Maskvos grietinėlę šokiravo žinia apie žlugusią vieną tvirčiausių Rusijos oligarchijos sąjungų – Nikolajaus ir Julijos Sarkisovų išsiskyrimą.
Putlios krūtinės šviesiaplaukė moteris socialiniuose tinkluose tąkart Sarkisovos pavardę pakeitė į Liubičanskajos ir ėmė kelti nuotraukas, kuriose ji įamžinta kito vyro glėbyje. Tuo tarpu 46 metų kompanijos „RECO-Garantija“ savininkas čia pat pasidavė televizijos laidų vedėjos Olgos Dankos kerams.
Išskirtiniame interviu „Super“ J. Sarkisova papasakojo apie savo gyvenimą auksiniame narvelyje, mėginimus nusižudyti ir buvusio vyro neištikimybę.
– Kalbama, kad jūs neužsiėmėte vaikais ir jie buvo atiduoti auklėms.
– Tai tiesa. Kol mes gyvenome kartu, buvau jo nuosavybė. Dariau tai, ko reikėjo mano vyrui. Jis neleido man atsikelti anksti ryte ir ruošti vaikams pusryčių – tuo turėjo užsiimti auklės, nors aš siaubingai norėjau pati maitinti savo vaikučius.
Jis gi norėjo matyti mane nuo pat ryto šalia, kartu atsibusti ir mylėtis. Mano dienotvarkė buvo tokia: ruošiau jam pusryčius, paskui mes paprastai važiuodavome į parduotuvę ir vakarieniaudavome su jo draugais. Man visiškai nepriklausė mano laikas.
Be abejo, milijonai mergaičių svajoja taip gyventi, tačiau jos nesupranta, kad tu tampi daiktu, asmenine nuosavybe – nebeturi teisių į nieką. Iš esmės, aš su vaikais ypatingai neužsiimdavau, tačiau ne todėl, kad nenorėjau. Štai dabar, kad ir kaip sunku man būtų, gyvenu auksinį laiką, nes jį leidžiu su savo vaikais. Jie mane labai myli ir aš be jų negaliu. Aš taip ištirpstu vaikuose, kad man netgi sunku įsivaizduoti, kad dabar mano gyvenime atsiras kitas žmogus. Nors, žinoma, man moteriškai norėtųsi rūpinimosi, meilės, palaikymo iš vyro pusės. Man norisi paverkti ant stipraus vyriško peties.
– Kas gi jums liko iš Nikolajaus po vienuolika metų trukusių santykių? Butai, briliantai?
– Briliantai, kuriuos, beje, jis mėgino iš manęs atimti. Nikolajus reikalavo, kad padėčiau visas brangenybes į seifą vaikų vardu ir perrašyčiau savo vienintelį butą Maskvoje taip pat jiems. Tokiu atveju jis man neva žadėjo kartą per mėnesį duoti pinigų.
Aš turiu butą Prancūzijoje, kurį jis įsigijo už pinigus, gautus iš mano dovanų. Jis pasiėmė dalį dovanų, pardavė jas ir už šituos pinigus nupirko butą, už kurį dar moka kreditą. Jis grasino, kad nustos mokėti skolą ir aš liksiu be gyvenamojo ploto.
– Kodėl jūs vis dėlto neįteisinote santykių su N. Sarkisovu? Juk jūs supratote, kad išsiskyrimo atveju jums nieko neliks?
– Jeigu sąžiningai, aš norėjau už jo ištekėti. Tada dar iš meilės, iš tikrųjų. Tačiau jis su tuo neskubėjo, o ir aš nereikalavau atkakliai. Nebuvau tokia galvota, kaip jo dabartinė mergina Olia Danka. Tačiau aš neturiu nieko prieš ją. Jokiu būdu neįsižeidžiau, juk ji nėra mano draugė. Ne ji, tai kita.
– Kaip jūs sureagavote į N. Sarkisovo komentarą: „Pagaliau būsiu laimingas“?
– O man vienodai, aš net negaliu pasakyti, kad mane jaudina tai, kad jis turi naujus santykius. Man tiek vienodai, kad jau esu pasiruošusi padėti jai rinkti jam apdarus, papasakoti apie tai, ką jis mėgsta: kas jam patinka buityje, ką jis mėgsta valgyti ir kas jam nepatinka. Ir visa tai tam, kad jam būtų viskas gerai ir jis paliktų mus su vaikais ramybėje. Suprantate, aš jokios moters prie savo vaikų neprileisiu.
– Jūs kėlėte į internetą nuotraukas, kad taip pat užsimintumėte apie naujus santykius?
