įdegio efektą sukuriančia priemone, bet ne daugiau. Dar galima prisitvirtinti kelias dirbtinių plaukų sruogas. Kadangi esu gerai susipažinusi su konkursų sistema, puikiai žinau, kokios turi būti mergaičių suknelės. Ar darau jai makiažą? Taip. Tačiau nemanau, kad perlenkiu lazdą ryškindama penkiametės bruožus. Labai didžiuojuosi pirmuoju savo dukters laimėjimu. Mane apėmę jausmai primena tuos, kurie sukyla matant pirmuosius savo vaiko žingsnius. Tą akimirką mano akis užplūdo džiaugsmo ašaros – tokia pasijutau laiminga.
Crystal Brown-Tatum, 41-ų metų „Crystal Clear Communications“ savininkė iš Dalaso, Teksaso
1987 metais laimėjo San Antonijaus miesto paauglių grožio konkursą, vėliau dar septynis kartus tapo tituluota gražuolė. 1990 metais pelnė „Mis Teksasas“ titulą, o 2012-aisiais tapo „Misis Luizianos Juodaodė“. Dabar konkursuose dalyvauja jos duktė.
Niekada nemaniau, kad juodaodė gali laimėti grožio konkursą. Tačiau kai Vanessa Williams tapo „Mis Amerika“ savo nuomonę pakeičiau. Kai jai buvo uždėta karūna, aš irgi nutariau išmėginti savo laimę. Mokykloje visada buvau vienintelė juodaodė bet kokioje grupėje – tarp šokėjų, konkursų dalyvių ir kt., todėl ir maniau, kad varžytis dėl grožio karalienės titulo – ne man. Niekada net nelaikiau savęs gražia, nes merginos, kurioms nestigo populiarumo, paprastai buvo baltaodės. Laimei, V. Williams pakeitė mano nuostatas.
Mano tėvas tuo metu gulėjo ligoninėje. Jis tapo nelaimingo atsitikimo auka – buvo pašautas, todėl negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Gulėdamas palatoje jis nuolatos žiūrėjo televizorių. Kadangi daugelis konkursų buvo transliuojami, mane užvaldė noras bent viename sudalyvauti – norėjau, kad tėtis pamatytų mane per televizorių. Mano santykiai su motina tikrai nebuvo idealūs, bet kai nutariau sudalyvauti grožio konkurse, ji noriai padėjo išsirinkti suknelę ir parengti numerį talentų konkursui. Norėjau, kad tėvai manimi didžiuotųsi – tai ir buvo pagrindinė mano motyvacija.
Konkursuose nustojau dalyvauti, kai ėmiau lauktis dukters Jaclyn. Ne vienas žmogus mėgino įtikinti mane nutraukti nėštumą, kad ir toliau galėčiau varžytis dėl grožio karalienės titulo, tačiau nors nuostata, kad nėštumo nutraukimas yra pačios nėščiosios reikalas, man ir nebuvo svetima, pati tada norėjau pagimdyti kūdikį. Dabar konkursuose jau dalyvauja mano duktė. Smūgis, kurį patyrė dalyvaudama gražiausios Luizianos paauglės konkurse, buvo be galo skaudus, tačiau ir ji, ir aš puikiai matėme, kad tas konkursas buvo nesąžiningas. Artėjant „Mis Luizianos Juodaodės Paauglės“ konkursui, Jaclyn suprato, kad verta dar kartą išmėginti savo jėgas. Nors yra mišrios rasės, mano duktė priskiria save juodaodžiams. Kaip ir slapta tikėjomės, tą konkursą ji laimėjo. Maždaug tuo metu buvo pradėti organizuoti ir ištekėjusių moterų konkursai, taigi, ir man buvo kur išbandyti savo laimę.
Per juodaodžių grožio konkursus nesurenkama tiek pinigų, kiek per įprastus, bet jie atveria galimybes toms, kurios dėl rasės patiria šiokią tokią diskriminaciją.
