Todėl susikaupiau ir prarijau. Karštis sėkmingai, net nesimuistęs, nukrito kažkur į apačią. Veido raumenys, žinoma, sureagavo, tačiau ne taip, kaip buvo tikėtasi aplinkinių.
- Ką, gerai nuėjo? Grįžti nežadėjo? – dar kabinosi už vilties šiaudo eksperimento liudininkas.
- Ne. Bet nekartosiu. Nors tau dar yra sočiai. Imsi? – ir ištiesiau apypilnį plastikinio, jau kiek pajuodavusio bako kamštį, su dar šilta namine.
- Oj ne, ačiū, aš metęs, - tik atšovė ne kartą girdėta fraze. Ir dar dėl visa ko žengė žingsnį atgal. – Ir neskanu man. Nemėgstu.
Už nugarų visą šį grynai moksliniais – edukaciniais, vietinio kultūros paveldo pažinimo tikslais vykusį tyrimą stebėjusi šeimininkė, kažkodėl visą laiką juokėsi. Nepiktai, o tai paliko vilties, kad blogai nesibaigs.
Jai priklausantis naminės fabrikėlis su į viršų kylančiais baltais dūmais visiškai netikėtai išdygo šalia kelio lyg pasakų namelis, pro kurį tiesiog negalėjome pravažiuoti neužsukę mandagiai pasilabinti.
O paskui jau patys žinot, kaip su tuo vaišingumu būna. Sako, Laose – pigiausias naminis viskis pasaulyje. Gali būti. Pats gėrimas ne toks ir britkus, kaip galima buvo tikėtis. Ir tik 65 laipsniai. Teka moters kieme iš bambukinio kranelio nesustojama čiurkšle, atrodo, jau daugelį metų. Net džinsų skonio nesijaučia, nors naudojami jie čia vietoje filtro. Matyt, toks receptas, kiekviena detalė svarbi.
Jau kitą dieną, vis labiau artėdami prie Vietnamo sienos, užsukome puodų. Jie labai seni, akmeniniai ir mėtosi tūkstančiais laukuose. Iki šiol mokslininkai ginčijasi, kam prieš tūkstantmečius juos žmonės naudojo: vieni sako - maistui laikyti, kitiems tai urnos. Patys mes savo išvadų padaryti nespėjom. Gaisras sutrukdė.
Aplinkui liepsnojo viskas, išskyrus tuos pačius amenis, o dūmai ir karštis nepraeinama siena užtvėrė kelią jų link.. Nuo ugnies dumiančios voverės pagalbos nesikreipė, vorai patys žinojo atsitraukimo kelius. Mums karščio šioje kelionėje irgi netrūko, todėl ir pasišildyti nelikom.
Žmogui, kuris lyg ir yra tų puodų sargas, pavažiavus kiek toliau nuo bėdos, parodžiau ranka į tirštus kamuolius virš medžių. Tačiau dėdė išliko ramus:
- Tai ką?
- Miškas dega, kaip ką?
- Taigi karšta. Štai ir užsidegė.
- O negesinsit?
- Pats nustos. Ne pirmas kartas.
Kai pagalvoji, tai juk tiesa, ne už miško apsaugą jam algą moka. O dėl akmenų jaudintis nevertėjo, tiek jau išbuvę ir dabar niekur nedings.
- Sugalvojau, - staiga ištarė Vytaras. Ir, mano didžiam pasipiktinimui, kad kova už gamtą terūpi man vienam, tęsė – Užraugsiu agurkų.
- Mintis nebloga, galėjai vakar sugalvot, prie eksperimento derėję būtų.
- Vakar puodų nebuvo, - atsakė logiškai pagrįsdamas savo minčių šuolį.
Jau pirmame didesniame mieste, kurio provincijoje per karą amerikiečiai sugebėjo nuleisti net 2 milijonus tonų bombų, tam reikalui stabtelėjome.
Ponsavane yra viena, na gerai – dvi didesnės gatvės ir turgus. Ten įsigijome visko, ko reikėjo: indą, agurkų, druskos. Dar pridėjom citrinžolės, laimo lapų, čili pipirų, česnako. Ir dar pora bananų ant viršaus. Nežinau, kodėl. Tiesiog labai norėjosi pabandyt.
