Mažojoje scenoje matysime Brėmeno šokio teatro dabartinio vadovo Urso Dietricho du monospektaklius. Šis choreografas dar niekada neviešėjo Lietuvoje, o jo kūryba – tai vokiečių šokio teatro tradicijų tęsinys. Bet galime rasti ir šį tą bendro tarp O.Ponos ir U.Dietricho – abu jie savo šalyse laikomi geriausiais.

Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras atveža du savo vadovės ir choreografės O.Ponos spektaklius – „Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą?“ ir „Laukimas“. Pastarasis pernai O.Ponai atnešė „Auksinę kaukę“, o „Anglijos karalienė...“ šiemet „Auksinei kaukei“ buvo nominuota, tačiau prizas neatsistojo ant O.Ponos lentynos šalia kitų dviejų anksčiau gautųjų.

Rusijoje O.Pona laikoma viena iš geriausių, įdomiausių ir greičiausiai progresuojančių šokio kūrėjų. Temas savo spektakliams ji semiasi iš aplinkinio pasaulio ir savos praeities. Bet būdama rusė O.Pona sako visai nesuvokianti tos „paslaptingosios rusiškos dvasios“, kuria taip žavisi vakariečiai. Veikiau atvirkščiai – ji mato, kad tai, ką užsieniečiai laiko fenomenu iš tiesų tėra tingėjimo, atsilikimo, familiarumo ir besaikio gėrimo mišinys. Bet šiuos savo pastebėjimus eksploatuodama šokyje O.Pona vis tik sugeba apgaubti juos savotiška misticizmo aura, vėl iš naujo sukurdama ką tik demistifikuotą „rusiškąją dvasią“, tiesa, paskanindama ją geroka ironijos doze.

Sukurti pilnaverčius spektaklius jai padeda trupės šokėjai – ryškios individualybės, puikūs aktoriai ir šokėjai, kalbantys, grojantys įvairiais instrumentais, o šokio technika nenusileidžiantys rusų baleto meistrams. Iš trylikos trupės šokėjų šeši – pripažinti choreografai, skinantys laurus Rusijos ir tarptautiniuose šiuolaikinio šokio festivaliuose ir konkursuose.

Spektakliai „Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą“ ir „Laukimas“ – apie tą patį, t.y. gyvenimą Rusijoje. „Laukimo“ idėja pagrįsta vienu rusų bruožu – nesiimti iniciatyvos, o laukti – geresnių orų, geresnių laikų, geresnio caro, geresnių kainų, gal kas ką padarys ar nurodys, kaip veikti. Laikas slenka, sniegą keičia lietus, lietų – vasaros karščiai, o jie vis laukia, metų laikų kaitą žymėdami dėvimais arba kampe stovinčiais veltiniais.

Spektaklio „Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą“ pavadinime užkoduotas Rusijoje įprastas posakis, kurį vyresnieji paniekinančiai sviedžia jaunesniems: „Jūs nieko nežinote apie gyvenimą“. Gyventi rusiškoje kaimo troboje, pusiau suzmekusioje į žemę, ir valgyti sausą juodą duoną – tai išgyvenimo minimumas Rusijoje. Nukrypstant nuo šio gyvenimo būdo žingsnį į kairę ar į dešinę reiškia, kad nukrypsti nuo tikrojo gyvenimo. O.Pona pati tik savo atkaklumo ir talento dėka išsiveržė iš ramios gyvenimo tėkmės, ir dabar leidžia sau pažvelgti iš šono į savo krašto silpnybes.

Urs Dietrich, J. Landsberg nuotr.

Priešingai O.Ponai, atvirom akim žvelgiančiai į aplinką, vokietis U.Dietrichas atvirom akim žvelgia į savo vidų. Gal todėl jis laikomas geriausiu Vokietijoje monospektaklių kūrėju. „Man scena – šventa vieta, - sako choreografas, - tačiau ji taip pat negailestinga kaip ir paskutiniojo teismo diena. Į šviesą išvelkama tiesa, ir ji nesiskiria nuo mirties. Nori nenori negali jos išvengti, tai stebuklingas procesas, situacija „dabar arba niekados“.

Spektaklyje “Širdies. Kambariai.” choreografas vaizduoja būtybę, balansuojančią tarp roboto ir žmogaus. „Negali žinoti, kas tai yra. Kur siela? Kur jausmai? Kur kraujas?“, - retoriškai klausia jis. Širdis šokėjui-choreografui simbolizuoja tai, kas žmogiškiausia. Belieka rasti, kurioje kūno ir gyvenimo vietoje ji virpa.

Ir šiame, ir kitame kūrinyje – „Chroniškas“ – U.Dietrichas tik jam vienam žinomu būdu „žaidžia“ erdve, supriešindamas savąjį pastebėjimą su I.Kanto teorija. Choreografas parodo, kad erdvė priklauso nuo savo pačios patyrimo. Savo judesiais jis įprasmina erdvę, manipuliuoja ja, paverčia ją komunikacijos priemone šokio kalboje. Kas sugeba sekti šokio judesių šifrus, linijas bei figūras, suvoks, kokią reikšmę žmogaus egzistencijai turi erdvė.