Šią vasarą man pačiai teko teisėjauti grožio konkurse. Viena jo dalyvė jau, matyt, laikė save įžymybe, nes prieš tai buvo dalyvavusi vaikų konkursuose. Ta mergina buvo išties patraukli, tačiau jos amplua – pasibaisėtinas. Trylikametė atrodė tarsi prostitutė. Visi žiuri nariai buvo sukrėsti. Atsidūrusi konkursų užkulisiuose prisižiūrėjau kuo įvairiausių dalykų. Mačiau, kaip motinos plūsta teisėjus, kaip užstato namus, kad įgytų dukterims sukneles. Pasitaikydavo atvejų, kad, patys gyvendami priekaboje, konkursams žmonės negalėdavo tūkstantinių sumų. Pati esu davusi pamokų keletui būsimų konkursų dalyvių. Tie mokymai atsiėjo joms po 25 dolerius (22 eurus) už valandą, o Luizianoje tai tikrai nemažai. Vidutinės metinės šeimos pajamos čia – 21 tūkst. dolerių (18,6 tūkst. eurų) ir visą šią sumą kai kurie paaukoja grožio konkursams.
Labai nuoširdžiai manau, kad daugelis mamų tarsi gyvena savo dukterų gyvenimą. Būti nedidelio miestelio grožio karaliene yra didžiulė garbė. Tau tenka žygiuoti parade, tavo nuotrauka puikuojasi pirmajame vietinio laikraščio puslapyje. Taip, konkursas suteikia šansą paversti savo vaiką vietinės svarbos įžymybe.
Heidi Gerkin, 36-erių metų namų šeimininkė, buvusi naujienų laidos vedėja iš Šrivporto, Luizianos
Konkursų „Miss Sunburst Petite“, „Mis Ohajaus Paauglė“, „Mis Amerikos Paauglė“ nugalėtoja. Triskart konkurso „Mis Ohajas“ finalininkė.
Pirmą kartą grožio konkurse dalyvavau būdama 7-erių. To konkurso pavadinimas buvo „Miss Dixie Darling“. Kadangi iš pat pirmo karto mane lydėjo sėkmė, aš tarsi užkibau ant kabliuko.
Labai gerai prisimenu, kaip per tą konkursą mano mama užsirūkė užkulisiuose (devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje juk buvo galima rūkyti, kur tik nori ir kiek nori), o kažkurios kitos dalyvės mama, tai pamačiusi, ėmė šaukti, kad tučtuojau gesintų cigaretę, nes jos dukters suknelė labai imli liepsnai. Bet kam gi šautų į galvą vilkti vaiką greitai užsidegančiu drabužių?
Per grožio konkursus, labiau nei kur nors kitur, turėjau progos artimiau pažinti moteris. Daugelis artimų mano draugų yra vyrai. Kad ir kaip apmaudu, tačiau grožio konkursuose kas nors, ką laikai draugu, žinodamas tavo silpnybes, gali imti ir tuo pasinaudoti. Niekada negali žinoti, ar žmogus išties yra tavo draugas. Konkursuose dalyvavusios merginos manęs nemėgo. Jos be perstojo skleidė melagingas paskalas. Niekada nesupratau, kodėl buvau atstumtoji. Galbūt dėl to, kad man pasisekdavo? O gal ir išties nebuvau verta jokių simpatijų? Net ir dabar, kai su kuo nors susipažįstu, pirmiausia suabejoju, ar tam asmeniui patinku.
Save vertinu ypač kritiškai. Ši savybė man, matyt, būdinga labiau nei kam nors kitam. Keliu sau labai aukštus, kartais net nepagrįstus reikalavimus. Toks įprotis, manau, susiformavo grožio konkursuose. Prisimenu, kaip kartą konkursui pasirinkau į viršų sukeltų plaukų šukuoseną. Tą konkursą laimėjau, tačiau jam pasibaigus vienas žiuri narys neiškentė ir pasakė: „Jokiu būdu taip nesišukuok. Kai susikeli plaukus, matyti, kokios atlėpusios tavo ausys.“ Iki pat šios dienos susikėlusi plaukus jaučiuosi nejaukiai.
Kurį laiką vedžiau vieną naujienų laidą. Tada taip pat susidūriau su tinkamo įvaizdžio formavimu. Nuolatos teko konkuruoti su kitomis merginomis. Laimei, dalyvaudama konkursuose užsiauginau storą odą. Jautriai asmenybei žiniasklaidos srityje nėra ką veikti. Juk pastoviai sulauki kritikos tiek iš žiūrovų, tiek iš kolegų, tiek iš darbdavių. Tiesą sakant, ta situacija labai panaši konkursus. Ir vienur, ir kitur dažnai tenka sulaukti laiškų iš nepažįstamų asmenų su pastabomis apie kurią nors dieną prastai atrodančius tavo plaukus ar panašiai. Taigi, konkursai, galima sakyti, parengė mane tikram gyvenimui, o jis, nuoširdžiai kalbant, tikrai nėra ypač malonus. Pasaulyje, deja, labai daug nedorybių.
