Su spektaklio režisieriaus Luko Percevalio vardu siejamas vadinamosios „flamandiškos bangos“, atgaivinusios konservatyvų Belgijos ir Olandijos teatrų repertuarą, pakilimas. Ši gyva legenda ne tik režisuoja, bet ir dirba aktoriumi, dėsto ir rašo pjeses. Ilgą laiką buvęs Antverpeno „Het Toneelhuis“ teatro meno vadovu, nuo rugpjūčio m. Percevalis pradėjo dirbti režisieriumi viename pagrindinių Berlyno teatrų „Schaubühne“. Lukas Percevalis yra gavęs keletą apdovanojimų už geriausią režisūrą, jo spektakliai dažnai kviečiami į Europos teatro festivalius. „Otele“ viso spektaklio metu improvizuojantis garsus pianistas Jensas Thomasas dėl savito grojimo stiliaus savaitraščio „Die Zeit“ buvo pakrikštytas „globalaus pianisto prototipu“ ir „fortepijoninės muzikos Jimiu Hendrixu“. Pianistas ypač išgarsėjo 2000 m., išleidęs kompaktinę plokštelę „You can’t keep a good cowboy down“ su improvizacijomis pagal Ennio Morricones muziką kino filmams.

Jūsų dėmesiui - pokalbis su režisieriumi Luku Percevaliu ir pianistu Jensu Thomasu.

Prieš kokius dvylika metų statei „Otelą” su savo aktoriais iš „Blauwe Maandag Compagnie”. Ar dabar pasikeitė tavo požiūris į šią dramą?

Lukas Percevalis: Iš tiesų su „Otelu” susidūriau dar anksčiau. 1977-1979 metais ši drama buvo mūsų vaidybos mokyklos studijų programoje. Tuomet mus žavėjo pavydo tema. Dabar ji manęs visai nedomina. Repetuodamas supratau, kad tai - drama apie nekaltumo praradimą. Ir tai be galo skausminga drama, nes joje kalbama apie vienatvę ir apie tai, kaip žmogus po truputį įtraukiamas blogio. Vienatvės tema ir liūdesys būdingi visai Shakespearo kūrybai. Savo sonetuose jis kalba apie didelį nusivylimą meile, apie nusivylimus ir neapykantą teatre. Iš šio nepasitenkinimo ir liūdesio kyla jo grožio ilgesys, kuris, mano manymu, yra meno esmė. Kaip tik Shakespearo nihilizmas padeda mums susitaikyti su gyvenimu, kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų.

Jensas Thomasas: Kas yra liūdesys? Liūdesį pagimdo tikrovė, kai akis į akį susiduri su savo jausmais. Visa drama pagrįsta trūkumu. Kiekvienas veikėjas galvoja, kad jam kažko trūksta ir kad tai, ko trūksta, jis turi gauti, jei reikia, net ir per smurtą ir intrigas, o pasiekęs, ko norėjo, suvokia, kad jo gyvenime tokia pat tuštuma, kaip ir anksčiau. O tai, žinoma, labai liūdna, nes viskas tampa beprasmiška. Man kyla klausimas, kodėl ir šiandien vėl pasakojama istorija apie liūdesį? Ar yra galimybė nekalbėti apie tą patį? Jei iš tiesų liūdesys yra priežastis, su kuria susiduria visi, tai galbūt kiekvienas turi galimybę priimti kitą sprendimą, nes suvokia tikrovę ir žino, kad visi susiduria su tomis pačiomis problemomis.

L.P.: Manau, kad kaip tik dėl to mes tiek metų vaidiname vis tas pačias pjeses ir pasakojame vis tas pačias istorijas poezijoje, literatūroje, mene. Iš tiesų mes bandome kovoti su tuo liūdesiu ir jį nugalėti, nes jis daro mus silpnus ir pažeidžiamus, o mums nuolat sakoma, kad norėdami išgyventi, turime būti stiprūs. O menas bando nutraukti šį melą. Jei tai pavyksta, įvyksta tai, ką galima pavadinti katarsiu – apsivalymas per skausmą, kuris rodomas scenoje. Pagrindinė liūdesio, kad esi vieniša būtybė, neturinti ryšio su tikrove ir su kitais žmonėmis, priežastis yra prarastas rojus. Visi mes trokštame patirti tą ryšį, nors nežinome, kas tai yra, mums lieka tik egzistencinė vienatvė. Menas suteikia galimybę pažinti ne tik savo vienatvę, bet ir to, kuris sėdi šalia tavęs žiūrovų salėje. Per katarsį akimirkai atsiranda bendrumo jausmas. Mes lyg ritualą pasakojame vis tą pačią istoriją, kad akimirkai pabustume ir suvoktume – esu ne vienas.

