„Man buvo baisu net pradėti kurti filmą apie jautriausią Čilės laikotarpį. Tai yra vienas svarbiausių įvykių mano gimtosios šalies istorijoje. Abejose kampanijose „Taip“ ir „Ne“ aktyviai dalyvavę žmonės vis dar gyvena iki šiol. Tuo metu man buvo 12 metų, bet aiškiai prisimenu, kad balsuoti „Už“ arba „Prieš“ agituojančias reklamines kampanijas kiekvieną dieną transliavo televizijos. Čilėje visas gyvenimas sustodavo, ištuštėdavo gatvės, nesimatė važinėjančių automobilių, tarsi visi susirinkdavo žiūrėti Pasaulio futbolo čempionato varžybų. Šalies gyventojai aktyviai stebėjo parengtus reklaminius klipus, o Augustas Pinochetas buvo įsitikinęs, kad šis žaidimas neturės absoliučiai jokios reikšmės rinkimams. Jis galvojo taip: „Mes rodome TV serialus, mes viską kontroliuojame“. Agitaciniai klipai sąmoningai buvo transliuojami vėlai vakare, 23 val., bet visa šalis nemiegojo ir žiūrėjo“, - prisimena tikrus įvykius režisierius Pablo Larrainas.

2012 m. svarbiausių kino festivalių favoritu pripažinto ir „Oskarui“ nominuoto trilerio „Ne“ (No) autorius laisvai interpretavo 1988 m. istorinius įvykius. Meksikiečių aktoriaus Gaelio Garcia Bernalio tobulai suvaidintas pagrindinis veikėjas ir reklamų asas Rene Saaverda yra dviejų realių asmenybių Eugenio Garcia ir Jose Manuelio Salcedo prototipai. Įdomu ir tai, kad abu diktatorių Augustą Pinochetą nuvertę ir scenaristą konsultavę reklamos vilkai filme „Ne“ lyg tyčia vaidina priešingą kampaniją „Taip“ organizuojančius strategus.

„Kampanaiją „Ne“ kūrė ir koordinavo gausybė gudrių žmonių. Mūsų kūrybinė grupė surinko nerealų kiekį informacijos: gavome gyvųjų liudininkų prisiminimus, įsirašėme tūkstančius valandų vaizdinės medžiagos, kurią visą apdoroti buvo neįmanoma. Scenaristas Pedro Perrano pasiūlė teisingą idėją viską suspausti ir kelias tikras asmenybes sutraukti į vieną personažą. Nesu Robertas Altmanas, kad sugebėčiau suvaldyti filmą su 30 veikėjų,“ - pripažįsta Pablo Larrainas, kuris antrą kartą vilioja „Kino pavasario“ žiūrovus sugrįžti į Pinocheto valdomą Čilę (prieš dvejus metus kino mylėtojai matė jo dramą „Post Mortem“).

Aktualiu filmu režisierius siekė atskleisti savo šalį ne tik svarbaus referendumo momentu, bet išsakyti savo nuomonę apie dabartinį Čilės veidą. „Nuo 1988 metų mes gyvename lyg dideliame prekybos centre. Nuginklavome vieną priešą, bet užšokome ant kito blogio. Pinochetas pralaimėjo, bet šalis pasidavė visagalės reklamos įtakai, todėl šiandien mes turime siaubingą situaciją,“ - neslepia Pablo Larrainas.

„Vaidinti šiame filme patraukė ne tik draugystė su režisieriumi Pablo ir jo broliu prodiuseriu Juanu. Mane užkabino neįtikėtina ir intriguojanti istorija apie Pinocheto nuginklavimą. Visi žino, kaip šis diktatorius pateko į valdžią, bet mažai kas girdėjo, kaip jis buvo nugalėtas. Netgi neįsivaizdavau, kokią milžinišką reikšmę turėjo per televiziją transliuoti reklaminiai klipai,“ - prisipažįsta populiarusis aktorius Gaelis Garcia Bernalis.

G.G.Bernalio manymu, filmas „Ne“ aiškiai parodo, kad kinas ar bet kokia kita meno išraiška gali išprovokuoti diskusijas. „Filme pilna subtilaus humoro, bet jis angliškas ir artimas „Monty Python“ stiliui. Visa „Ne“ kūrybinė grupė užaugo su šių komikų propaguojamais sąmojingais žvilgsniais į pasaulį. Šiandien Pinocheto išsakyti žodžiai skamba kvailai ir juokingai. Reklamos strategai tiesiog pasinaudojo tuščiais diktatoriaus pažadais. Tas kaubojus rodėsi viešumoje rūkydamas cigaretes per patį saulėlydį, bet tuo metu visi žmonės norėjo užtraukti dūmą ir būti panašiais į kaubojus. Reklama nuvertė Pinochetą, pasinaudojusi jo paties propaguotais ginklais ir naudodama rinkodaroje būdingą kalbą, skatinančią vartotojiškumą,“ - teigia aktorius Gaelis Garcia Bernalis.

Čia galite perskaityti dvi šio filmo recenzijas.

Juostos „Ne“ anonsas: