– Tatjana, žvelgiant į jus, sunku patikėti, kad jau esate močiutė, o juk jūsų anūkui Fediai, Agnės sūnui, jau pusantrų metų.
– Tatjana: Man tai nė minutės neatrodė keista. Močiutės titulą priėmiau akimirksniu, juk aš pirmoji išvydau Fedią. Buvau kartu su dukra, informuodavau Aleksejų apie tai, kas vyksta, jis laukė mašinoje prie gimdymo namų.
– Agne, jūsų mama buvo kartu su jumis gimdyme? Dukterys retai kviečiasi mamas į gimdymą...
– Agnė: Man atrodo, tai netgi simboliška. Pati patyrusi, ką reiškia gimdymas, dabar manau, kad moterys, kurios gimdo pačios, yra didvyrės.
– Tatjana: Kai Agnė pasakė norinti, kad tokią atsakingą akimirką būčiau šalia, aš neabejojau nė minutės. Bet prisipažinsiu, man nebuvo lengva. Sąrėmiai truko dvylika valandų, pavargo net akušerė. Man buvo labai gaila savo trapios dukters, bet tai reikėjo ištverti, ir visi tai supranta. Ir mes tai įveikėme!
– Dabar Fiodoras paaugo. Ar jau matyti, koks jo charakteris?
– Agnė: Žinoma. Charakteris buvo akivaizdus jau gimdymo namuose. Fedečka labai aktyvus berniukas. Mane labai džiugina tai, kad akivaizdžiai pasireiškia jo meilė muzikai. Jam labai patinka gitara. Manau, kad jis tai paveldėjo iš tėčio ir senelio.
– Tatjana: Fedios labai gera klausa. Jis nuo kūdikystės reaguoja į muziką, pradeda šokti ir ploti. Kai buvo visai mažas, labai jautriai reaguodavo į įjungtą dulkių siurblį arba trintuvą. Net imdavo verkti. Ko gero, tie garsai jam buvo per stiprūs. Bet dabar jau priprato. Fedia labai judrus, kai pradeda žaisti, atidaro visas dėžutes ir stalčiukus, bet po to būtinai uždaro ir sudeda viską į vietas. Jis mėgsta tvarką. Ir nuolat šypsosi!
– Juk jis lankosi ir tėčio namuose?
– Agnė: Žinoma! Fedia gauna po lygiai meilės iš abiejų tėvų. Mes abu daug dirbame, todėl susitariame tarpusavyje, kas ir kada leidžia laiką su sūnumi.
– Jūsų sūnus jau priprato prie to, kad turi dvejus namus ir jo tėvai gyvena atskirai?
– Agnė: Mažas vaikas nesugeba analizuoti situacijų, jis vadovaujasi instinktais, todėl kol kas jis negali suvokti, priprato ar nepriprato. Be abejo, kiekvienam vaikui tėvų skyrybos yra trauma, bet jis tai supras, kai paaugs. Ir aš tikiuosi, kad Dievas suteiks mums išminties ir jėgų viską teisingai paaiškinti sūnui, kad jį tai kuo mažiau skaudintų.
Pavyzdžiui, man vaikystėje tėvų skyrybos buvo patogios tuo, kad aš galėdavau nuolat bastytis iš vienų namų į kitus. Susipykstu su mama, einu pas tėtį, ir atvirkščiai. Bet dabar suprantu, kad ši istorija mane, žinoma, giliai viduje sužeidė.
Laimei, turiu gerus mokytojus, kurie man padėjo suprasti savo pačios požiūrį į šią situaciją. Noriu už tai labai padėkoti Ksenijai Kuznecovai – aktorei ir režisierei. Ji man VGIKe dėstė kalbėjimo meną.
– Tatjana: Ir pas tėtį, ir pas mamą sudarytos visos sąlygos, kad berniukas jaustųsi kuo patogiau. Mes namuose turime ir sporto aikštelę, ir daug lavinančių žaidimų. Fedią visi tiesiog dievina. Su mama jį apskritai sieja kosminis ryšys. Fedia į ją žiūri, bučiuoja, glosto. O su manimi jis šoka ir šėlioja.
Matau, kad Agnės motinystės jausmas vis stiprėja, ji jau galutinai įėjo į šią vagą. Ji nori kuo daugiau pati būti su vaiku, jaučia nuo to malonumą. O auklei duoda išeiginių.
– Tai yra Fedia vis dėlto mamos sūnus? Klasikinis variantas?
– Agnė: Žinote, aš nelinkusi brėžti tokių griežtų ribų. Bet tai normalu, kad berniukus traukia moteriška energija, o mergaites – vyriška. Aš tikiuosi, kad Fiodoras abu tėvus myli vienodai.
– Tatjana, jūs pati du kartus išsiskyrėte. O dabar jus sieja nuostabūs santykiai ir su Agnės tėvu, ir su antrojo jūsų vaiko – sūnaus Dominyko – tėvu.
– Tatjana: Taip. Mūsų santykiai geri. Aš manau, kad tai labai svarbu. Tik kai mama ir tėtis gali normaliai bendrauti, vaikų psichika nenukentės. Jie juk nekalti dėl to, kad tėvų santykiai nesusiklostė. Galiu pasakyti, kad pas mus per Naujus metus buvo atvažiavęs Agniušos tėtis su žmona. O ir aš, kai būnu Vilniuje, apsistoju pas juos. Mes juk savi žmonės ir labai šiltai bendraujame.
– Agne, kaip jūs manote, o jūsų santykiai su Aleksejumi kada nors bus tokie pat lengvi, kaip jūsų tėvų? Ar viskas jau susitvarkė?
– Agnė: Visas susitvarkė tiek, kiek buvo įmanoma ir kiek reikėjo. Kai žmones sieja bendras vaikas, jie privalo mokėti gyventi vadovaudamiesi ne vien savo interesais.
– Tatjana, stebėtina, kokie draugiški jūsų santykiai su dukra. Ar taip buvo visada?
– Tatjana: Tokios artimos su Agniuša tapome tik Maskvoje. Mes čia atvykome, kad Agnei buvo 15 metų, o Dominykui – 3 metai. Viską teko pradėti nuo nulio. Žinoma, buvo nelengva, bet labai įdomu.
Pamenu, kai nusipirkome skalbimo mašiną, pusę nakties žiūrėjome, kaip sukasi jos būgnas. Už lango matėsi Sodų žiedas, ir tai buvo labai simboliška. Tą naktį kilo jausmas, kad Maskva mus priėmė. Gyvenimas sostinėje mus su Agne suartino. Nepaisant to, kad jai kaip tik tuo metu prasidėjo pereinamasis amžius. Šiandien esu tikra: jei bandai išgirsti savo vaiką, o ne nuolatos jam patarinėji, jei nemokai ir nelaikai savęs guru, vaikas pats pas tave ateis, kai prireiks pagalbos.
– Kokia Agnė buvo paauglystėje?
– Tatjana: Sakyčiau, ji buvo į chuliganizmą linkusi paauglė.
– Ką turite omenyje? Chuliganizmas būna įvairių lygių.
– Tatjana: Net iki policijos. Bet tik vieną kartą. Tai nutiko dar Vilniuje. Agnei buvo 14 metų ir ji į policininkus metė skardinę. Ačiū dievui, viskas tada baigėsi gerai. Pereinamasis amžius, ką padarysi.
Olegas nusprendė nubausti Agnę diržu, bet jai jau buvo 14 metų, o iki tol mes jos nė pirštu nebuvo palietę. Tėvas sako: „Nusimauk kelnes.“ Nes juk reikia lupti pagal taisykles – be kelnių. O ji į akis žiūri ir sako: „Kam man čia mautis kelnes? Mušk taip!“ Žinoma, tuo visas auklėjimas diržu ir baigėsi... Vėliau Agniuša dar Maskvoje privertė kiek pasinervinti. Bet po to ji greit suaugo ir problemų jau nebebuvo.
– Agne, o ką jūs prisimenate iš pereinamojo amžiaus?
– Agnė: Aš niekada nebuvau namisėda. Visada verždavausi pas draugus. Tam mums ir duota jaunystė, kad nesėdėtume vietoje, ieškotume, išsišėltume, jei galima taip sakyti.
– Tatjana: Aš ir pati vaikystėje buvau nelengvas vaikas. Nepamirškite, kad tais laikais daug kas neturėjo ne tik mobiliųjų, bet ir fiksuotų telefonų. Aš dingdavau pas draugus, praleisdavau treniruotes, praleidinėdavau pamokas ir paprastoje, ir muzikos mokykloje. Kartą tėvai net į miliciją kreipėsi, nerado manęs, o aš grįžau tik ryte. Bet nieko blogo aš nedariau. Buvau egoistiška, o ir naujų pomėgių atsirado. Kartą grįžau trimis valandomis vėliau, o mama stovi prie laiptinės, manęs laukia.
– O jums tekdavo taip pat laukti Agnės? Ji anksti susidomėjo berniukais?
– Agnė: Maskvoje buvau užmezgusi santykius, kurie truko dvejus metus.
– Mama žinojo?
– Agnė: Mama žinojo, nes mes periodiškai gyvenome pas mus namuose.
Tatjana: O kas man beliko? Pasakiau jiems: geriau likite čia, štai jums kambarys. Jau geriau taip, nei kad jie kažkur šlaistytųsi. Viskas susiklostė lengvai ir ramiai. Bet po to šie santykiai peraugo į draugystę. Ji visada turėjo daug gerbėjų.
– Nieko keista. Juk jūs, kaip ir jūsų dukra, esate gražuolė...
– Tatjana: Mes stengiamės. Pavyzdžiui, negeriame cheminių vaistų, renkamės homeopatinius preparatus, kuriuos mums išrašo mano draugė Svetlana. Ji mūsų šeimos gydytoja. Mes esame sportiška šeima, Agnė ištreniravusi visus raumenis, o aš be fizinių apkrovų kartą per pusmetį dar važiuoju į Kazanę, į spa komplekso viešbutį „LUCIANO“ atlikti detoksikacijos ir kosmetinių procedūrų kurso.
– Beje, o grožis aktorei padeda ar trukdo?
– Tatjana: Tik mūsų šalyje trukdė, ypač sovietiniais laikais. Buvo manoma, kad graži – reiškia, negabi. Bet jūs juk suprantate, kad reikia tik geros medžiagos ir režisieriaus.
– Agnė: Tai sovietinio auklėjimo primesta klišė. Žinote, kai tėvai sako dukroms: „Grožis nieko nereiškia“ – ir po to nuostabios moterys, kurias vaikystėje ujo tėvai, užaugusios nepasitiki savimi. O tos, kurias tėvai gyrė, apsupo meile ir rūpesčiu, užaugusios turi „apsauginį sluoksnį“ ir pasitiki savimi.
– Pavyzdžiui, jūs su Dominyku. Jo santykiai su mama irgi tokie pat artimi?
– Tatjana: Sūnui neseniai sukako 16 metų, jis jau turi savo bendravimo ratą, savo pomėgius, domėjimosi sritis. Nepasakysiu nieko naujo – žinoma, man pradeda jo trūkti. Bet aš stengiuosi susitaikyti. Per sūnaus gimtadienį aš pasakiau tostą, kad didžiuojuosi juo ir esu pasiruošusi teisingai motiniškai jį išspirti į gyvenimą. Reikia save priversti paleisti vaikus.
– O ką broliui 16-o gimtadienio proga palinkėjo Agnė?
– Agnė: Klausyti, ką sako ne tik draugai, bet ir artimieji. Bandžiau jam pasakyti, kaip svarbu tai sugerti jo amžiuje.
– Tatjana: Agnės ir Dominyko santykiai labai šilti. Sūnus myli ir gerbia seserį. Apskritai jis sako, kad mumis didžiuojasi. Ir aš manau, kad jam bus nelengva susirasti gyvenimo draugę, juk jis auga su stipriomis, savarankiškomis moterimis. Aš priimsiu jo pasirinkimą, koks jis bebūtų. Svarbiausia, kad jis mylėtų ir būtų mylimas. Vaikai labai greit auga – atrodo, aš tik vakar pagimdžiau Dominyką, o jau 16 metų praėjo.
Aš puikiai prisimenu net vaizdą pro langą tą dieną, kvapus, garsus. Ir kaip Agniuša tą dieną, prieš 16 metų, atėjo pas mane, atsisėdo prie kojų ir prasėdėjo visą dieną, kokias šešias valandas. Ji juk visai maža dar buvo, 11-os metų. Ir aš užmigdavau, pabusdavau, maitindavau vaiką, o ji visą tą laiką sėdėjo ir žiūrėjo į mane ir savo naujagimį brolį. Taip, greitai laikas prabėgo. Vaikai užaugo, Agnė jau pati mama ir sėkminga aktorė.
– Agnė: Dabar man prasideda įdomiausias metas. Mano dienotvarkė visiškai užpildyta. Mokausi aktorinio meistriškumo, lankau šokio ir vokalo pamokas. Kai Fiodoras būna pas Aleksejų, aš stengiuosi aplankyti įvairius miestus ir vietas, kurie mane pripildo dvasiškai. Bet, žinoma, svarbiausias mano vaidmuo – motinos. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su Fiodoru. Daug iš jo mokausi. Jis man neabejotinai padovanojo gyvenimą.
– Tatjana: Agnė pastaruoju metu mane ypatingai stebina ir džiugina. Ji lankosi muziejuose, vienuolynuose, parodose, teatruose, koncertuose, skaito knygas, žiūri gerus filmus – ji nuolat dvasiškai auga. Juk išsilavinimo nebūna per daug. Pavyzdžiui, mano pedagogas iš VGIKo Aleksandras Vsevolodovičius Kuznecovas, kuriam sukako 80 metų (jis dirba su mano sūnumi, moko jį „judinti smegenis“), visada sakė, kad protingas ir išsilavinęs žmogus niekada nesijaus pranašesnis už kitus, nemokys jų ir nesmerks. Tiesiog todėl, kad gaila laiko tokiems dalykams, o ir nekuklu...
– Tatjana, dabar judvi su Agne dar ir dirbate kartu. Juk vaidinate viename spektaklyje?
– Tatjana: Su Agne mes vaidiname spektaklyje „Angliškas sąmokslas“ Sergejaus Aldonino teatre, pradedame repetuoti didelio masto tarptautiniame dramatiniame šou „Home and Hope“, kurį sugalvojo prancūzų rašytojas ir kompozitorius Vincentas Cespedesas.
Tai istorija apie kelias rusų aristokrates, kurios po revoliucijos atvyko į Paryžių ir įkūrė modelių verslą. Istorija apie prarastus namus ir viltį, vėliau iš naujo atrastus svetimoje šalyje. Aš vaidinu vienos iš pačių garsiausių tų laikų rusų modelių – Natali Palej – motiną. Mano veikėjos prototipas – Olga Valerijanovna, kuri vėliau tapo garsia memuarų rašytoja.
Ši moteris stipri, valinga, nepripažįstanti kompromisų, bet pasikeitus aplinkybėms, emigracijoje pakeitusi savo poziciją gyvenimo ir savo dukters atžvilgiu. Labai įdomus bendras Rusijos ir Prancūzijos pastatymas, tikimės jį pristatyti iki vasaros. O dar mus su dukra sieja veikla visuomeninėje organizacijoje, užsiimančioje narkomanijos profilaktika tarp jaunimo.
Štai dabar Pamaskvėje vyksta žiemos stovykla, su jaunimu statome spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Siužetas adaptuotas pagal temą. Ten pikta pamotė nori pakišti obuolį su narkotikais.
– Koks turiningas jūsų gyvenimas. O ar spėjate filmuotis kine?
– Agnė: 2016 metų pavasarį pasirodys du mano filmai. Teatre vaikštau į Prancūzijos-Rusijos projekto repeticijas.
– Tatjana: Aš vaidinu naujame Kareno Šachnazarovo projekte. Vaidinu trijuose spektakliuose skirtingose prodiuserių bendrovėse ir dviejuose televizijos projektuose. Neseniai įsijungiau į spektaklį „Laisva meilė“ su Dmitrijumi Diuževu, Darja Feklenko ir Valentinu Smirnitskiu – man labai patinka ir medžiaga, ir pats spektaklis, ir partneriai.
– O ar lieka laiko tiesiog pailsėti, bent jau išsimiegoti?
– Tatjana: Išsimiegoti neleidžia šunys. Mes jų turime tris. Ir kiekvienas rytas prasideda nuo to, kad juos reikia išvesti į lauką ir pašerti. Po to jau galima pusryčiauti ir užsiimti kitais reikalais.
– Kodėl jų tiek daug?
– Tatjana: Tai vis Agniuša. Pirmą šunį jiedu du Lioša įsigijo dar būdami labai jauni – Rokį, labai protingą Džeko Raselo terjerą. Antras šuo atsirado per jų santykių pertrauką.
– Agnė: Seniai svajojau apie didelį šunį.
– Tatjana: Ir štai vieną gražią dieną ji atsivežė labradorą Timą. Tik štai Timas per pusmetį sugraužė visą namo, kurį mes tuo metu nuomojomės, pirmą aukštą. Jis graužė net geležį, ir dėl to dabar vienas apatinis dantis nulūžęs. Kramtė betonines sienas. Stiklą. Nugvelbia bokalą ir graužia, graužia... Jis gal ir nelabai protingas, bet neįtikėtinai pozityvus.
– Agnė: Na, kodėl neprotingas? Mes jo tiesiog neišauklėjome, o jis juk negali pats lavintis.
– O koks trečias šuo?
– Tatjana: Čichuachua Ivanas. Jį taip pat parnešė Agnė. Jis gimė balandžio 1 dieną ir yra visiškai nepanašus į savo giminaičius. Rokis iš pradžių depresavo, o dabar jie labai draugauja ir myli vienas kitą. Pas mus šeimoje visi draugauja, ir tai – laimė.
