- Ar filmą „(Ne)savo noru“ galima vadinti romantišku?

Manau, kad esate teisūs, nors daug žmonių dažnai taip nemano. Kartais žiūrovai pasidalina į dvi dalis: vieni mano, kad ji (Šira) yra įsimylėjusi, o kiti, kad ji filme yra nuskriaudžiama. Prieš pradedant filmuoti, režisierius man paaiškino, kad mano personažas filme įsimyli po truputį, mažais žingsneliais, vis labiau ir labiau.

- Kas parašyta užslėptoje žinutėje, kurią matėme filme?

Kiekvieną kartą man būna sunku ją išversti. Hebrajų kalboje ji skambėtų taip: išjungti savo širdį („Shut down my heart“). Išjungti visas emocijas, jausmus, nes ji tapo jam neabejinga, bet negali jos vesti. Žinute ji norėjo pasakyti, jog jeigu jis negali būti kartu su ją, jis turėtų padėti jai atsikratyti visų atsiradusių jausmų.

- Papasakokite plačiau, kaip vyksta suplanuota santuoka ortodoksų bendruomenėse

Žinau tik tiek, kiek papasakojo pati filmo režisierė. Visų pirma, jie tarsi parenka poras. Vėliau vienas iš poros, kitam nežinant, stebi antrąjį tam, kad pamatytų koks jis. Pavyzdžiui, netiesiogine to žodžio prasme persekioja žmogų parduotuvėje. Tai daroma tam, kad suprastum, ar tau patinka žmogus, kai jį matai iš šalies ir niekada nesi su juo kalbėjęs. Po to žmonės susitinka vieną kartą ir jeigu nori gali susitikinėti ir toliau. Praėjus 4-5 susitikimams jie nusprendžia, kad pora turėtų susituokti. Iki vestuvių vyras ir moteris vienas kito nemato beveik metus. Beveik kiekvieną savaitgalį moteris važiuoja pas savo būsimus uošvius, žiūri būsimo savo vyro nuotraukas, kalba apie jį. Tai tarsi įsimylėjimas, vykstantis labai labai lėtai.

- Kiek žinojote apie pačius ortodoksus prieš pradedant filmuoti?

Nieko. (Juokiasi.) Mes turime visas tas pačias šventes, bet jie jas švenčia visiškai kitaip, todėl sužinojau ir išmokau labai daug naujo.

- Kas būtų, jeigu vienas iš ortodoksų įsimylėtų netikintį žmogų?

Viskas taptų labai komplikuota. Greičiausiai tėvai to paprasčiausiai neleistų, tačiau pasitaiko atvejų, kai žmonės dėl to tiesiog išsižada religijos.

- Filme galima pamatyti dainuojančius vyrus, bet ne moteris, jos niekada nedainuoja. Ar taip yra iš tikro, kad moterys niekada to nedaro?

Iš tiesų, žydų religijoje moterys negali dainuoti būdamos šalia vyrų. Ortodoksai taip pat turi šią „taisyklę“, bet ji šiek tiek skiriasi ir ją sunku išversti iš „biblinės“ kalbos. Pasak jų, moterų balsai gali skambėti gundančiai, todėl tai yra uždrausta. 

- Kiek filme vaidino tikrų ortodoksų?

Motinos vaidmenį atlikusi aktorė anksčiau buvo ortodoksė, dabar ji šiek tiek mažiau religinga. Šventikai ir papildomi aktoriai, kurie tiesiog pasirodydavo kažkur nuošalyje – tikri ortodoksai.
Ar dirbant su ortodoksais reikia laikytis kokių nors taisyklių? Ar darbas tampa kažkuo specifiškas?
Kasdien prieš eidami pietauti turėdavome melstis. Žinoma, mūsų niekas nevertė to daryti, bet mes eidavome į sinagogą kartu. Be to, bendraujant su žmogumi, negali jo liesti. Tai atrodo keista, bet iš pagarbos jiems ir jų įsitikinimams mes su viskuo susitvarkėme labai lengvai.

- Tai jūsų geriausias vaidmuo. Kaip jus rado režisierė?

Man atrodo, kad ji filmui ieškojo neprofesionalių aktorių. Pavyzdžiui, vienam vaidmeniui į atranką buvo pakviestas net benamis. Vaidmenį gavau tokiu pačiu būdu – per atranką.

- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas ir karjera po apdovanojimo Venecijoje? Ar tai vienintelis gautas apdovanojimas?

Nežinau, vis dar apie tai galvoju. (Juokiasi.) Su filmu vis dar keliaujame po festivalius, todėl negaliu tiksliai atsakyti. Pamatysime ateityje.