L.Brašiškis. Susimąstyti apie istoriją - prisimenant Antrojo pasaulinio karo metu Baltarusijoje vykusią dramą
Istorinės Rytų Europos regiono realijos Baltarusijoje gimusiam, Ukrainoje augusiam ir dabar Vokietijoje gyvenančiam kino kūrėjui Sergejui Loznicai yra vienas svarbiausių pretekstų filmams kurti.
Dokumentinio ir vaidybinio kino režisierius savo kūriniuose ne kartą kėlė klausimą: kaip kinas gali padėti permąstyti geopolitinę ir socio-kultūrinę postsovietinio regiono situaciją nulėmusius XX amžiaus istorinius įvykius? Didelio atgarsio kino pasaulyje sulaukusiuose dokumentiniuose filmuose “Blokada” (2005) ir “Pasirodymas” (2008) archyvinės kino medžiagos permontavimo dėka Loznica naujam gyvenimui prikėlė nematytos ar represuotos praeities vaizdus, pirmojo filmo atveju – į ekranus sugrąžindamas sovietmečiu nerodytus, egzistencinį 1941-1944 metais vykdytos Leningrado blokados žiaurumą perteikiančius kino vaizdus, antrojo filmo atveju – apnuogindamas sovietinių propagandinių filmų absurdą.
Tuo tarpu, šiemetinio Kino pavasario festivalio programoje rodomas pilno metražo vaidybinis filmas “Rūke” (2012) susimąstyti apie istoriją (ir apie jos poveikį dabarčiai) kviečia primindamas Antrojo pasaulinio karo metu Baltarusijoje vykusią dramą. Filmas “Rūke” yra žymiausio Baltarusijos rašytojo, su Albertu Kamiu ir Aleksandru Solženicinu lyginamo Vasilijaus Bykovo to paties pavadinimo romano ekranizacija.
Latvijos-Baltarusijos pasienio zonos miškuose nufilmuotas kūrinys pasakoja penktojo dešimtmečio pradžioje vokiečių okupacijos metu vykstančias trijų Baltarusijos kaime gyvenančių personažų istorijas. Kuomet didžioji dalis vietinių gyventojų kolaboruoja su šalį okupavusiais naciais, randasi nedidelės pasipriešinimą organizuojančios grupės. Į rezistencinį judėjimą įsijungę vyrai išeina į miškus ir slėpdamiesi gamtos prieglobstyje priešinasi svetimoje teritorijoje šeimininkaujantiems vokiečiams (žiūrint filmą neišvengiamai prisimenami ir Lietuvoje vykusio rezistencinio pasipriešinimo sovietų okupacijai aspektai). Įsimintinoje ilgu judančios kameros planu nufilmuotoje Loznicos filmo pradžios scenoje įvykstanti trijų baltarusių egzekucija žiūrovą įveda į sudėtingą baimės, nuolankumo ir konformizmo persmelktą istorinę situaciją. Tik vėliau filme sužinome, kad, jo pačio nelaimei, tarp pakartųjų nebuvo ir ketvirtojo vokiečiams pagąsdinti skirtos traukinio avarijos organizavime dalyvavusio vietinio gyventojo – Suščėnijos.
Būtent šis, iki vokiečių atėjimo kaime ypatingai gerbtas tylenis geležinkelio darbuotojas, palaipsniui tampa pagrindiniu Loznicos filmo personažu. Prieš jį naudotos vokiečių prievartos neišsigandęs ir su jį suėmusiais pareigūnais bendradarbiauti nesutikęs Suščėnija be jokio paaiškinimo buvo paleistas į laisvę. Paradoksalu, tačiau atgauta laisvė kartu tapo ir jo prakeikimu. Suščėnija negalėjęs atlaikyti išdavyste jį kaltinančių kaimynų paniekos kartu su savo žmona ir vaiku užsidarė vienkiemyje. Filmo pradžioje šiame vienkiemyje jį randa už tariamą išdavystę atkeršyti atvykę kiti du pagrindiniai filmo veikėjai – partizanai Burovas ir Voitikas. Neaušindamas burnos įtikinėjimams savo nekaltumu bei nesipriešindamas, žmonos ir sūnaus akivaizdoje Suščėnija pasiduoda jaunystės draugo Burovo ir jo pagalbininko Voitiko malonei. Visgi, mirties nuosprendį įgyvendinti sutrukdo netikėtai pasirodantys ir Burovą pašaunantys vokiečių policininkai.
