Šiuolaikinio šokio festivalį pradeda sielų ir kūnų gydytojai

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ startuoja labai simbolišką dieną - gegužės 1-ją. Pasaulinės darbininkijos ir Mamos dieną bei Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metines festivalio organizatorius Lietuvos šokio informacijos centras siūlo sutikti... ligoninėje. Jei išties jus dėl švenčių gausos apims sąmyšis ir jau nebežinosite, kokią vėliavą kelti prie savo namo kampo ir kam teikti gėles, mokit į visa tai ranka ir pėdinkit į Klaipėdos dramos teatrą.

Gegužės 1-ąją Klaipėdoje, o gegužės 3-ąją – Vilniuje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre garsiausio Norvegijos choreografo Jo Strømgreno trupė rodys naujausią šokio spektaklį „Ligoninė“. Šiuolaikinio šokio mėgėjai greičiausiai jau įsiminė šį choreografą, nes Lietuvoje jis svečiuosis bene ketvirtą kartą. Jau matėme jo „Vyriškas misterijas“, su švelnia šypsena ironizuojančias vyriškų svajonių griūtį. Netikėtu rakursu pažvelgėme į futbolą spektaklyje „Šokis lenkiasi futbolo menui“, o „Atvykime“ jis romantizavo nemirtingojo S.Becketo „Belaukiant Godo“ absurdą. Į imigrantus iš Rytų Europos vakarietis spektaklyje „Ten“ pažvelgė kaip į savą pasaulį praradusius, bet naujo dar neatradusius pasimetėlius, o „Tok pisin“ pirštu prikišamai parodė, kad svajonės ir tuščios kalbos nepakeis tikrų įspūdžių. Ir visi J. Strømgreno žvilgsniai į aplinkinį pasaulį – kupini nepiktos ironijos, linksmų metaforų bei daugiaprasmių užuominų.

Tokia pat žada būti ir „Ligoninė“. Trys medicinos seserys dirba kažkurioje provincijos klinikoje, kur jau senokai nėra nei vieno paciento. Matyt, ten irgi siautėjo sveikatos apsaugos reforma, ir šiuo metu nėra jokių nurodymų, ką toliau veikti. Nuolat kovoti su skausmu pasiryžusios seselės patenka į aklavietę – nėra kam padėti. Baimindamosi, kad tuoj tuoj praras motyvaciją dirbti ir gailėtis nelaimingųjų, jos ryžtasi toliau tęsti tai, ką moka daryti geriausia – nuskausminti. Bet prieš tai reikia kam nors sukelti skausmą. O ligoninėje tėra tik jos trys...

Tema artimai susijusi su šiuolaikinio gyvenimo pakaitalų kiekio didėjimu. Tai ir veiksmai, kurių imamės, ir daiktai, kuriais naudojamės, sukeliantys tikro ir pilnakraujo gyvenimo pojūtį, bet patys tesantys, kaip teigtų šiuolaikiniai filosofai, – tik simuliakrai... Juos sustiprina ir jau ne viename J. Strømgreno spektaklyje skambėjusi nonsenso kalba. Vis dar svarbus humoras, tačiau juoko pliūpsniai, kaip teigia pats choreografas, – nepageidaujami. Šįsyk humoras – poetiškas, jautrus, kupinas simpatijos, tarnaujantis komunikacijos priemone.

Lietuvoje matysime antrąją ir trečiąją „Ligoninės“ premjerą, nes J.Strømgrenas jau kelinti metai savo spektaklių premjeras planuoja turėdamas omenyje „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį.

Taip pat gegužės 3-ąją LNDT Mažojoje scenoje matysime daug arčiau – Gdanske – reziduojančio, bet gerokai rečiau Lietuvoje matomo lenkų Dada von Bzdülöw šokio teatro spektaklį „Magnolija“. Jį sukūrė du šio teatro įkūrėjai – choreografas, mimas, šokėjas ir režisierius Leszekas Bzdylas ir šokėja Katarzyna Chmielewska.

Dada von Bzdülöw teatras – tai nepriklausoma trupė, kurios tikslas – kurti šokį, kuris galėtų tapti komunikacine teatro kalba. Iki šiol teatre parengta apie 30 spektaklių, kurie rodyti Lenkijoje ir svetur, sulaukė pačių prieštaringiausių vertinimų, nes L.Bzdylas niekuomet nesistengė pataikauti publikos skoniui, o visuomet siekė išlikti originalus. Už savo spektaklius choreografas ir režisierius buvo apdovanotas „Gdansko Prezidento“ (1998) ir „Gdynės Prezidento“ (1999) prizais bei Nacionalinės švietimo ministerijos premija.

„Magnolija“ – ne apie tuos žaviai žydinčius sumedėjusius krūmus, kurie tokie reti Centrinėje Europoje, nes yra nepaprastai jautrūs šalčiui. Bet vis tiek įsivaizduokite, kad matote tuos saldžiai kvepiančius didžiulius žiedus. Jūsų siela ima dainuoti, visas pasaulis jums atrodo be galo gražus, jus vėl įsimylite...O naktį jūsų šalį, kurį be abejo yra Centrinėje Europoje, ištinka šalna, ir stebuklas virsta parudusių lapelių kilimu po jūsų kojomis, o prieš akis brazda plikos šakelės. Stebuklas baigėsi.

Tokią metaforą abu spektaklio kūrėjai pasirinko pasakojimui apie dviejų vienatvių baigtį. Visą spektaklį gausybę kartų persirenginėdami rūbų prikimštų kabyklų fone jie atskleidžia, kaip keičiasi jų gyvenimo klimatas. „Ir staiga, viduržiemį jie susitinka pusiaukelėje. Pora, susisukusi į šalius, užsimaukšlinusi vilnones kepures, šoka tango. Jų šokyje dera ledinio šaltumo precizika ir karšta aistra. Vilnonės kepurės ir vakariniai drabužiai. Plati temperatūrų ir emocijų amplitudė, Mikołajaus Trzaskos muziką papildant Pietų Afrikos ritmais ir džiazo temomis. Leszekas Bzdylas ir Kasia Chmelewska savo šokiu tarsi ašmenimis perrėžia erdvę.“ (Natalia Ligarzewska – Gazeta Wyborcza).