Socialiniam teatrui skirtas festivalis vieną maištingiausių dabarties kūrėjų pristatys spalio 4 d. 19 valandą Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

„Jei tau devyni metai ir gyveni Lisabonoje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei tau devyni metai ir gyveni Kuboje, eini čiulpti b… italų turistui. Jei tau devyni metai ir gyveni Briuselyje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei gyveni Bolivijoje, eini dirbti į amerikiečių anglies kasyklą. Jei tau devyni metai ir gyveni Florencijoje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei gyveni Afrikoje, siuvi kamuolius kompanijai „Nike“. Jei tau devyni metai ir gyveni Niujorke, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei tau devyni metai ir gyveni Tailande, turi leistis dulkinamas australo. Po to, du lėktuvai nuskina porą dangoraižių, o žmonės stebisi“, – ši pjesės teksto ištrauka aiškiausiai nusako, apie ką kalba „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“.

Greito maisto srautuose raitosi pusnuogiai kūnai, scena tiesiogine prasme užverčiama mėsainiais, pomidorų padažu ir koka-kola, čia tiesiog nebėra vietos gėdai ar drovumui. Trys artistai į daleles skaido maitinimo ritualą. Telkšo pieno, vyno ir plaktos grietinėlės balos bei pupelių košės kupstai. Fone pasirodo Margaret Thatcher bei Tomo ir Džerio vaizdai, ir, atrodo, lyg dalyvautume kapitalistinės bulimijos fiestoje. Tačiau į „vomitoriumą“ transformuota scena kažkodėl maloniai primena mūsų pačių pasaulį.

„Žmonės leidžia sau būti Afrikos ir Lotynų Amerikos budeliais, tačiau negali pakęsti vaizdo, kai vienas ar keli mano aktoriai sėdmenimis traiško maistą. Na ir ką?! Tą maistą juk pavogėme iš kitų planetos gyventojų, draugai. Medžiai yra genimi, kad atsigautų su nauja jėga, tačiau moterų ir vyrų genėjimas neduoda tokio paties rezultato“, – į mūsų sąžinę apeliuoja kūrėjas.

Spektaklyje susitinka „makdonaldizuoti“ prisiminimai ir groteskiški klounų numeriai. Žaismingai ir šmaikščiai reklamos ir mašininės gamybos paveiktas aktyvistas savo performanso dalyvius kankina juoku tam, kad papasakotų apie nesąžiningą žmonių išnaudojimą, apie vieną tautą, bandančią valdyti visą planetą, apie įvairių lygių išdavystę – pradedant politikų veidmainiavimu ir baigiant mūsų pačių kasdieninės išdavystės pavyzdžiais.

Tai protestuojantis, iššūkius metantis, nepasiduodantis teatras, demaskuojantis bevardę prėsko vienodumo bangą, kuri grasina praryti mus visus. Išnagrinėjęs daugybę autorių, nuo Samuelio Becketto iki Eduardo Pavlovsky, „Mėsinės teatras“ („La Carnicería Teatro“) vadinamas naujosios teatro kalbos kūrėju. Neveltui García graibstantys festivaliai savo žiūrovams jį pristato šitaip: „Silpnos valios ir įžeidiems patariame nežiūrėti“. Prieš metus „Mėsinės teatras“ („La Carnicería Teatro“) sukėlė tikrą ažiotažą Avinjono teatro festivalyje.

Šiam antiglobalizmo šaukliui, kurio teatrinė veikla lyginama su terorizmu, svarbiausias dalykas mene yra laisvė arba meno teikiamas išsilaisvinimas: „Man rodos, kai gatvėje arba mene (man tai - tas pats) matai žmones, darančius tokius dalykus, kuriuos daryti tau pačiam sutrukdytų baimė, tame yra kažkas skausmingo ir gražaus. Tuos žmones, kurie pasiduoda arba laikosi įsikibę apgaulingo laisvės suvokimo, menas gali sukrėsti. Sprogimo metu laisvė išsiplečia. Tai nėra maloni operacija, nes per ją nukraujuoji. Bet kai tavo žaizda užgyja, jautiesi visai kitas. Sakau, kad meno kūrinys ir atviresnis požiūris į gyvenimą visuomenėje turėtų praplėsti apgaulingą mūsų laisvės suvokimą ir priversti iš naujo apmąstyti kai kuriuos dalykus“.

„Jei kitas menininkas yra už mane laisvesnis, jaučiu sveiką pavydą, ir tai mane verčia augti. Tuo būdu man sako, kad galima vaikščioti po nematytus bekraščius miškus, o aš pasitenkinu tuo, kad sukinėjuosi po išpuoselėtą nykštukinį sodą“.

Anot Rodrigo, šiuolaikinio kapitalizmo ideologai, TV ekranuose šmėžuojantys lyderiai, moralės klausimą paverčia sau parankiu įrankiu. Menas privalo dezinfekuoti tokį smegenų teršalą: „Džiaukimės, kai menininkas pakviečia mus į šventę, kurią laikome amoralia, kraštutine, pavojinga. Nes tai, kas amoralu, yra perdėta - gal tai ir yra tikrasis gyvenimas, o atsargumas – lėtas būdas numirti“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją