Jau daug metų Kaune vadovaujanti šokio trupei „Fluidus“, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A.Naginevičiūtė puikiai „iš vidaus“ pažįsta šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje. Pavargusi nuo nuolatinio savęs įrodinėjimo ir kovos dėl dėmesio ji sukūrė nedidelį eskizą, kur savo pastangas įprasmino dūstančio karpio įvaizdžiu. Šis eskizas tapo „Nėščios tylos“ užuomazga. Spektaklio metu salėje girdėjosi protestuojantis švilpimas, kai kurie žiūrovai paliko savo vietas, bet nepaisant drastiškumo, užuomina buvo aiški – Lietuvoje intelektualesnio šiuolaikinio šokio kūrėjams stinga oro.
„Nėščia tyla“ – tai angliškojo išsireiškimo „pregnant silence“, reiškiančio nekantrumo, žodžių, nervų pritvinkusią tylą, tiesioginis vertalas. Savo spektakliams A.Naginevičiūtė pasitelkia pačius kūrybiškiausius šokėjus, kurių improvizacijoms ji pateikia užduotis, o po to meistriškai atrenka ir sulipdo mažus šokėjų atradimus į vientisą veiksmą, kurį įrėmina savo idėjomis. Jos spektakliai, kaip ir „Nėščia tyla“, – tamsūs, be lašelio humoro, bet visuomet žadantys optimizmą ir labai vizualūs.
Visiškai atvirkščiai – choreografė Birutė Banevičiūtė humoro nestokoja. Švelni ironija jos spektakliuose tampa varomuoju elementu, neleidžiančiu praleisti nei vienos smulkmenos. Tiesa, šiuolaikinio šokio scenoje jau senokai matėme šios choreografės darbus, nors ji nesėdėjo rankų sudėjus. Darbas su vaikais Šiuolaikinės mokyklos centre, Klaipėdos muzikinio teatro ir „Lietuvos“ ansamblio spektaklių choreografija neleido jai pamiršti šokio kūrimo įgūdžių, įgytų ankstesniuose kūriniuose „Benamiai“, „Svetimas 1548“, „Smėlio jausmas“, „A. gyvenimas ir mirtis“.
Naujausią savo kūrinį „Mažasis princas“ B.Banevičiūtė sukūrė drauge su aktore ir režisiere Birute Mar. Šių dviejų kūrėjų tandemas praėjusiais metais padėjo atsirasti žodžio, šokio ir muzikos spektakliui „Kareivio istorija“. „Mažasis princas“ – tai netiesioginis A.de Sent-Egziuperi kūrinio perpasakojimas šokio kalba. .Banevičiūtė nesiėmė tiesmukai iliustruoti mažojo princo klajonių ir atradimų, jos spektaklyje nėra vienišos lapės ir filosofuojančios gyvatės, bet širdimi jame bus galima pamatyti viską, „nes akys yra aklos“.
Spektaklyje dalyvauja ir jau senokai tik pedagoginį darbą dirbantis Lietuvos klasikinio baleto metras Jonas Katakinas. Su juo spektaklyje šoks ir buvęs jo mokinys Donaldas Bakėjus, kuris prisipažino, pradžioje labai baiminęsis kopti į sceną greta savo klasikinio šokio mokytojo.
Savotišku „mažuoju princu“ galėtume pavadinti ir vieną populiariausių ir įdomiausių Lietuvos aktorių – Gytį Ivanauską, gebantį naiviom vaikiškom akim žvelgti į paties sukurtą ir vėl sugriautą pasaulį. G.Ivanauskas – ne mažiau fantastiškas ir kaip šokėjas, tapęs A.Naginevičiūtės spektaklių „Processus“ ir „Nėščia tyla“ „vinimi“. Šįkart „Naujajame Baltijos šokyje“ savo jėgas jis išbandys ir kaip choreografas.
Spaudos konferencijoje G.Ivanauskas neatskleidė, apie ką jo spektaklio eskizas „Praba“. Tesužinojome, kad tai tarsi sumažintas spektaklio variantas, kuriame šoka ir vaidina Kauno dramos teatro aktoriai ir šokėjai Evaldas Taujanskas, Brigita Urbietytė, Edita Užaitė. G.Ivanauskas planuoja, kad kitą sezoną šis spektaklis, užbaigtas ir surepetuotas, bus įtrauktas į Kauno dramos teatro repertuarą.
Sekmadienis – vėl lietuvių choreografų diena. Lietuvoje dar mažai žinoma, bet jau daug žadanti choreografė Agnija Šeiko parodys spektaklio „[fiə]“ eskizą. A.Šeiko, dar mokydamasi Klaipėdos universitete, nuolat nerimo. Kiekvieną vasarą ji važinėjo į Lenkiją, kur Bytomo tarptautinio šokio konferencijoje ir festivalyje lankė pačių įvairiausių pedagogų pamokas, taip praplėsdama savo žinių diapazoną. Viename iš šokio vakarų ji pateikė nedidelę pirmąją savo sukurtą kompoziciją, kuri, nors ir ne visai išbaigta, jau džiugino idėjų originalumu. Baigusi KU, A.Šeiko liko jame dirbti pedagoginį ir kūrybinį darbą, bet ir toliau nenurimo. Šiuo metu ji studijuoja Roterdamo šokio akademijoje (Olandijoje), ir monospektaklio [fiə] eskizas yra sukurtas ten.
Sekmadienį matysime ir paskutiniuoju metu gan provokuojančius spektaklius kuriančio ir apsakymus rašančio choreografo ir režisieriaus Andriaus Pulkauninko naujausio spektaklio „Laimės fabrikas“ premjerą. A. Pulkauninkas studijavęs gamtos mokslus Vilniaus universitete ir teatrą tarptautiniuose fizinio teatro kursuose Danijoje, 1999 m. įkūrė šiuolaikinio šokio trupę “Fabrikas Nr.6”, kuri dažnai rodydavo jo sukurtas kompozicijas bei spektaklius “Oranžinis”, “Baltas”, “1000 lėktuvų” Vilniaus universiteto teatre bei įvairiuose kultūros renginiuose. A.Pulkauninkas taip pat kūrė choreografiją ir režisavo VU teatro dramos spektakliuose, dabar dirba Vilniaus Didžiajame teatre. 2001 m. jis įkūrė fizinį-vizualinį teatrą, kuriam sukūrė projektą “Kliudyk.lt” J.Biliūno apsakymo “Kliudžiau” motyvais, „Duonagalvis“, „Ugnies nuojauta“, „Skenduoliai“ bei kelias monokompozicijas („Gyvulys“, „Dieviškoji pliauska“). Klaipėdos jūros šventės organizatorių kvietimu jis kūrė šokį spektakliui „Jūratė ir Kastytis“.
„Laimės fabrike“ choreografas bando įžvelgti, kas vyksta po to, kai pasakos pabaigoje nuskamba standartinė frazė „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Remdamasis kasdienio gyvenimo pastebėjimais, A.Pulkauninkas teigia, kad ši pabaiga – tik iliuzinis laimės apelsinas, o išties veikiausiai princas prasigėrė, nes princesė šiurpino jį savo infantilumu.
