N.Charnocką prisiekę šiuolaikinio šokio gerbėjai galėjo įsidėmėti kultinio fizinio teatro DV8 spektaklių „Mirusios vienspalvio žmogaus svajonės“ ir „Keista žuvis“ videoįrašuose, keliaujančiuose iš rankų į rankas. Nuolat susivėlęs nervingas blondinas dažniausiai palieka keistuolio įspūdį, nors britų šokio kritikai linkę jį veikiau vadinti „bloguoju berniuku“.

Savo trupę šis unikalus šokėjas įkūrė 1995 m., o kelerius paskutiniuosius metus jis dirba Helsinkio miesto teatro šokio trupės vadovu. Visi N.Charnocko spektakliai pasižymi liguista ironija, pašėliška linksmybe ir juoduoju humoru. N.Charnockas garsėja kaip originalus ir dėmesį prikaustantis atlikėjas, kuriantis ir įsimintinus monospektaklius pačiam sau. Jų tema – Meilė-Seksas-Mirtis, o choreografas tai nuolat eksploatuoja pasitelkdamas afišuojamą savo paties nuodėmingumą ir seksualumą. „Svarbiausia Charnoko spektakliuose – ne tekstas, ir net ne šokis, bet kaip pasiektas galutinis rezultatas. Charnokas virtuoziškai naudojasi teatro priemonėmis... Jūs pasijuntate besikvatojantis su ašaromis akyse, rašoma laikraščio „Helsingin Sanomat“ recenzijoje.

Toks yra ir jo „Frankas“ – monospektaklis, pavadintas choreografo tėvo vardu. Tai laisvas monologo, dainos ir judesio derinys, pasakojantis apie vyro ir moters santykius – „maniakiška pramoga“, „jaudinanti pikta komedija“, „seksualaus žmogaus-ne žmogaus solo šokis apie šeimos tėvą“. „Franku“ spektaklis pavadintas dar ir dėl to, kad tai nuoširdus („frank“ anglų kalboje reiškia „atviras, nuoširdus“) pokalbis apie meilę, mirtį, seksą ir šeimą.

Tą pačią dieną Didžiojoje LNDT scenoje pasirodys ir dvi didžiausios Lietuvos šiuolaikinio šokio trupės – Kauno modernaus šokio teatras „Aura“ ir Anželikos Cholinos šokio teatras. Pastarasis parodys naujausią choreografės darbą „Bolero“, sukurtą septyniems vyrams šokėjams pagal Maurice‘o Ravelio muziką. Spektaklių „Moterų dainos“, „Meilė“, „Carmen“, „Bernardos Albos namai“, „Tango in fa“ kūrėja A.Cholina akcentuoja vienus ar kitus vyrų charakterio bruožus, atskleisdama juos gerokai atviriau nei tai daro kiti Lietuvos choreografai. Taip ir „Bolero“ A.Cholina bando parodyti vyrų įvairiapusiškumą, nes tie patys vyrai sugeba ir mylėti, ir kariauti. Spektaklyje šoks Donatas Bakėjus, Eligijus Butkus, Martynas Rimeikis, Aurimas Sibirskas, Nerijus Tauskus, Igoris Zaripovas ir Andrius Žužžalkinas

„Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“, nuotr. iš asmeninio albumo

Gerai Lietuvoje žinomo šokio teatro „Aura“ pasirodymas festivalyje kai kurių žiūrovų atmintyje gali prikelti praeities šešėlius. Spektaklio „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“ eskizas prieš porą metų jau buvo rodytas „Naujajame Baltijos šokyje“, tačiau teatro vadovės ir choreografės Birutės Letukaitės teigimu spektaklis buvo visiškai atnaujintas tiek choreografine, tiek ir režisūrine prasme. Spektaklis rodytas Vokietijoje 2004 m. – „TANZherbst“ festivalyje Drezdene ir „Euro-scene“ festivalyje Leipcige. Už šį spektaklį B.Letukaitė 2004 m. kovo mėn. apdovanota Kauno teatrų sąjungos įsteigtu „Fortūnos“ diplomu. Šis diplomas – ne tik choreografės nuopelnas. Kaip retame teatre šio šokėjai puikiai jaučia vienas kitą, bendromis pastangomis kurdami įsimenančius vaizdus, patvirtinančius ne tik puikias „Auros“ šokėjų technines galimybes, bet ir jų improvizacinį talentą.