– Mes visą šią istoriją sugalvojome. Man po išsiskyrimo tiek skaudėjo, kad ėmėme vaidinti šią laimingą istoriją jam ant pykčio. Bet visi iš mūsų artimos aplinkos žino, kad nuotraukoje buvo mano homoseksualus draugas.
– Papasakokite detaliau apie gyvenimą, kurį jūs vadinate auksiniu narveliu.
– Jūs neįsivaizduojate, koks tai buvo narvelis! Jis neprognozuojamas žmogus. Kai mudu su juo susipažinome, jis pirmą kartą atvežė mane į Monaką. Vieną dieną aš nubudau dėl to, kad jis stovėjo girtas ir šlapinosi ant kilimo. Aš tada apsiverkiau! Nesupratau, kaip nuo jo pabėgti, ką šaukti ir ką daryti. Jau po trijų mėnesių Kipre jis atsiklaupė ant kelių ir maldavo pagimdyti jam kūdikį. Aš lioviausi saugotis ir pastojau.
– O kodėl jūs jo nepalikote iškart po epizodo Monake?
– Tada jis neleido man išvažiuoti. Paskui aš jį pamilau ir netrukus pastojau. Visą nėštumą jis kiekvieną savaitę varė mane iš namų, vadino bjaurybe ir šliundra. Kokia iš manęs šliundra? Aš vaikščiojau nėščia! Tuo metu aš, žinoma, dar tikėjausi, kad viskas pasikeis, mėginau kažką padaryti. Turėjau jausmus, man, kaip ir kiekvienai besilaukiančiai merginai, norėjosi, kad manimi rūpintųsi.
– Jūs visą laiką buvote kaltinama tuo, kad pasirinkote pakankamai palaidą gyvenimo būdą, labai daug linksminatės. Ir net buvo kalbama apie neištikimybę vyrui.
– Šeimos žmogus – tai apie mane. Man patinka kurti jaukumą, ruošti maistą visai šeimai. Visi tie vakarėliai, kuriuos man pripaišo, man jie niekada nepatiko. Mes tiesiog gyvenome tokioje aplinkoje: mane visada mėgino kažkur ištempti. Kartais aš sutikdavau.
Kai jis išeidavo linksmintis, galėjau sau leisti išeiti su kuo nors pasivaikščioti, pavakarieniauti – visa tai jam ant pykčio. Tačiau jis žinojo, kad aš neturėjau romanų, ir vistiek mane vadino ir vakarėlių mergina, ir narkomane, ir besišlaistančia moterimi. Nikolajus buvo siaubingai pavydus, tačiau tuo pačiu visada leido sau ūliavoti, ką aš žinojau. Aš į šeimą priėmiau jo vaiką, kurį jam pagimdė meilužė. Labai myliu šitą vaiką, rūpinausi juo. Mašenka – nuostabus vaikas.
– Ką reiškia – išeidavo linksmintis? Jūs turite omenyje neištikimybę?
– Nikolajus labai stipriai gėrė ir geria. Jis grįždavo namo penktą ryto, su juo buvo neįmanoma ne tai kad miegoti, net būti šalia. Netrukus mes pradėjome miegoti skirtinguose miegamuosiuose, metai iš metų tolti vienas nuo kito. Žinote, jis išardė ne vieną šeimą ir ne vieną moterį padarė nelaiminga.
Tiesiog aš esu vienintelė, kuri pati jį paliko. Aš jam sakiau, kad gyvenimas – bumerangas, kad negalima taip gyventi, kad jis daro nelaimingais labai daug žmonių. Yra dalykai, kurių N. Sarkisovui negaliu atleisti. Jis žino, kaip mylėjau savo tėvą. Ir kai mano tėvas liko vienas ir merdėjo gatvėje, aš paprašiau pagalbos – priglausti tėtį. Nikolajus, žinodamas, kaip skausmingai reaguoju į šią temą, eilinį kartą pavadino mane bomžo dukra… Tą kartą žmogus nustojo man egzistavęs. Negalėjau su juo nei miegoti, nei gyventi. Aš juo labai pasitikėjau, tačiau ši istorija tapo man paskutiniu smūgiu.
Pasakojau jam viską apie savo gyvenimą, per ką man teko pereiti, kaip nelengvai gyveno mano šeima… Mano mama dirbo Didžiojo teatro priešgaisrinėje apsaugoje. Mes gyvenome Arbate, aš augau gatvėje, o po mokyklos man nesuteikė jokio išsilavinimo. Aš be gėdos galiu pasakyti, kad neturiu kuo didžiuotis, neturiu ypatingų pasiekimų. Kiekvieno ginčo metu jis man baksnojo į tai, suprasdamas, kaip man skauda iš jo tai girdint.
Du kartus bandžiau nusižudyti. Sąžiningai, man dabar iš jo jau nieko nereikia. Nejaučiu jam jokių jausmų. Dėl vaikų esu pasirengusi palaikyti su juo draugiškus santykius. Noriu tiesiog gyventi kaip žmogus, tegul jis man duoda kokią kapeiką už tai, kad esu jo vaikų mama, ir viskas, daugiau man nieko nereikia. Prašau vieno – kad jis paliktų mane ramybėje. Paprasčiausiai nebėra jėgų.
– Net po to jūs nepalikote Nikolajaus?Juk jūs jo jau nemylėjote?
– Taip, aš seniai nustojau jį mylėti. Liko pagarba tiems metams, kuriuos mes nugyvenome kartu, prisiminimams, tam, kad mes turime vaikų. Tam, kad jie turi augti šeimoje. Aš norėjau išsaugoti šeimą.
Net likus porai mėnesių iki išsiskyrimo, būdami Merano (sveikatingumo centras Italijoje, red.), aš bandžiau pastoti, kad išsaugočiau mūsų šeimą. Dėl to, kad aš klinikoje pridaviau tyrimus ir nenunešiau jo buteliuko, jis ėmė sakyti suprantantis, koks aš žmogus, ir taip ant manęs rėkė… Štai tai ir tapo paskutiniu lašu, nes aš vienuolika metų gyvenau jo gyvenimą, rūpinausi tik juo, galvojau, kuo jam apsirengti, ką pavalgyti.
Visą gyvenimą jis mane terorizavo dėl kiekvieno nevykusio menkniekio. Bėgiojant, jeigu aš aplenkdavau jį, jis galėjo pradėti šaukti man už nugaros. Pastarąjį kartą, kai jis taip supyko, ėmiau nuo jo bėgti, patempiau koją, tačiau bėgau toliau, kad tik jis manęs nepavytų. Taip pakenkiau kojai, kad mėnesį negalėjau avėti batų. Tikrai, gyvenimas su juo – nuolatinė baimė. Jeigu jis neturi nuotaikos, jis gali vaikščioti po butą ir spardyti duris. Kažką sulaužyti, sudaužyti. Prisiekiu vaikais, gyvenau nuolatinėje baimėje.
– Ar tiesa, kad Nikolajus buvo užmezgęs romaną su Viktorija Lopyreva?
– Jis tvirtino, kad romano nebuvo. Vika buvo mano draugė. Kai paklausiau jos, ji prisiekinėjo savo būsimais vaikais, kad tai netiesa. O paskui, kai tai išplaukė į viešumą ir atsimušinėti jau nebuvo prasmės, aš jai taip ir pasakiau: „Vika, geriau tu man būtum pasakiusi tiesą, tai man butų buvę labiau suprantama, nei prisiekinėjimai savo būsimais vaikais“. Aš, kaip mama, to suprasti negaliu, man dabar Viktorija Lopyreva tiesiog neegzistuoja.
– Kaip visuomenėje buvo sureaguota į jūsų sprendimą palikti N. Sarkisovą?
– Taip pavargau nuo šito ažiotažo: man skambina iš visų kanalų, siūlo kalbėti eteryje, viską pasakoti. Man to nereikia. Aš iš tikrųjų labai nuo visko pavargau, tai labai sunku. Tiesiog esu šokiruota, ką apie mane rašo, kalba, stengiasi pakreipti šią istoriją taip, kaip kažkam norisi. Paleidžia gandus apie mano blogą reputaciją… Iš kur žmonės traukią šią informaciją? Galų gale, kas aš tokia? Kuo tokia įdomi? Kam apie mane kurti tiek įvairių istorijų? Mane iš tikrųjų jau pykina.
– Kodėl atsisakote komentuoti spaudoje?
– Aš pavargau. Tegul jis jau gyvena su Olia Danka. Linkiu jiems laimės, tikrai. Jeigu jis tikrai būtų laimingas, jame nebūtų pykčio, jis nesistengtų man pakenkti. Tikrai įsimylėjęs vyras nejaučia pykčio buvusiai moteriai. Jeigu jam būtų viskas gerai, jam būtų ant manęs nusispjaut. O jis tarsi ir gyvena tam, kad mane įskaudintų. Tai žmogus, kuris man sakė: „Julia, tu niekada neliksi be nieko, aš tavęs niekada nepaliksiu, tu visada viską turėsi!“ Aš naiviai tikėjau ir negalvojau apie tai, kad reikia į tai žiūrėti pragmatiškiau.
– O jūs ar galėtumėte grįžti pas N. Sarkisovą?
– Kad ir kas būtų, jis yra mano vaikų tėvas. Jis visada turėjo šansą mane susigrąžinti, tačiau ne taip niekšiškai, kaip jis elgėsi. Ne tokiu būdu.
