Jubiliejaus išvakarėse žurnalistai kalbino aktoriaus žmoną, aktorę Liudmilą Porginą, skelbia kp.ru.
„Važinėjame po visą pasaulį, ieškome pagalbos Nikolajui Petrovičiui. Neseniai buvome Turkijoje – šildėmės saulutėje. Tada vykome pas gydytojus į Ispaniją. Ten medikai rekomendavo gydomąsias sūraus vandens vonias. Progresas yra. Kolia sustiprėjo. Kol kas jis sunkiai vaikšto, tačiau nepasiduoda. Net ir kęsdamas didžiausius skausmus, jis kartu su manimi ar vaikštyne eina pasivaikščioti. Mums dabar svarbiausia – sulaukti jubiliejaus. Šventės jis labai laukia. Stengiamės sukurti šventinę atmosferą. Rengiasi pasirodyti vilkėdamas nauju smokingu, kurį specialiai jam pasiuvo Viačeslavas Zaicevas“, - sakė aktorė L. Porgina.
– Po gimtadienio vėl laukia gydymas?
– Koliai žiemą sunkiausia. Lauke slidu, sunku vaikščioti.
– Sunku įsivaizduoti, kad ankstesnis Nikolajus Karačencovas nebesugrįš. Juk seniau jis buvo jūsų globėjas, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom...
– Kartu esame jau 40 metų. Nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau Kolią. Jeigu šiandien turėčiau galimybę pasikalbėti su savimi jauna, tai jaunai merginai pasakyčiau: „Tekėk už jo!“. Toks jausmas manęs neapleidžia nuo pat mūsų pažinties pradžios – kai pirmą kartą jį pamačiau teatre. Tada buvau ištekėjusi už kito, bet kai Kolia man pasipiršo, iš karto sutikau. Buvome tokie laimingi, kad tik po dviejų bendro gyvenimo metų pagalvojome apie vestuves. Tiksliau aš Koliai priminiau: ei, juk žadėjai mane vesti!
– Ar jaunystėje Nikolajaus Petrovičiaus pavydėjote?
– Niekada nepavydėjau. Buvau tikra dėl jo meilės. Kartą jis priėjo prie mūsų sūnaus ir pasakė: „Sūneli, prisimink: man svarbiausia visada bus mama. Mes tave beprotiškai mylime. Bet mylime ir vienas kitą. Užaugai meilėje – brangink tai“. Esu labai dėkinga savo vyrui, kad jis išmokė sūnų gerbti namus, šeimą, motiną. Jis visada Andrejui sakydavo: „Nevalia skaudinti mamos!“. Turbūt dėl to šiandien sūnus man didžiausia parama. Anūkus jis taip pat auklėja. Jie labai myli senelį. O Kostia labai laimingas, kai visa šeima susirenka pas mus.
– Liudmila Andrejevna, nejaugi niekada nenusvyra rankos? O gal jūs nepalaužiama optimistė?
– Po avarijos praėjo devyneri metai, dabar myliu kitokį Nikolajų Petrovičių. Jis man pats geriausias. Kai Kolia po avarijos mėnesį praleido komoje, meldžiausi: „Dieve, išgelbėk jį dėl manęs“. Šiandien jis man pasakoja, kad matė šviesą, matė jauną ir gražią savo mamą. Matė ir savo močiutę. Anot jo, ten ne gyvenimas. Viskas labai gražu, tačiau labai tylu ir ramu. O Koliai ramybė – tai ne gyvenimas. Jis įpratęs gyventi nuolat kažkur skubėdamas.
– Nikolajaus Petrovičiaus gydymas labai brangus. Kas jus palaiko ir padeda finansiškai?
– Nikita Michalkovas, Maša Mironova ir Ženia Mironovas. Be to, gauname algą valstybiniame „Lenkom“ teatre. Už tai esame dėkingi Markui Anatoljevičiui Zacharovui. Turime ir sūnų, daug draugų. Patikėkite, pasaulyje yra gerų žmonių.