J.T.: Pripažindamas liūdesį, imu gerbti savo paties ir kito žmogaus istoriją. O būtent tai ir įvyksta paskutinėje scenoje. Dėl to, kad Otelas nenužudo Dezdemonos ir pripažįsta savo silpnumą, atsiranda galimybė visiems susitaikyti. Savo nevilties akimirką Otelas suvokia, kad jis nežino, kas jis iš tiesų yra. Patyrus tokį bejėgiškumą atsiranda galimybė susitaikyti su savo tamsiosiomis pusėmis. Būtent to man dažnai trūksta teatre. Labai paprasta pasakyti, kad viskas – šūdas. Svarbiausia šio spektaklio užduotis, mano manymu, kaip siekiamybę teigti grožį ir susitaikymą.

L.P.: Sutinku, kad tai retai pasitaiko. Manau, kad tai ir yra priežastis, kodėl žmonija kartoja vis tą patį ritualą.

Drįsčiau suabejoti, ar paskutinė scena iš tiesų reiškia susitaikymą, man asmeniškai atrodo, kad Otelo ir Dezdemos ateitis lieka neaiški, gali būti, kad tolimesni jų santykiai bus grįsti meile ir neapykanta vienu metu ir bus panašūs į Jago ir Emilijos.

J.T.: O man spektaklis baigiasi galimybe susitaikyti. Dezdemona ir Otelas žengia labai svarbų žingsnį. Pradžioje jų įsimylėjimas yra kaip rojus. Tas jausmas jiems dovanotas ir neturi nieko bendra su pasikeitimais sąmonėje. Tačiau per visą dramą jie pažengia labai tolio nuo to pradinio taško, o pačioje pabaigoje turi galimybę priimti naują sprendimą ir viską pakeisti.

Lukai, nuo pačios repeticijų pradžios siejai šį spektaklį su muzika. Kaip gimė toks sprendimas?

L.P.: Fortepijonas man primena žvėrį. Šį instrumentą visiškai dirbtinai sukūrė žmogus, pasitelkęs tiksliųjų mokslų žinias, o jis gali išgauti tokius skirtingus garsus, jo skambėjimas gali priminti banginį, jis gali groti labai garsiai ir labai švelniai bei tyliai, kaip vėjas, šiame instrumente slypi kažkokia gamtos jėga. Yra ir dar viena priežastis, kodėl norėjau, kad kiekvieno spektaklio metu scenoje gyvai grotų pianistas. Shakespearo kūryboje kalbama apie egzistencines temas, kurių beveik neįmanoma pavaizduoti scenoje. Statydamas Shakespearą bandau ne kalbėti apie tas temas, o leisti jas žiūrovui pačiam pajusti. O tai pavyksta tik, kai scenoje nelieka jokios iliuzijos, o visos iliuzijos atsiranda žiūrovo vaizduotėje. Mes paėmėme Skakespearo sukurtą istoriją ir pasitelkę muziką bandome sukurti abstraktų lygmenį, kuris labai konkrečiai veiktų žiūrovą, taip kad jis tiesiogiai, emocionaliai ir fiziškai pajustų tą dramą. Kūryboje mane žavi galimybė paversti apčiuopiama tai, kas iš tiesų yra neapčiuopiama, arba, kitaip tariant, parodyti tai, kas iš tiesų yra nematoma. Kaip spektaklio režisierius stengiuosi kurti vis mažiau vaizdų scenų.

>b?„Otelas” kaip tik apie tai. Per į pasaulį paleistą žodį keičiasi tas pasaulis. Iš tiesų nieko nevyksta. Žodis įaudrina vaizduotę, o tai ir pagimdo tragizmą. Tavo idėja man labai aiški, nes kaip tik muzika sukelia asociacijas, labai tiksliai atitinkančias dramos turinį.

L.P.: Išgirsti žodį, šiuo atveju dažniausiai kokią nors visišką banalybę, o muzika leidžia pajusti užslėptą to žodžio prasmę. Ir ta prasmė yra universali vienatvė, arba tiksliau – meilės ilgesys.

Jensai, tai – ne pirmas tavo darbas su teatro trupe ir dramine medžiaga. Kaip tu per muziką reaguoji į tai, kas naujo atsiranda repeticijų eigoje?

J.T.: Man teko nemažai dirbti su vienu aktoriumi ir muziku iš Hanoverio, kartu kūrėme teksto ir muzikos improvizacijas. O darbas šiame spektaklyje visai kita

A. Pohlmanno nuotr.

patirtis – tai ilgą laiką trunkantis darbas su labai skirtingais žmonėmis pačiose įvairiausiose situacijose. Esu įsitikinęs, kad tai, ką kiekvienas galvoja ir kokią energiją skleidžia, būdamas scenoje, daro didžiulę įtaką kiekvienai repeticijai ar kiekvienam spektakliui. Todėl būtų absurdiška sukurti „Otelui” muziką, kuri vis ta pati būtų grojama kiekvieną spektaklį. Man šiame darbe svarbiausia – akimirkos tikrumas. Grodamas ir improvizuodamas stebiu, kas iš tiesų vyksta tuo momentu, koks jausmas gimsta, mano tikslas – ne sugroti tobulą koncertą. Net neturiu kažkokio vieno recepto, kaip tai darau. Svarbiausia tikriausiai yra tas atvirumas – kiekvieną spektaklį dviems valandoms pajungti visas savo jusles, o tai ir yra sunkiausia. Kai tai pavyksta atlikti iš tiesų labai atvirai ir sąžiningai, spektaklis būna labai paveikus. Po jo net būna sunku pasakyti, kas iš tiesų vyko scenoje. Tai sunku įvardinti, tai labai susiję su tais nematomais ir neapčiuopiamais dalykais, apie kuriuos kalbėjo Lukas.

Tradicinė „Otelo” interpretacija susijusi su pavydo ir nepritapimo, jautimosi svetimu tema. Ar pavydas ir svetimumo jausmas yra jums asmeniškai aktuali tema?

L.P.: Savo gyvenime aš nuolat jaučiuosi svetimas, nes dėl savo profesija visuomet esu žiūrovas. Dėl šios priežasties pradėjau filmuoti. Noriu tai, ką matau, įamžinti be jokių komentarų. Buvimas svetimu mane savotiškai žavi. Aišku, man nepažįstamas tas svetimumas, apie kurį kalbama „Otele”, kai žmogus, turintis kitokią nei kiti odos spalvą ,turi išgyventi mūsų visuomenėje. Anksčiau pavydas buvo labai dažnas reiškinys mano gyvenime, tai buvo nesaugumo jausmo išraiška. Aišku, nenoriu pasakyti, kad dabar nebūna situacijų, kai jaučiuosi nesaugus, tačiau dabar išmokau susigyventi su tuo nesaugumu. Anksčiau su pavydu dažnai tekdo kovoti ir profesiniame gyvenime.

Tai jau Jago tema.

L.P.: Vaidybos mokykloje trejus metus mes buvome trys konkurentai. Tarp mūsų vyko arši kova. Ir visi trys tapome režisieriais.

J. T.: Kalbėdamas apie svetimumo jausmą, pirmiausia pagalvoju apie tokias situacijas, kai jautiesi svetimas pats sau. Kai daug keliauji, patiri situacijas, kai būdamas vokiečiu užsienyje susiduri su tam tikrais stereotipais, ir kai į juos įsijauti, tampi svetimas pats sau. Kai man buvo devyniolika – dvidešimt metų meilėje buvau siaubingai pavydus. O dabar atsirado pasitikėjimas kitu žmogumi. Ir profesiniame gyvenime kartais išlenda pavydas, bet ir čia man atrodo, kad tai susiję su jautimusi svetimu, kai jautiesi kažkoks atstumtas, nes negali gauti to, ko nori.

Ar „Otele” atsispindi mūsų visuomenė?

L.P.: „Otele” kalbama apie mūsų baimes. Manau, kad kaip tik mūsų baimės įtakoja mūsų visuomenės moralę ir įstatymus.

Kaip ir įvairius draudimus bei tabu.

L.P.: Taip.

Prieš mūsų pokalbį Jensas perskaitė citatą iš koncentracijos stovyklos kalinio laiško: „Žmonės per daug liūdni, kad nekęstų vienas kito.” Ji labai tiksliai apibūdina jūsų požiūrį į „Otelą”. Iš pradžių neapykantą jaučia Jagas ir Brabancijus, vėliau Otelas ima neapkęsti Dezdemonos, o pabaigoje lieka tik liūdesys, kuris padaro beprasmę bet kokią neapykantą.

J.T.: Neapykanta labai stiprus žodis. Neapykanta reiškia norą naikinti.

Rasizmas, seksizmas ir cinizmas yra trys neapykantos rūšys, apie kurias kalbama spektaklyje. Jos pasitelkiamos siekiant palaužti kito žmogaus pasitikėjimą savimi, primetant jam neigiamo atspalvio tapatybę – Jagas ir Brabancijus vadina Otelą negru, o Otelas Dezdemoną kekše.

J.T.: Man atrodo, kad šios utriruotos neapykantos formos yra labai užaštrintos ne atskirų žmonių, o ištisų žmonių grupių projekcijos. Už tos neapykantos slypi baimė atsiverti kitam žmogui, kuri savo ruožtu susijusi su baime būti paliktam. Jei pripažįsti savo baimę, atsiduodi vienatvei ir su ja susijusiam liūdesiui, o tada jau nebegali neapkęsti.

Shakespeare'as vadina Otelą mauru, o jo laikais taip buvo vadinami žmonės iš arabiškų šalių, griežtai neskirstant jų į juodaodžius afrikiečius ir arabus. Scenoje matome baltąjį Otelą ir juodaodę Emiliją.

L.P.: Jei Otelą vaidintų Thomasas Thieme'as, nugrimuotas juodai, tai būtų ne tik melas, bet ir rasizmas. Thomasas Thieme labai norėjo vaidinti Otelą. Pagalvojau, kad visi žiūrovai žino, kad jis vokietis, todėl jo nereikia grimuoti. Be to, šioje dramoje mane domina kita rasizmo forma, su kuria pats neretai susiduriu savo gyvenime ir kurią galima pajusti, pavyzdžiui, futbolo stadione. Dabar beveik kiekviename Europos klube žaidžia juodaodžių žaidėjų. Aišku, niekas nėra rasistiškai nusiteikęs prieš savo komandą, bet vos tik aikštėje pasirodo juodaodis priešininkų komandos žaidėjas, visi ima švilpti ir šaukti: „Ei, tu, beždžione, lipk atgal į savo medį” ir panašius dalykus – tuos šūkius į savąją „Otelo” versiją sudėjo Feridunas Zaimoglu ir Günteris Senkelis. Mums buvo gėda dėl tų šūksnių, mes jautėmės taip, lyg tai būtų skirta ir mums. Norėjau „Otele” atgaminti tą absurdišką ir gėdingą situaciją, bet ne grimuodamas juodai baltaodį aktorių, o pakviesdamas spektaklyje vaidinti juodaodę aktorę, į kurią žiūrint kyla visiškai priešingi rasizmui jausmai, nes ji yra moteris, scenoje įkūnijanti nepaprastą erotiką ir grožį. Ji nėra pikta, ji tik stebi iš šalies tai, kas vyksta, ir bando išgyventi toje situacijoje. Kai šalia jos scenoje su Otelu elgiamasi brutaliai rasistiškai, man, kaip žiūrovui, darosi nejauku, man gėda.

Kadangi žiūrint į Otelą nesimato, kad jis juodaodis, o kiti jį taip vadina, drama staiga įgyja visai kitą prasmę. Otelas spektaklio pradžioje neatrodo auka. O vėliau jis virsta auka ne tik dėl to, kad yra kitoks, svetimas, bet ir dėl daugybės kitų motyvų. Jis pažeidžiamas ne dėl to, kad yra kitoks, kaip dažnai vaizduojama, o ir dėl savo amžiaus ir vienatvės, kurią nugalėti bando būdamas su Dezdemona, ir tai tampa tarsi jo paskutiniu šansu.

L.P.: Jis tampa pažeidžiamas ir dėl to, kad pats jaučiasi nesaugus.

J.T.: Ir Dezdemona jam sako, kad jis pats iš savęs daro negrą, nors iš tiesų yra baltesnis už daugumą baltųjų. Šis jos sakinys labai prasmingas – kiti Otelą laiko svetimu, bet jį atstumti pavyksta tik tuomet, kai jis pats save ima laikyti auka. Skaitydamas šią dramą galvojau, kad ji yra labai rasistinė, skausminga ir sukelianti gėdos jausmą. Repetuojant pastebėjau, kad rasizmas yra tik vienas motyvas iš daugelio ir kad visų tie motyvai atsiranda todėl, kad žmogus, norėdamas išvengti savo izoliacijos, ima juodinti kitą.