Chaosui naktiniame miške aprimus, leisgyvio Burovo gelbėjimu užsiima pats Suščėnija, kuriam padeda nuovoka nepasižymintis prisitaikėlis Voitikas. Tolesnis filmo pasakojimas apie trijų išsekusių vyrų blaškymasį ieškant neegzistuojančios išeities plėtojasi laukinio miško erdvėje. Nors filmas yra apie karą, kovos scenų Loznicos filme beveik nematome. Režisieriui daug svarbesnė yra karo paveikto žmogaus būsena. „Bykovo kūrinys mane domina, kadangi jame yra perteikiama pagrindinio veikėjo vienatvė, kurią šis jaučia mėgindamas bendrauti su juo nebepasitikinčia bendruomene”, pokalbyje su filmo žiūrovais teigė Loznica.
Kitame interviu režisierius pabrėžė, kad užuot domėjęsis tuom kas vyksta fronte, jis domisi tuom, kas priverčia žmones eiti į frontą. Būtent šių priežasčių yra ieškoma filmo personažų kasdienybėje, kuri Loznicos kūrinyje vaizduojama itin realistiškai. Blankios filmo spalvos pabrėžia personažų kasdienybės beviltiškumą. Vengiant dirbtino dramatizavimo muzika filme nėra naudojama. Realistiška filmo atmosfera yra palaikoma garso režisieriaus Vladimiro Golovnickio sukurtais kasdieniais aplinkos garsais. Tęsdamas bendradarbiavimą su pirmąjį jo pilno metražo vaidybinį filmą nufilmavusiu rumunų operatoriumi Olegu Mutu, Loznica “Rūke” nenutolsta nuo Rumunų Naujosios bangos judėjimo filmams būdingos filmavimo ir montažo stilistikos. Virš dviejų valandų trukmės Loznicos filmas yra sumontuotas vos iš septyniasdešimt dviejų filmavimo planų, kiekvieną savarankišką pasakojimo sceną atsisakant dalinti į montažinius vienetus.
Toks lėtas visas ekrane matomas detales reikšmingomis paverčiantis filmo ritmas, žiūrovui neleidžia likti abejingam personažų veiksmams ir jų būsenoms. Nors personažai komunikuoja retai ir tai daro nereikšdami savo emocijų (kaip teigia filmo režisierius, neemocinga vaidyba personažų išgyvenamas emocijas perkelia į žiūrovų vaizduotės lauką), kiekvienas iš jų retų pokalbių filmo režisieriui tampa galimybe papasakoti esamos situacijos priešistores. Kalbant holivudinio kino terminologija, flashback’ų dėka sužinome apie Voitiko bailumą ir prisitaikymą, apie tai kodėl nuo jaunystės principingumu ir užsispyrimi pasižymėjęs Burovas įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą bei apie tai, kaip atsakomybę vertinantis ir sąžiningumo principais besivadovaujantis Suščėnija atsidūrė pato situacijoje.
Sąžiningasis geležinkelietis Burovui pasakoja apie tai, kaip jis įstrigo tarp dviejų, juo suabejojusios bendruomenės bei jį kaip jauką kitiems pasipriešinimo dalyviams priviliuoti naudojančių vokiečių, ugnių. Burovas atrodo suvokia Suščėnijos situacijos nekaltumą, tačiau netrukus miršta. Norint susigrąžinti pasitikėjimą savimi, Suščėnijai belieka vienas, iš pirmo žvilgsnio, nežmogiškoms jėgoms skirtas kelias – nunešti Burovo lavoną į karinę partizanų buveinę.
Visgi, pasiekti tikslo ir reabilituotis rezistentų (ir, tuo pačiu, bendruomenės bei, svarbiausia, savo) akyse ir mintyse, kaip ir buvo galima tikėtis, tyliajam herojui nepavyksta. Kelią jam rodžiusį Voitiką nušauna vietiniai policininkai ir jėgas bei paskutinę viltį prarandančiam Suščėnijai paliekamas tik vienas pasirinkimas…
Kalbėdamas apie filmo pabaigą (kurios sąmoningai neišduodu) Loznica “Kino pavasario” žiūrovams akcentavo, kad jam yra svarbu nepavydėtinos Suščėnijos padėties projekcijos į dabartinę postsovietinės visuomenės situaciją galimybę. Pasak režisieriaus, jo filmas aktualizuoja šiandieninėse Rusijos ir Baltarusijos visuomenėse pastebimas atsakomybės reliatyvumo tendencijas, kurioms palankią terpę, Loznicos žodžiais, sukūrė istoriniai precedentai.
Todėl etinių savo principų peržengti negalintis Suščėnija tampa kiekvieną mūsų iš naujo apie atsakomybę susimąstyti kviečiančia kinematografine figura. Į filmo pabaigoje Suščėnijos užduodamą klausimą: „negi žmonės taip greitai keičiasi, negi ateina karas ir jie tampa kitokiais?” atsakymą susirasti Loznica rekomenduoja kiekvienam jo filmo žiūrovui.
