Airijos sostinė Dublinas, kur 1994-aisiais vyko „Eurovizija“, lietuvius pasitiko ne itin svetingai. Organizatoriai pamiršdavo mūsų delegaciją nuvežti į repeticijas, o atlikėjai nesiteikė net bendrauti. Scenos grandas liūdnai šypteli – tais laikais apie „Euroviziją“ lietuviai nieko nežinojo. Tačiau ir kiti dalyviai mažai buvo girdėję apie mūsų šalį – žemėlapyje vis durdavo pirštu į Lenkiją arba Čekiją.
„Ir anksčiau buvau susidūręs su atlikėjais, kurie per petį žvelgia į kolegas ir mėgina atrodyti labai svarbūs. Man tokie žaidimai svetimi – nesistengiau nei būti reikšmingas, nei brautis kur nors per jėgą. Tiesą sakant, nesijaučiau ten savas“, – prisipažino O.Vyšniauskas.
Jauku nebuvo, tačiau dainininko savivertės tai nesumenkino. „Kai vėliau kalbėjausi su Joe Cockeriu, jis pasakė: „Spjauk į tuos užkulisių žaidimus. Jie neverti nei tavo laiko, nei dėmesio“, – legendinio britų roko ir bliuzo atlikėjo patarimas Ovidijui tik dar kartą patvirtino, kad muzika yra kur kas svarbesnė ir už dirbtinai susikurtą įvaizdį, ir už apdovanojimus.
Tačiau tai suprato ne visi. Kaip grįžusį į Lietuvą O. Vyšniauską pasitiko draugai, dėl ko su grupe „Skamp“ puikiai „Eurovizijoje“ pasirodęs Viktoras Diawara prisiekė niekada daugiau į šį konkursą nevažiuoti ir kur dingo šešėlių teatrą Europai pademonstravusi Julija Ritčik su grupe „4 Fun“?
Intriguojantis LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjų pasakojimas apie lietuvių patirtį „Eurovizijoje“ – pačiame šių metų konkurso įkarštyje, šį vakarą, 19.30 val. per LRT televiziją.
