Kai filmai apie Harį Poterį ėmė eiti į pabaigą, E. Watson pradėjo galvoti, kas iš tiesų svarbu ir ką ji nori veikti toliau. „Eičiau raudonu kilimu, nueičiau į tualetą, ant veido būtų storas makiažo sluoksnis, vilkėčiau pūstą suknelę. Pasiremčiau į kriauklę, žiūrėčiau į save veidrodyje ir klausčiau: „Kas ji?“ Man būtų svetima ta į mane žvelgianti asmenybė, ir šis pojūtis buvo labai nemalonus.“
Kai 2009 m. įstojo į Browno universitetą, E. Watson svarstė, ar nemesti aktorystės. „Maniau, kad buvimas žinoma – kelias į vieną pusę, atrodė, jei atsisveikinti su gyvenimu viešumoje, tai dabar.“
Iš dalies dėl šios priežasties E. Watson nebesifotografuoja su gerbėjais (prieš premjeras ar renginius). „Matau didžiulį skirtumą tarp savo gyvenimo turėjimo ir neturėjimo. Jei kas mane nufotografuoja ir paviešina nuotrauką, per pora sekundžių išsiaiškinama, kur aš, mato, kuo vilkiu, su kuo esu. Nenoriu suteikti tokių žinių apie save. Sakau: „Atsakysiu absoliučiai į visus klausimus apie Harį poterį, bet nesifotografuosiu.“ Turiu kruopščiai atsirinkti, su kuo ir kaip bendrauti. <...> Beje, vaikams nesakau „ne“.“
Kas gali kaltinti aktorę, ypač turint omenyje, jos patirtį su persekiotojais. „Teko susidurti su gerbėjais, kurie buvo išsitatuiravęs ant kūno mano veidą. Nežinau, kuo tai paaiškinti, bet Hario Poterio fenomenas patenka į kitą zoną, virsta manija. Žmonės man sakydavo: „Gal bendravai su Jodie Foster ar Natalie Portman? Jos patartų, kaip augti esant garsenybe.“ Nesakau, kad joms buvo lengva, bet atsiradus socialiniams tinklalapiams atsirado naujas pasaulis. Abi sakė, kad technologijos daug ką pakeitė.“
E. Watson patinka vaidinti, bet buvimas garsenybe jai ne visada malonus. Ji nemėgsta ir pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą: „Negaliu interviu pasakoti apie savo vaikiną, o paskui tikėtis, kad paparacai nefotografuos manęs vaikštančios namų kieme. Arba viena, arba kita.“
Ji priduria: „Pastebėjau, kad Holivude antra pusė tampa tarsi filmo reklama, <...> Nenorėčiau, kad žmogus, su kuriuo draugauju, jaustųsi tarsi dalyvautų šou ar būtų vaidybos dalis.“
Kai kurios garsenybės mielai dalinasi su visuomene savo privačiu gyvenimu. Tačiau E. Watson nenusiteikusi leisti kam nors brautis už jos nubrėžtų ribų. Toks požiūris veikia ir darbo pasirinkimus. „Karjeroje buvo sunkių akimirkų, kai agentas ar filmo prodiuseris sakydavo: „Darai didelę klaidą.“ Bet kokia prasmė sulaukti didelės sėkmės, jei atrodo, kad išeisi iš proto?“ Pasakydavau: „Man reikia į mokyklą, arba – turiu grįžti namo ir pabūti su katėmis – pasakoja E. Watson, kuri atsisakė pagrindinio vaidmens filme „La La land“. – Žmonės žiūrėdavo į mane kaip į beprotę, bet iš tiesų tai toli gražu ne beprotybė.“
Na o kartais laukimas atsiperka. Kai Walto Disney kino studija „Studios Motion Pictures“ nusprendė kurti miuziklą „Gražuolė ir pabaisa“ pagal 1991 m. to paties pavadinimo animacinį filmuką, E. Watson buvo režisieriaus Billo Condono kandidačių sąrašo pirmoje vietoje.
„Belle – tikra Disney filmukų princesė, bet ji nėra pasyvi veikėja – ji pati kuria savo likimą, – sakė A. Watson. – Kai baigiau filmuotis filme, pajutau tarsi kino ekrane būčiau tapusi moterimi.“