Airida Mergiūnaitė. Filmo tematika - artima daugumai iš mūsų
Prieš filmą kirbėjo mintis, kad tai bus vienas iš tų, mums gerai pažįstamo braižo, mūšio scenomis sukurtų kūrinių, tik dar vienu bandymu interpretuojančiu karą. Ji neapleido ir pirmosiomis filmo scenomis, kuriose vaizduojami pakarti vedami vyrai ir raudančios moterys. Tačiau ilgai rodomi du vyriškiai, jojantys ant arklių mums dar nežinomo tikslo link, jau davė signalą – kažkas čia ne taip, režisierius eina nepramintu keliu, verčia žiūrovą krustelti ar net sunerimti, vydamas lauk visas išankstines mintis, nes šis filmas iš tikrųjų yra kitoks.
Režisierius Sergejus Loznitsa ekranizavo Vasilijaus Bykovo knygą, pasakojančią apie vakarinį SSRS frontą, okupuotą Vokietijos, ir partizanus: tuos, kurie gindami įsitikinimus eina prieš rėžimą savu noru, ir tuos, kurie nenorėdami jais tampa nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Trijų vyrų skirtingos akistatos su sąmokslininkais, vienas kitu ir galiausiai – pačiu savimi. Sunku išlikti, kai nepasitikinčioje visuomenėje už sąžiningumą esi smerkiamas, ir viskas, kas lieka, – vienatvė ir spėlionės, ar galėjo būti geresnis pasirinkimas. Visus šiuos išbandymus patiria išdaviku linksniuojamas Sušenia, kuris sunkią gyvenimo egzistenciją bando grįsti sąžinės diktuojamu žmogiškumu ir dar likusiu orumu.
Tam, kad patikėtume istorija, turi būti įtikinamas vaizdas. Čia ir slypi stiprioji, darančio jį išskirtiniu, filmo pusė. Visų pirma – ilgų kadrų montažas, kuomet scena pateikiama vienu ar dviem, tačiau ilgesnės trukmės rakursais, kas žiūrovą dažnai verčia jaustis nepatogiai. Tačiau tikslas – atkreipti dėmesį į emocijas, leisti susitapatinti su herojais ir perprasti jų elgesio motyvus. Žiūrėjimas vienu kampu neleidžia pasislėpti, esi priverstas besąlygiškai patikėti istorija. Antra, šis filmas nebando mums nevykusiai įpiršti prieš keliasdešimt metų įvykusių istorinių įvykių šiuolaikinėmis technologijomis: filmuota ne skaitmeniniu, o senuoju būdu – juosta.
Spalvos, fokuso santykis su pagrindiniais planais ir aplinka, garsas – viskas atrodo natūraliai, neperša tobulo falsifikato įnoringam šiuolaikiniui žiūrovui, nes pagaliau pastarasis neturi teisės rinktis. Trečia – rasta žmogaus ir gamtos, likusios vieninteliu prieglobsčiu partizanams, dermė. Scenos rūke, naktyje skendinčiame miške išryškina detales, kurios primena apie baugią vienatvę, esančią čia ir dabar, nesislepiančią už dekoracijų, kurių ir nereikia.
Šio filmo tematika turėtų būti artima daugumai iš mūsų. Ne tik dėl išgyventų okupacijų ir partizanų kovų, vykusių ir mūsų šalyje – kaip sako filmo autorius, „svarbu kalbėti apie humanizmo žlugimą“. Ir šis žlugimas vyko ne tik karo metais, jis vyksta nuolatos, jei sąmoningai nutildoma sąžinė ir atsakomybė už savo veiksmus. Filmo pagrindinė mintis nėra karas: greičiau tai, kas priverčia žmones į jį eiti, kur slypi pagrindinės priežastys. Galų gale, kaip gyventi su pasirinkimo pasekmėmis – finalinė scena, rūke, ir vienas vienintelis garsas, įvardijantis herojaus pasirinktą atsakymą į klausimą, gvildentą viso kūrinio metu.
Ne veltui šis režisierius savo darbais šturmuoja garsius festivalius, skina laurus ir sulaukia kino kritikų liaupsių. Apie humanizmo idėjas jam kalbėti pavyksta, parašyti ir ekranizuoti puikų scenarijų – taip pat. Užlieja maža gėda prisiminus, kokiomis išankstinėmis mintimis šis filmas buvo pasitiktas, ir džiaugsmas, kad joms buvo leista gyvuoti neilgai. Jei anksčiau nebuvau didelė rusiško kino gerbėja, tai dabar tikrai radau naują vardą, kuris dar ilgai bus linksniuojamas favoritų sąraše.
Filmo anonsas:
