Laidotuvėms teko pasirengti vos per savaitę, todėl suprantama, kad ši skuba kėlė nemažai įtampos. Karališkoji šeima kovojo su Dauningo gatve dėl tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, princų Williamo ir Harry ėjimas paskui motinos karstą, mat vyresnysis velionės sūnus iš pradžių atsisakė dalyvauti laidotuvių procesijoje.
Dokumentiniame filme taip pat atskleidžiama, kaip Paulas Burrellis ir Dianos vairuotojas Colinas Tebbuttas turėjo pasirūpinti laikinu morgu, kai nuvyko paimti princesės kūno iš Pitie-Salpetriere ligoninės. Jie princesės kūną nuo tvankaus rugpjūčio karščio bandė apsaugoti ventiliatoriais ir kabino paklodes, norėdami atbaidyti fotografus.
Kai žinia apie Dianos mirtį ankstų rytą pasiekė karališkąją šeimą, buvo nuspręsta laikinai to nesakyti penkiolikos Williamui ir dvylikos Harry, kurie kartu su senele atostogavo Balmoralo pilyje. Niekas nenorėjo žadinti jų dėl tragiškos žinios, kuri pakeis jų gyvenimus visiems laikams.
Karalienė Elžbieta II taip sunerimo dėl berniukų, kaip jie sureaguos į šią traumuojančią informaciją apie motinos mirtį, kad nurodė paslėpti visus televizorius ir radijo imtuvus. Kai jiems vis dėlto buvo pranešta skaudi žinia, Harry maldavo tėvo leisti lydėti jį į Paryžių pasiimti mamos kūno, tačiau jam buvo liepta likti.
Apie tvyrojusią įtampą laidotuvių komitete, kurį sudarė karališkosios šeimos, vyriausybės, policijos ir Dianos šeimos atstovai, prabilo buvusi Tony Blairo ryšių su valstybės institucijomis vadovė Anji Hunter. „Daugiausia įtampos visą laiką kilo iš Charleso Spencerio žmonių“, – atskleidė ji.
Dokumentiniame filme teigiama, kad grafas Ch. Spenceris norėjo eiti paskui Dianos karstą vienas, tačiau princas Charlesas nenusileido ir primygtinai siekė taip pat prisijungti prie procesijos. Likusioji laidotuvių komanda manė, kad paskui karstą turėtų eiti ir velionės paaugliai sūnūs. Tik Williamas atsisakė tai daryti, pareikšdamas, kad nori gedėti privačioje aplinkoje.
Su viltimi įtikinti Williamą persigalvoti, likus penkioms dienoms iki rugsėjo 6 dieną numatytų laidotuvių, komitetas surengė pasitarimą telefonu su Balmoralo pilimi. Ryšys buvo palaikomas per didelį garsiakalbį, pastatytą ant konferencijų stalo.
„Aš prisimenu ir, tiesą sakant, nugara nueina pagaugai, – sako A. Hunter. – Mes visi kalbėjome apie tai, kad Williamas ir Harry turėtų dalyvauti, kai staiga iš to garsiakalbio pasigirdo princo Philipo balsas. Prieš tai mes nieko iš jo negirdėjome, bet buvo akivaizdu, kad jis sielvartauja. „Kalba eina apie berniukus, – šaukė jis. – Jie neteko savo motinos.“ Pamaniau, „Dieve, čia dar esama kančios.“
Pirmą kartą apie tai, kas iš tikrųjų vyko ligoninės palatoje, prakalbo ir Dianos vairuotojas C. Tebbuttas. Jis papasakojo, ką patyrė kartu su princesės liokajumi P. Burrelliu, kai abu atvyko į Paryžių pasiimti jos kūno.
„Man nerimą kėlė palata, joje buvo labai labai karšta, – sakė jis. – Pažvelgėme pro langą virš princesės lovos ir pamatėme ant stogų fotografuoti bandančius žmones. Neatrodė, kad jie žinotų, kurioje palatoje viskas vyksta, tad paprašiau ant langų pakabinti paklodes, kad niekas jos nematytų.“
Dėl to palatoje pasidarė dar karščiau, tad C. Tebbuttas aplinkui pridėliojo ventiliatorių ir juos įjungė, kad būtų vėsinamas princesės kūnas.
„Pastebėjau, kad juda jos plaukai – žinoma, tai tebuvo ventiliatorių pučiamas vėjelis. Vis dėlto, bent dalelę sekundės pamaniau, „Ar ji gyva?“ – toliau dalijasi prisiminimais princesės vairuotojas. – Iki tol visame kame dalyvavau, tad man teko nusisukti ir 30 sekundžių skirti sau, tai buvo asmeninė emocijų akimirka.“
Tuo tarpu P. Burrellis prisipažino iškart supratęs, kad kažkas negerai, kai paskambino Dianai ir ji neatsiliepė. „Diana visada savo rankinėje turėjo mobilųjį telefoną, tad aš paskambinau jai, o jis skambėjo ir skambėjo. Tada pamaniau, kad labai keista, nes ji visada atsiliepdavo savo telefonu“, – prisimena princesės liokajus.
Prisimindamas tą akimirką, kai pamatė princesės kūną Pitie-Salpetriere ligoninėje, P. Barrellas sakė: „Aš nuoširdžiai maniau įeidamas į tą palatą ir žiūrėdamas į ją, „Iš tikrųjų ji nemirusi, tai tik pokštas, labai kvailas pokštas, ją bus galima pakelti.“
Dianos asmeninis sekretorius atskleidė, kad kol pareigūnai tarėsi dėl laidotuvių, jiems kėlė nerimą tai, ar susirinks užtektinai žmonių Vestminsterio abatijoje.
„Nebuvo jokių taisyklių, kuriomis būtų galima vadovautis, jokio precedento, jokių tradicijų, nieko, kas atitiktų karališkąjį veiksmų planą, – prisiminė jis. – Pamenu pasakymą, kad jeigu turi princesės 1995 metų kalėdinio priėmimo svečių sąrašą, kviesk visus, esančius tame svečių sąraše, ir nepraleisi nei vieno svarbaus asmens.“
Galiausiai laidotuvėse be problemų susirinko du tūkstančiai žmonių. O štai karstą nešusiems vyrams teko susidurti su nemenku iššūkiu – Dianos švinu dengtas karstas svėrė virš 300 kilogramų. Tarp karstą nešusiųjų buvęs Philipas Bartletas prisiminė: „Mes avėjome metalo smeiges, nes abatijos marmurinės grindys buvo tarsi ledo čiuožykla.“
