DDT lyderis J. Ševčiukas: jei kviečiatės popžvaigždes, gal tokia muzika jums labiau patinka?

Grupės DDT lyderis Jurijus Ševčiukas ištikimas sau, nemėgsta „popso“ ir nepaliauja kalbėti apie būtinybę užduoti sau klausimus bei nesitenkinti masiškai brukamais atsakymais. Interviu portalui ru.DELFI.lt poetas, muzikantas pabrėžė, kad svarbiausia – išmokti gyventi kartu, o valdžioje esantys nemokšos – gudrūs ir klastingi.

Pokalbyje su naujienų portalu ru.DELFI.lt J. Ševčiukas pasidalino mintimis apie muziką, kultūrą, Rusiją ir apskritai apie pasaulį.

Rusišką interviu versiją rasite čia.

- Dėl tragedijos Rygoje atšaukėte koncertą. Pastaruosius metus matome vieną katastrofą po kitos. Atleiskite už banalų klausimą, kur ritasi pasaulis?

- Tikėsimės, kad ne link pasaulinio tvano. Bet kuo labiau darome įtaką gamtai, energingai kurdami „šviesią ateitį“, tuo dažniau vyks technogeninės katastrofos. Na o Rygoje įvyko didžiulė tragedija, perkėlėme koncertą. Jei ir ne gedulas, nemanau, kad būtume pajėgę linksmai dainuoti ir groti. Kai sielvartas, norisi patylėti.

- Programa, su kuria važinėjate, vadinasi „kitaip“. Regis, visą gyvenimą gyvenate ir kuriate muziką kitaip. Kas bus kitaip šį kartą?

- Siūlau verčiau paklausyti, kas kitaip.

- Lietuvoje galima dažnai išvysti Rusijos estrados ir popžvaigždžių. Garsūs rokeriai kur kas rečiau pasirodo...

- Tai jau ne nuo mūsų, o nuo jūsų priklauso. Jei kviečiatės popžvaigždes, gal tokia muzika jums labiau patinka.

- Tai dar ne viskas. Kartais galima išgirsti, kad su tų pačių žvaigždžių, popgarsenybių pagalba Rusijos valdžia bando paveikti kaimynines šalis, taip pat ir Lietuvą. Kaip vertinate tokio pobūdžio komentarus?

- Netikėkite sąmokslo teorijomis, nemanau, kad viskas taip niūru. Tiesiog kultūros kartelė smunka žemiau tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje ir Amerikoje. Visame pasaulyje. Vis daugiau pop, nenuovokumo. Režisierius Andrejus Končialovskis kartą teisingai pasakė, kad Holivude filmus tėvams kūrė iki aštuoniasdešimtųjų, vėliau – viskas tik vaikams. Vis tie veiksmo filmai, fantastiniai filmai, primityvus gėrio ir blogio supratimas, kuriuo dabar paremta masinė kultūra, kurios labai daug. Tačiau tai nieko nereiškia. Savo laiku apie garsius rusų kompozitorius Čaikovskį, Musorgskį, Rachmaninovą žinojo keli tūkstančiai žmonių Rusijoje ir pasaulyje, tačiau nuo to jų genialumas nesumažėjo, dabar jų klausosi kur kas daugiau (žmonių). Apskritai yra kultūros platintojai ir yra kultūros nešėjai. Tikiuosi, mes priklausome pastariesiems.

- Kad jau prakalbome apie kultūrą. Kaip vertinate kultūros procesus Rusijoje? Neseniai Vladimiras Putinas susitiko su rašytojais, viename regione norėjo išimti iš mokyklinių programų Jeseniną ir Nabokovą...

- Rusijoje, kaip ir bet kurioje šalyje, yra reakcija. Yra konservatyvių žmonių, kurie nemėgsta ir bijo ateities, tos kultūros, kuri mėgina pažadinti vartotojo sąmonę. Konservatoriams svarbiausia, kad žmonės nuolat miegotų. Todėl masinė kultūra centriniais kanalais labai žemo lygio, iš vadovėlių išima rimtus dalykus. Kai žmogus negalvoja, yra tamsus, jį lengviau valdyti. Tokia, be abejonės, ir „Vieningos Rusijos“ (partija) politika, ir panašių neišmanėlių, esančių valdžioje. Tačiau šie neišmanėliai labai gudrūs, klastingi, žaidžia kazokus plėšikus be principų.

- Prieš metus ar dvejus žmonės ėjo į gatves, protestavo, dabar visa tai kiek niveliavosi. Su kuo tai susiję – žmonės pavargo, nepastebėjo, kad tai veiksminga?

- Jei perskaitysite Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriją, kurioje (pažodžiui nepacituosiu, perteiksiu esmę) Dantonas sako Robepjerui: „Žmones sukėlėme, juos pašturmuos prie barikadų savaitę, antrą, o ką toliau daryti? Juk jie išsibėgios po namus, nes reikia šeimas maitinti.“ Taigi jau tada apie tai galvojo. Klūpantys žmonės kartais pakyla, bet jie turi savo asmeninių problemų. Mitinguoti galima, tačiau ne amžinai. Prieš dvejus metus buvo protestų banga, ji turėjo pagrindo. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės. Atsiminkime žmogaus psichologiją – mes negalime visą laiką kautis, reikia kartais ir ant sofos pagulėti, pagalvoti, kad neįmuštume kamuolio sau į vartus. Manau, buvo sprogimas, o dabar visi susimąstė, polemiką tęsiasi galvose, tinklalapyje „Facebook“, virtuvėse. Vyksta idėjų kova, daugelis apie tai mąsto, viskas vyksta natūraliai, normaliai.

- Ką gi, apie propagandą pašnekėjome, taip pat ir apie vidinę situaciją. Ką galvojate apie Rusiją ir jos kaimynes? Pavyzdžiui, dabar svarbus Ukrainos klausimas – kur ji bus, kokioje sąjungoje. Rusijai svarbu išlaikyti arti savęs Ukrainą, Baltarusiją ir t. t., ar jau laikas suprasti, kad tai – savarankiškos valstybės, kurios gyvena pagal savo valią ir paiso savų interesų?

- Tokia didžiulė imperija, kaip Tarybų Sąjunga žlugo. Galima dėl to liūdėti, pykti, krimstis arba būti abejingiems, tačiau taip įvyko. Visur koncertuojame su programa „Kitaip“, žmonės bando kartu su mumis susivokti, kas vyksta. Tai normalūs meniniai, kultūriniai mainai rokenrolo žemuogių pievose. O šios pievos žydi kiekvienoje šalyje, tik, visų pirma, turi būti pagarba vienas kitam, tai labai svarbu. Kai to pasieksime, visų gyvenimas taps geresnis.

Vienas iš esminių filosofinių klausimų – kaip žmonėms kartu gyventi. Nuolat jį sprendžiame, su visais pliusais ir minusais. Kažkas nori būti reikšmingesnis už kitus, kažkas lygesnis. Prisiminkite George‘ą Orwellą. Kažkas tam priešinasi, tęsiasi kova, judėjimas, gyvenimas. Dėkui Dievui, yra tarptautiniai įstatymai, informacinė erdvė, tad kažkokiam diktatoriui nebepavyks patylomis išžudyti milijonų piliečių. Žmonija lėtai, sunkiai, bet, tikiuosi, visgi eina į šviesą. Iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo tokios organizacijos, kaip Jungtinių Tautų Organizacija. Ji susiformavo po didelės nelaimės.

- Ar Baltijos šalyse jaučiatės kitaip nei Rusijoje? Ar stipriai pasikeitė tai, ką matote?

- Be abejonės. Rygoje nebuvau penkerius metus, ji stipriai pasikeitė. Atsimenu seną Rygą, TSRS tai buvo Europa. Juk pramogauti į Latviją, Estiją, Lietuvą vykdavo iš visos šalies. Ką padarysi. Duok Dieve jums sveikatos. Azija kažkodėl nepanorote tapti (juokiasi).

- Ką pasakytumėte klausytojams prieš koncertą Kaune?

- Su pačiais šilčiausiai jausmais atvažiuosime į Vilnių ir pakalbėsime. Nemėgstu žodžių „gerbėjai“, „fanatai“, „pasekėjai“, „prokuroras“. <...> Tikiuosi, įvyks geras pokalbis apie gyvenimą, pasidalinsime mintimis, įvilktomis į aktualią muzikinę formą. Programoje „Kitaip“ norėjome paliesti kai kurias temas – žmogus ir daiktai, žmogus ir laisvė, žmogus ir meilė, žmogus, kaip asmenybė ar kaip forma, ar kaip masinės kultūros dalis, pakalbėsime apie tai, ką mums žada ateitis, kur traukia praeitis.

- Manote, kad yra atsakymai į šiuos klausimus?

- Manau, atsakymai yra, tačiau iki kai kurių atsakymų mus labai toli. Na bet svarbiausia – užduoti klausimus, nesitenkinti banaliais atsakymais, gausiai pateikiamais per televizorių. Pačiam sau užduoti klausimus ir pamėginti į juos atsakyti, čia gimsta asmenybė. O tai svarbiausia mums, šiaurinėms civilizacijoms. Asmenybės laisvė, asmenybė laisvės supratimas kilo iš čia, iš Šiaurės.